Dar neseniai, pasirodžius naujam kameriniam spektakliui, būdavo galima išgirsti pastabų apie tai, kaip malonu išvysti kažką paprasto ir tikro šiame technologijų pasaulyje, nes tai pasitaiko vis rečiau. Šiandien, praėjus visai nedaug laiko, taip ir nespėjus išbandyti visų naujų techninių priemonių, tai pradeda „pasitaikyti" vis dažniau: „Kompaktiškų spektaklių metas"[1],- pastebi teatrologė Rasa Vasinauskaitė vienos savo recenzijos pavadinime; „Literatūroje ir mene" Rūta Jakutytė kalba panašiai: „Atrodo, kad daugelį teatrų pamažu užvaldė mažytės premjeros: keletas aktorių, kamerinė scena ir salė, kuri visada atrodo artipilnė, o ir turint miniatiūrinį biudžetą galima išsiversti. Sunku priprasti, kad scenos menai šiais scenografijos galimybių ir modernėjančio teatro laikais ne plečiasi, o traukiasi."[2] Be abejo, tam įtakos turi šiuo metu ne itin palankios finansinės aplinkybės, kas ypač aktualu jauniesiems kūrėjams, tačiau, manau, kiek didesnė kamerinių spektaklių gausėjimo priežastis - vis didėjantis teatralų noras artėti prie žiūrovų, kurti intymesnę atmosferą, suteikti publikai tiesioginio ryšio su teatru pojūtį, kuris jau buvo beišblėstąs.
Per pastaruosius kelerius metus galima aptikti dar didesnio bandymo priartėti prie žiūrovų tendenciją - kamerinės erdvės „suspaudimą" iki tardytojų ar psichologų kabinetų bei juose vykstančių išpažinčių, pateikiamų pasakojimo, kaiptam tikros teatrinės stilistikos, forma. Kaip ryškiausius šio žanro spektaklius, bandant neišsiplėsti laiko kontekste, išskirčiau 2007 m. gimusį Jono Vaitkaus „Juodvarnį" bei visai neseniai 2010 m. atsiradusius Rugilės Barzdžiukaitės „Hipokampą" ir Aido Giniočio „Sudie, idiotai". Šiuose spektakliuose toks epinio, brechtiškojo teatro modelio pasirinkimas neleidžia žiūrovui susitapatinti su pagrindiniu veikėju, leisdamas tapti klausytoju / vertintoju. Minėtuose spektakliuose tai suteikia iliuziją, jog pasakojama asmeniškai tau, ir ne per susitapatinimą, o per klausymą žiūrovas gali pasijusti dar svarbesne spektaklio dalimi.
Tris pasakojimus jungia socialinės temos bei savotiško detektyvo užuomazgos: pedofilijos problema „Juodvarnyje", žmogaus dingimas Giniočio spektaklyje bei žmogžudystė „Hipokampe". Noras išsiaiškinti tiesą vienus personažus skatina klausinėti ir bet kokiomis priemonėmis reikalauti atsakymų, kitus - kuo tiksliau prisiminti praeitį ir nenorom vėl ją išgyventi. Taip iškyla dvi skirtingos stovyklos - užspeistojo į kampą ir savotiško puolėjo, provokatoriaus. Spektaklyje „Juodvarnis" Una (Aldona Vilutytė), po dvidešimties metų suradusi vyriškį (Vladas Bagdonas), su kuriuo, būdama dvylikos, lytiškai santykiavo ir kurį mylėjo, pasitelkia visas moteriškas gudrybes, gebančias išvesti vyrą iš pusiausvyros, norėdama išgirsti jo istorijos versiją. Spektaklio „Sudie, idiotai" herojus studentas Martynas (Ainis Storpirštis), dėl dingusios be žinios jo draugės Miglės yra puolamas net šešių teisėjų, kurie, kaip ir pridera tokio tipo tarnautojams, traukte traukia informaciją. „Hipokampo" veiksmas vyksta psichoterapeuto (Vaidotas Martinaitis) kabinete, tad ši apklausa - pati švelniausia ir subtiliausia, išgaunant informaciją patikimiausiu būdu - įgyjant pasitikėjimą.
