Istorija ir jos problemos

Gražina Mareckaitė 2011-05-25
Teatrologė Gražina Mareckaitė

aA

Atsakymai į kai kurias Aleksandro Guobio straipsnio „Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugijai -20: istorija, problemos" („Lietuvos scena", 2011 Nr.1)

Dr. Aleksandro Guobio straipsnyje Lietuvos teatro istorijos klausimu apstu klaidingų ir melagingų teiginių. Straipsnyje teigiama, kad niekas, išskyrus Guobio vadovaujamą „Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugiją" nieko  niekados nėra nuveikę Lietuvos teatro istorijos ir teorijos labui. Straipsnio autorius, įvaldęs demagogijos ir gražbylystės meną, falsifikuoja ir sujaukia faktus bei datas, suplaka istorinius tarpsnius,  žongliruoja pavardėmis ir pavadinimais, aukštindamas „Draugijos" (LTITD) veiklą ir žemindamas visus ir viską, kas buvo ir yra veikiama už LTITD ribų. Ypatingai kliūva vadinamajam Kultūros instituto menotyros sektoriui. „Kultūros instituto" ir „menotyros sektoriaus" pavadinimus Guobis naudoja nė nežinodamas, kad nei  tokio instituto, nei tokio sektoriaus Lietuvoje nėra jau gerus du dešimtmečius! Sunku patikėti, kad taip nekontaktuojantis su tikrove ir visiškai atsilikęs nuo realybės autorius būtų bent jau pavartęs pastarojo dvidešimtmečio teatrologijos darbus, per tą laiką parašytas ir išleistas teatro istorikų ir teoretikų knygas. Guobio teiginiai demonstruoja absoliutų   kritikuojamų objektų nepažinimą. Autoriaus  „nusikalbėjimų" tiek daug, kad nėra nei vietos, nei galimybės juos aiškintis  ar  paneigti, todėl teks apsiriboti keliais pavyzdžiais.

Jau pirmajame straipsnio puslapyje Aleksandras Guobis išvardina šešiolika Lietuvos scenos veikėjų (istorikų, aktorių, režisierių) ir teigia, jog „minėtų žmonių kūryba į lietuvių teatro istoriją teko spręsti (?) ilgai ir kantriai, nes senoji sovietinė gvardija, likusi senuosiuose postuose, pirmiausia Kultūros instituto menotyros sektoriuje, sugalvodavo įvairiausių trukdžių".

Pirmasis iš  Guobio minimų  nuskriaustųjų - teatrologas Juras Šaltenis. Peržiūrėjus visus septynis akademinės lietuvių teatro istorijos tomus (trys pirmieji buvo išleisti sovietiniais metais, keturi - jau nepriklausomoje   Lietuvoje)  pastebėta, kad teatralas  Juras Šaltenis minimas  ir cituojamas (pagal jo veiklos intensyvumą)  daugelį  kartų: 1929-1935 m. teatrui  skirtame tome - 3 kartus, 1935-1940 m. istorijos tome - 17 kartų.  Guobio ignoruojamoje šių pastabų autorės Mareckaitės monografijoje  „Romantizmo idėjos lietuvių teatre" (2004 m.) Jurui Šalteniui skirtos 4 pozicijos.

Taip pat  „apgailėtas" ir režisierius Antanas Sutkus 1918-1929 m. Lietuvių teatrui skirtame tome (1981 m.) figūruoja 40 kartų, 1935-1940 m. laikotarpiui skirtame tome - 96 kartus, knygoje „Romantizmo idėjos lietuvių teatre" - 11 kartų (apie Sutkų yra ištisų poskyrių). Aktorių Vincą Steponavičių 1918 - 1929 m.laikotarpio istorijoje Antanas Vengris prisimena 40 kartų, 1929-1935 m. skirtame tome - 7 kartus, 1935-1940 m. teatrui  skirtame  tome - 3 kartus. Juozo Rudzinsko kūrybą 14-oje  pozicijų    atspindima 1935-1940 m. istorijos tome, produktyviausi šio  teatralo veiklos metai, deja, teko sovietmečiui, todėl  tome „Lietuvių tarybinis dramos teatras 1957-1970" (1987m.) Vengrio parašytame straipsnyje  (beje, recenzuotame paties Aleksandro Guobio!) Rudzinskui tenka virš 40 pozicijų, jų tarpe  5- ių  ir  10 -ies  psl. apimties  skyriai ir poskyriai.

Toliau  Guobio vardinamų autorių tomuose neieškosime - visi jie yra, bent jau spektaklių analizėje  arba išsamiame Lietuvos teatro   aktorių žinyne.

Tuo tarpu Aleksandras Guobis nė neužsimena apie tokį nusipelniusį Lietuvos teatrologijai asmenį,  kaip garbusis dr. Antanas Vengris, daugybę metų darbavęsis  Lietuvos teatro labui,  praėjęs sovietines klampynes ir spąstus, tačiau nešlovinęs V.I.Lenino paveikslo lietuvių teatro scenoje...

Gal ir beprasmiška polemizuoti su žmogumi,  kuriam didžiulis teatro istorikų atliktas darbas sisteminant ir įamžinant profesinio lietuvių teatro dešimtmečių kelią  keturiuose  nepriklausomybės metais parašytuose tomuose  tėra „įvairių teatrinių reiškinių iškreipti savanaudiški vertinimai", „pseudoakademiniai leidiniai, kuriuose įnirtingai(?) bandoma  įtvirtinti mūsų istorijoje ir sąmonėje melo, pataikavimo ir apsimetimo apologetiką".

Iš šio „minties viražo" galima spręsti, kad Aleksandras Guobis tėra  perskaitęs patį pirmąjį, ankstyviausią istorijos tomą (1940-1956), kadaise  rašytą Marko Petuchausko... Bet vėlgi - antrąjį,  taip pat dar  sovietinėje Lietuvoje  išleistą  tomą, 1918-1929 m. teatro  istoriją,   jis pats ir   recenzavo! Nejaugi apie tai  užmiršo?

Savo melų pasaką  autorius užbaigia tauria svajone, subrandinta  belaukiant „visiškai naujos, vientisos,  prakilnių Lietuvos mokslininkų parašytos istorijos".

Taigi,  prakilnieji Lietuvos mokslininkai, garbieji  teatro istorikai - laukiame jūsų darbų!

Gražina Mareckaitė

Komentarai
  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.

  • Iš bloknoto (53)

    Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.

  • Iš bloknoto (52)

    Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIII)

    Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.

  • Kelionė link žmogaus balso

    Nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje.

  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.