Vienoje esė Parulskis Oskarą Koršunovą yra įvardijęs Lietuvos teatro Moze.
Viena vertus, tai ironiškas rašytojo gestas, lengvai kepštelintis per kartais nekuklius maestro pareiškimus tema „Mano teatras - vienintelis". Kita vertus - tai atsakingo rašytojo pasverta aliuzija į amžinus, dažnai daugialypius, dar dažniau - paradoksalius kūrėjo ir „jo vedamos" tautos santykius: kūrėjas čia lyg ir oficialus guru, visažinis vedlys, aiškiai žinantis kelionės į pažadėtąją žemė kryptį, sykiu ir nuoširdus šarlatanas, naiviai/gudriai besitikintis jam pačiam painioje kelionėje atrasti pirmiausia savo vidinę pažadėtąją žemę. Atrasti ir tikėtis, jog vidinių tėvynių neatradusi minia jo neužmėtys akmenimis, jam mekenant pasiteisinimus apie už realias žemes svarbesnę sielografiją...
Tad, sunykus geram gabalui laiko, Parulskio ištarmė šiandien vėl prašosi apmąstoma: kas yra Koršunovas (pranašas, šarlatanas, atradėjas ar prasilošęs nebūtų žemių užkariautojas) ir kur jis mus veda (į pažadėtąją žemę, pragaro klonius, savęs link ar į tuštumą)?
Pirmasis atsakymas tebūnie abstraktus - į „Išvarymą"... Tik, kaip visad, Koršunovas man neprimena bedieviams pragaru grasinančio pranašo. Jis man kur kas panašesnis į apsvaigusį Vergilijų, vedantį tiek aktorius, tiek žiūrovus į tapatybės pragaro dykumą, kurioje miražai keičia miražus ir gena mus link išganymo oazės arba galutinio savęs praradimo, nuopolio skardžio. Egzistencinės kryptys dvi, visa kita - daugiau ar mažiau melodramatiškos jų variacijos.
Tačiau, kitaip nei Dantės palydovas, režisierius nei mūsų, nei aktorių neveda už rankutės ir teisuoliškai neklasifikuoja, neanalizuoja prieš mus atsivėrusio pasmerktųjų panoptikumo. Jis kartu su savo broliu Aaronu Ivaškevičiumi (kuris savo žmogiška iškalba sušildo rūstų ir bekompromisį Koršunovo „išdrįsk pažvelgt į dugną!"), panardina mus (kartu ir save) stačia galva į inferniškus Temzės vandenis ir tikisi, kad tarp demoniškų atspindžių pajėgsim nusikapanot iki kranto...
Ir štai stovi Letos-Temzės dugne dvigalvis pranašas Oskaras Ivaškevičius ir aštriu-apsiblaususiu žvilgsniu stebi, laukia...
O mes/aktoriai/žiūrovai/emigrantai kapanojamės: nežinom kodėl į tą emigracijos pragarą patekom, tik žinom kaip - tvankia, dvokiančių dešrų ir nuoskaudų/pykčio/nerimo/vilčių prifarširuotų likimo bendrų prigrūsta mikrūške; bet kol kas kelionė gana viltinga, su stichiško juoko, dar stichiškesnės agresijos proveržiais, visus suartinančia degtine, mažais tautinės romantikos prisiminimais, kai tolumoj švytruoja tautinių herojų-supermenų kalavijai, nors jau nujauti - b**t, kažkas čia ne taip, kažkoks sup****s falšas (ir spontaniškai pirmąkart išsprūsta priekaištas tėvynei: „Tai na**ui tą sesulę silpnutę pacankę reikėjo taip traumuot, sup***us karžygius vaidinant?!"); bet velniop tą tėvynę - štai netoli jau pažadėtoji žemė, užgydys mūs žaizdas, išpildys svajones kaip nauja šiltesnė ir labiau mylinti motina, kaip naujas, išmintingesnis ir dosnesnis tėvas; nusiraminus ir išsiblaivius išvystì pažadėtosios žemės krantus - apima euforija ir baimė sykiu, kurią čia pat galima užgožt čeksėjimu agresyviai karpant tujas ir be paliovos kartojant būsimo gausaus uždarbio sutartinę. Ir, pasirodo, jokio kranto tu nepasiekei, o tik dar giliau grimzti, kaip tas Niutono obuolys, Dievo valia prigrūstas gimtosios nuodėmės sunkumo: garmi dugnan be paso, socialinės tapatybės, be guodžiančios nakvynės, be jokių prošvaisčių sulipdyt save naujojoj žemėj. Regis, tik dar vienas miražas, už kurio - įniršę ir tokie pat savųjų dykumų įbauginti vietiniai, pasiryžę įrodyt kraujo kaina tavąjį niekingumą ir beteisiškumą, tavąją žemą kilmę (f*****g bloody polish aliens!!!). Sukruvintu veidu kelies, inkšti, laižaisi žaizdas, ir neprarasdamas vilties surinkti iš savo šūdo žmogišką veidą, neprarandi troškimo kitą veido pusę susikurti iš keršto, kuris nesuvokiamai įgyja didesnius užmojus - Keršto Savajam Negailestingam Likimui („už ką mūsų čia taip nemyli?" - riksmas gatvėje užvertus galvas į abejingą dangų, kur tyli rankas susikruvinę dievai).
