Kai nori sužinoti, ką pasakė autorius savo kūriniu, eik į spektaklį arba skaityk recenzijas. O kai nori sužinoti, ką jis norėjo pasakyti - eik į susitikimą su juo. Tuo ir turėtų skirtis šie du visiškai skirtingi „žanrai", žvelgiant iš publikos pusės.
Taip, deja, nėra, jei žvelgtume iš autoriaus pozicijų (arba - kaip autorių mato dalis publikos - ta, kuri jį geriau pažįsta): susitikimuose spektaklis nesibaigia, jis tiesiog pratęsiamas. Jei kalbamasi su aktoriumi, tai pamatysime kiek performatyviškesnį vaizdą (aktorius vaidina save „gražiausiomis aplinkybėmis"), jei su režisieriumi, - jis savo „ką norėjo" dažniausiai supainioja su „ką pasakė", bandydamas iš publikos atimti teisę galvoti savarankiškiau. Nes susitikimas vis dėlto yra pamaldus monologo išklausymas, ir tik nuo įstaigos ir jos tradicijų priklauso, kiek bus to pamaldumo klausytojų akyse.
Todėl prisimindamas ketvertą metų rengtus susitikimus su kūrėjais „Menų spaustuvės" Infotekoje, turėčiau pralaužti įšalusius mūsų kultūroje savigyros ledus ir reziumuoti savo fiasko: kodėl liovėmės tai daryti? Formalus atsakymas - nes juos ėmė organizuoti „visi", t.y. nemažai įvairių kultūrinių įstaigų. Žinoma, kad nebuvome pradininkai - žanras senas kaip pasaulis, o mūsų krašte man įsimintiniausi buvo susitikimai su kūrėjais „anos epochos" Menininkų rūmuose (dabartinė Prezidentūra). Bet skirtumas, kurio siekėme - tai gyvõs diskusijos, jaukaus pokalbio, t.y. pasikalbėjimo, o ne Hamleto svorio monologų klusniai tylinčiai garbiai auditorijai.
Taigi, samprotavome, - Infotekos erdvė jauki, tad takoskyra tarp scenos ir salės galėtų ištirpti. Vis dėlto stalas, už kurio sėdėdavo kūrėjai ir ant kurio būdavo išdėstomi mikrofonai bei arbata, brėždavo ribą. Tad geriau jį kartais patraukti. Stačiakampę kėdžių falangą - performuoti į puslankį, kuris draugiškai apsuptų menininką ir kviestų diskutuoti drauge kaip lygus su lygiu. Keisti moderatorius, nes tik nuo jų vedimo, „namudiškumo" ar „oficialumo" (žinoma, ir srities išmanymo) priklausys pokalbio sėkmė. Gal dar šiek tiek vyno vietoje arbatos? Samanės?
Esu labai dėkingas visiems atėjusiems menininkams, visiems moderatoriams, kurie sutikdavo ateiti, talkinti ir kurių kiekvienas kūrė savas atmosferas, savo pasaulius ir juos pristatydavo žiūrovams. Dabar kai kuriuos nufilmuotus pokalbius galima pažiūrėti Menų faktūros skirsnyje „Prie arbatos". Ir vis dėlto: iš esmės nebuvo nė vieno pokalbio, kuris būtų tikras gyvas pokalbis, o ne spektaklis. Pasišnekėjimas, diskusija, o ne ataskaita už padarytus darbus ar už tai, kad gyvenai. Karštesnių diskusijų tebuvo vos kelios, viena labiausiai pavykusių - apie „Katedrą" Nacionaliniame teatre. Kuri taip pat išdavė, kodėl kiti vakarai buvo menininkų „saloninis" apžiūrėjimas.
Ir nors kalbu apie susitikimus Infotekoje, ta erdvė gali tęstis iki visos šalies situacijos. Tie trys susitikimo komponentai iš esmės visur yra daugiau mažiau vienodi, ir būčiau laimingas, jei kas paneigtų šias mano išvadas.
Pirma: moderatorius iš esmės nieko negali padaryti, nebent tik visiškai nekomunikuoti su menininku. Temų vystymas, pokalbis kaip detektyvas savo intriga ir kiti triukai yra moderatoriaus dispozicijoje, bet tai yra dar vieno „spektaklio" sėkmė. Pilnavertei diskusijai tai nieko nesuteikia.