 |
| „Hipokampas” Vaidotas Martinaitis ir Martynas Nedzinskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Nors tikroji psichoanalizė vaizduojama tik Barzdžiukaitės „Hipokampe", ją dėl gana keistų, kartkartėmis kone liguistų pasakojimų, primena visi minėtieji spektakliai. Pasak Sigmundo Freudo, „psichoanalitinio gydymo procesas - tai vien žodžių mainai tarp analizuojamojo ir gydytojo. Pacientas kalba, pasakoja savo ankstesnius išgyvenimus ir dabartinius įspūdžius, atvirai išsako norus ir emocijas. Gydytojas klausosi mėgindamas valdyti paciento minčių eigą, skatina jį, kur nors nukreipia jo dėmesį, šį tą paaiškina ir stebi, kaip į visa tai reaguoja ligonis."[3] Tokie ar bent panašūs žodžių mainai ir kuria psichoanalizės, savotiškos išprovokuotos išpažinties atmosferą. Herojui pasakojant susidaro įspūdis, kad jis sveiksta, kad detaliai prisiminus praeitį jam pradeda aiškėti ir dabartinė jo būsena. „Įvairūs šaltiniai neretai pabrėžia psichoterapinę išpažinties svarbą. Nuolat paaiškėja, kad pacientai patiria terapinį poveikį tiesiog išsikalbėję. ( ... ) Papasakojęs apie kančią ja „pasidalini"."[4]
Režisierių bei dramaturgų palinkimą į psichoanalizės sritį galima traktuoti kaip dabartinės epochos atspindį ar ėjimą kartu su ja. Kaip rašo lenkų psichiatras bei filosofas Antonis Kępinskis, „kiekviena epocha turi mėgstamų žodžių, kurie paprastai gyvuoja savo istoriniu laikotarpiu; tada jie išpopuliarėja ir, prasidėjus naujiems laikams, išnyksta. Vakarų civilizacijoje tokiais populiariais žodžiais XIX amžiuje galima laikyti „eterį" ir „magnetizmą". O XX amžiuje - „reliatyvumo teoriją", „atomą", „kibernetiką" ir „psichoterapiją" (paryškinta cituojant - M.B.)."[5] Atrodo, kad kažkuriuo metu užplūdusi vaikščiojimo pas psichologą mada dabar ne tiek išnyko, kiek pavirto į kitą - „būk pats sau psichologas", tai yra domėkis psichologija ir savimi. Leidykla „Vaga" pradėjo leisti atskirą psichologinių knygų seriją ir tai daro gana sėkmingai, intensyviai pildydama ją vis naujomis studijomis. Psichologijos žurnalų šiuo metu bent du („Psichologija tau", „Aš ir psichologija") ir abu leidžiami gana dažnai, tad, matyt, populiarumu nesiskundžia. Be to, susidaro įspūdis, kad šioje epochoje tam, kad pažintum save, net nebūtina atsiversti psichologijos žurnalo. Esant tokiai situacijai kaip gaivus bei netikėtas vėjo gūsis skambėjo režisieriaus Christopho Rüterio „Naujosios dramos akcijoje" persakyti dramaturgo Heinerio Müllerio žodžiai, kad skverbtis į kitą žmogų, nesvarbu - į patį save ar į kitą, yra brutalu.
Atrodo, mūsų visuomenė Heinerio Mülerio nuomonei linkusi prieštarauti. Be susidomėjimo psichologine literatūra itin stebina išpopuliarėjusi televizinių laidų grupė, kurią pavadinčiau „nelaimėliai" („Bėdų turgus", „Nacionalinė paieškų tarnyba" ir kt.). Kad ir kokio abejotino žanro šios laidos būtų, tai vėlgi primena savotišką psichoanalizę - centre vienas pasakotojas, atskleidžiantis savo gyvenimą ir dėl prisiminimų ryškumo ar kažkada išgyvento siaubo (nors greičiau dėl į jį nukreiptų kamerų) pratrūkstantis įvairiausių emocijų gausa.
Kai kalbama apie socialinį / probleminį teatrą, režisieriai dažniausiai teigia, kad tokia kūryba jie bando pasakyti žmonėms (ypač jaunimui), kad jie yra ne vieni, kad tokios problemos nutinka ir kitiems, kad galima apie jas šnekėtis. Minėtas laidas traktuočiau kaip kažką panašaus, kaip bandymą nuraminti alkoholikų žmonas ar daugiavaikes šeimas, gyvenančias iš minimalių atlyginimų... Išties, gana dažnai galima išgirsti iš vieną tokių laidų pažiūrėjusio žmogaus kažką panašaus į: „ech, mes dar gyvenam ne taip ir blogai..." Išskirčiau ir kitą populiarumo priežastį - žmonių susvetimėjimą: galbūt šie paprasti savo gyvenimo pasakotojai vienišiems žmonėms bent akimirkai gali atstoti draugus?