Gyveni toliau: su vis mažiau skaudančiais kritimais, bet ir vis mažiau džiuginančiais pakilimais - tiesiog būni, kapanojies šuniuku, vildamasis jei ne karališkuoju skaliku tapt, tai bent jau žmogumi, vieną dieną išlipsiančiu arba į svečios arba į savos šalies krantą; o kol plauki, vis stengdamasis nenuskęst, kuri savo viziją: kabinies už pasroviui praplaukiančių herojų, kurie čia pat sueižėja, įsitveri į darbo, pramogų, vienadienių girtų nuotykių šakalius, grimzti (mat anie per trapūs, per lengvi išlaikyt tavo esybę) ir nepaliauji ieškot savęs, nukeldamas savo, KAIP ŽMOGAUS, gimimo valandą dienele kita į priekį... Nes negali, dar negali, dar kažkas viduj neleidžia sukibt tavo išsiskaidžiusiai esybei. Kas? Kas tas dieglys, klausi savęs ir prisimeni - kerštas! Taip, kerštas, tik jis garantuos tau tapatybę. Tas saldus visų tavo kančių priežasties sunaikinimas, išsivadavimas nuo to kruvino asmeninės atsakomybės burbulo, virtusio krūtinę slegiančiu akmeniu. Juk kas iš to buvimo žmogumi, jei tai, kas tave sunaikino - laisvėje, ir grasina bet kada tave nutrenkt atgalios - į dugną, į tamsą. Ir štai ateina ta valanda, ta akimirka, kada suvesi sąskaitas tiek su gyvaisiais, tiek su tais, kurie atsakingi už visą tavo likimą.
Ir pykčio apoteozėj burbulas sprogsta - pragaro dugnas pasiektas... Tačiau, kitaip nei tikėjaisi, ranka, iškėlusi čingischaniško teisingumo kardą, nusvyra... nes pastebi, jog dugne stovi visi, ir tie visi tiek pat nusidėję, tiek pat išsigandę, tiek pat palikti, išvaryti, ir tiek pat save išvarę, kaip ir tu...
Suvoki, jog ši siaubinga kelionė žemyn per pragaro dykumas buvo ne priverstinė emigracija, o savęs išvarymas, kelionė savęs pažinimo link, savosios tapatybės link... Pamatai savo pyktį, neatleidimą, nesugebėjimą mylėt, dar ir dar kartą suvoki, jog kenčia visi ir nėra išimčių - visi mes broliai, sesės, visi vieno kentėjimo spektaklio aktoriai, stebimi dvigalvio pranašo Oskaro Ivaškevičiaus, kuris supratingai linksi ir lūpų kampučiu šypsos, kad suvokei pamoką - atleisti, svarbu atleisti: nusivalius sudėtingumo grimą priartėti prie lengvos, paprastos, kuriančios prigimties, kur svarbiausias įstatymas - nuoširdumas, KITO supratimas ir gebėjimas SAU bei tam KITAM atleisti, tuo pranokstant likimą/dievus, kurie tik abejingai stebi tavo keliones per klaidžius žmogiškumo tapatybės verpetus... Ir išlipus į krantą pasidaro taip gera, šilta, jauku, kai pagaliau išvysti, jog tas dvigalvis pranašas yra ne kas kita, o išmintingai besišypsantis, likimo laužtas, bet nepalūžęs žynys/išminčius, tavo drąsa - save pažinti ir klaidas pripažinti - besididžiuojantis senis Benas, tariantis skaidrią ir gaivią naujos pradžios maldą „Labas".
Atrodo, Parulskis buvo teisus. Oskaras visgi Lietuvos teatro Mozė. Ir šįkart ne vienas - su jautriu, iškalbingu ir nepaprastai žmogišku Lietuvos dramaturgijos Aaronu Marium Ivaškevičium.
Jų pranašo kelias - ne teisuolio stovėjimas katedroje ir dogmatiškas tiesų bylojimas tamsiai miniai, o tik išmintinga kelionė per sąžiningą (ir, dažniausiai - skausmingą) atvirumo dykumą į savęs pažinimą Kanaaną.
O save pažinus, nebe taip lengva ir kitus teisti: tai, kas ankščiau rodės krislas brolio akyje, dabar rodos rąstu savojoj. Ir turi su tuo suvokimu kažką daryti, nes kitaip - ........................
Tačiau toks meilės pranašų kelias - pavojingas, ypač šalyje, kur kasdien ieškoma kaltųjų, kur kasdien raudama prie nebūtų milžinų kapų, apmėtant akmenim kiekvieną, raginantį mirusiuosius palikti mirusiesiems ir eiti į savęs pažinimo, atleidimo kelią...