Antra - apie objektą. Kūrėjas. Kadangi jis yra kviečiamas, jis dažniausiai supranta, kad pakanka parodyti save. Savo status quo. Jis išpila atsakymus, kuriuos atrado prieš 3 ar 10 metų. Jei klausimas jam netinka, jis jį pataisys į tą, į kurį žino atsakymą. Galvoti čia ir dabar jis nėra linkęs.
Nors tyla, kai jis galvoja, gali būti įdomiausia ir brangiausia. Be abejo, būna išimčių. Aktorė (iš didžiosios raidės) taip suvaidins tą tylą, kad būni visiškai apimtas šito suspenso - ir staiga išsprogusios minties. Aikteli ir beveik imi ploti. Bet kitame vakare su ja gali pamatyti tą pačią mizansceną - tada belieka ploti už genialią vaidybą.
Negalvoti - reiškia ir sunkiai priimti kito nuomonę. Tai labiausiai išryškėjo diskusijoje apie „Katedrą", kai „nesušukuotai", neinertiškai literatūrologės nuomonei (kuri jos sferos lauke yra jau įprasta) bandyta priešintis ir ginti savo poziciją, net neleidžiant greta egzistuoti kitai. Taip dialogas tiesiog atmetamas, kartais - ir visiškai retrogradiškai.
Todėl gerokai smagiau, kai kalba dar visko neiškalbėję jaunieji: tegul ir azartiškai ir beatodairiškai, maksimaliai ir nonsensiškai, bet tai smagu, nes gyva.
Trečias komponentas - publika, kuri turi būti ir klausytoja, ir pokalbininkė. Štai tos jaunųjų klaidos ją gali padrąsinti, nes tada pasirodo, kad ne visi tokia žiauriai protingi. Visais kitais atvejais auditorija - itin pamaldi. Nes galbūt bijo pasirodyti neprotinga. Nes atėjo susitikti, pamatyti, o ne klausti (klausimų jį apskritai neturi). Jai įdomu pabūti apgobtai menininko auros, šiek tiek prisiliesti prie jo, ir tai jos pasirinkimas. Tai yra mūsų publika. Ir iš tiesų tik nuo jos priklauso to vakaro diskusijos sėkmė, nes moderatorius galime keisti, menininkus - taip pat. Tyla „anapus rampos" nereiškia, kad publika buvo „paimta", „užburta", „nugalėta". Kapituliavo visos pusės.
Tiesa, situacija visiškai kitokia, jei žiūrovai bus vaikai. Teko matyti, kaip vaikų festivalyje pylėsi klausimai šiuolaikinio šokio kūrėjoms (!) italėms (!!!). Vaikai dar neįsigyvenę į socialinius vaidmenis, o ir štampų ten nebent - nusižiūrėjus nuo televizijos - apie ateities planus. Paradoksalu, bet drąsiausi susitikimuose Infotekoje buvo žiūrovai, kuriems per 50. Ar per įžūli išvada, kad jie „neturi ko prarasti"? O vidurinioji karta dar bando prisitaikyti ir saugosi neišsišokti?
Mačiau keletą idealių diskusijų. Aštrių pokalbių su spektaklių kūrėjais. Nuo ditirambų iki mandagaus sutrynimo į miltus. Aršių diskusijų tarp kritikų, kūrėjų ir žiūrovų. Po spektaklių, vidurnaktį ar net pirmą nakties. Dar neišgaravęs spektaklio sukeltas azartas, o žiūrovai, skirtingai nuo mūsiškių, neišsibėgioję iškart po namus, o susirinkę festivalio klube išgerti alaus ir pasidalinti įspūdžiais - ne vien pasiklausyti kitų, bet ir kitus apdovanoti savo nuomone. Jie žino, kad grįžtamasis ryšys reikalingas visiems. Taip jie supranta festivalį. Kaip minties puotą, kaip skonėjimąsi spektakliu, kuriuo norisi pasidalinti. Kūrinys nėra baigtinis rezultatas. Ir net ne visi lietuvių kūrėjų darbai ten būdavo liaupsinami, nes žmonės savo protais ir įpročiais - surprise surprise! - yra skirtingi. Bet tai buvo Lenkijoje, Torūnės festivalyje. Lenkijoje, vadinasi, itin toli. Beveik - niekur.
Vaidas Jauniškis,
Menų spaustuvės programų koordinatorius