Būtų absurdiška manyti, kad minėtieji spektakliai bando siekti to paties rezultato ar netgi konkuruoti su TV laidomis, nes ir publika, ir stilius visai kiti. Viena iš tokio tipo spektaklių atsiradimo priežasčių, manau, yra bandymas atspindėti šiuolaikinį žmogų, ko teatras siekdavo kiekvienoje epochoje. Pasak lenkų kritiko Januszo Majchereko - „Nepaisant šokio aplink naujosios dramos aukurą, šiandien labiausiai trūksta tekstų, kurie naujo šimtmečio pradžioje pajėgtų atsakyti į klausimą: kas mes esame?"[6] Kad toks išpažinčių žanras, - vienas tokių bandymų, manau, galima neabejoti, tik kiek išsamiai buvo pajėgta į užduotą klausimą atsakyti, dar nelabai aišku.
Visų trijų pjesių autoriai (Davidas Harroweris, Justas Tertelis bei Rugilė Barzdžiukaitė su aktoriais) šiai užduočiai įgyvendinti griebėsi socialinių problemų, pateikdami gana dažnai laikraščiuose aprašomus nusikaltimus, be to, įtraukdami kartų konflikto bei žmonių susvetimėjimo (nes veikėjai, regis, apie savo bėdas šneka pirmą kartą ir toli gražu ne su artimaisiais) temas. Dar vienas juos jungiantis dalykas - bandymas remtis į klasikinius kūrinius bei juos „sušiuolaikinti". Harrowerio „Juodvarnis" nė akimirkai nenustoja priminti Lolitos istorijos, nors autorius ir teigia, kad jį įkvėpė informacija, perskaityta laikraštyje. Tertelio „Sudie, idiotai" remiasi Jerome´o Davido Salingerio romanu „Rugiuose prie bedugnės" - dramaturgas, pagrindinį veikėją atvedęs į naują teismo salės aplinką bei davęs jam lietuvišką, Martyno, vardą, daugelio pačios istorijos epizodų nelabai keičia.
 |
| „Sudie, idiotai”. Ainis Storpirštis ir Aidas Giniotis. Kamilės Žičkytės nuotrauka |
Tuo tarpu Barzdžiukaitė, kaip pati sako spaudos pranešimuose, bandė parodyti šių dienų Ofeliją ir Hamletą. Šis kūrinys nuo pradinio varianto labiausiai nutolęs ir, nežinant, kad autorė turėjo tokį sumanymą, galima jo nė nepastebėti, tačiau galbūt dėl to ši dramaturgija ir kelia daugiausiai abejonių, jai tarsi trūksta pagrindinės linijos, kuri vestų ne vien į padarytą nusikaltimą. Kalbant apie abejones, nemažai jų kelia ir kiti du kūriniai. Teksto pradžioje minėjau šių spektaklių brechtiškojo metodo pasirinkimą, o, kaip teigė ir pats teatro novatorius, jo epiniame teatre svarbiausia yra žodis, t. y. ne veiksmas, o pasakojimas. Nors šie kūriniai ir atitinka visus Brechto keliamus reikalavimus - skatina žiūrovo aktyvumą, priverčia jį svarstyti, be to, kelia susidomėjimą ne veiksmo atomazga, o jo eiga ir nepasižymi laiko vientisumu, - tačiau Brechtas, kūrė savo laikui aktualias itin profesionalias pjeses, o ne tenkinosi suprimityvindamas klasiką ir pavadindamas tai sušiuolaikinimu. Dabar, deja, žiūrovas turėjo galimybę susimąstyti ne ką daugiau, nei susimąsto skaitydamas laikraštį ar žiūrėdamas televiziją, juoba kai ten tokių temų gausu. Atrodo, lyg ne iš dokumentikos būtų daromas menas, kaip kad socialiniame teatre dažnai pasitaiko, o atvirkščiai, iš meno - dokumentika.
Čia svarbiausią vietą paliekant žodžiui, svarbi vieta lieka ir aktoriui - čia jis neturi galimybės pasislėpti, visas žiūrovų dėmesys nuolatos būna sutelktas į jį. „Juodvarnio" aktoriai Aldona Vilutytė ir Vladas Bagdonas turi ne tik žodį, bet ir scenos partnerį, kadangi pasakotojais pakaitomis jie tampa abu. Šis klausytojo - pasakotojo keitimasis padeda ne tik aktoriams. Tokios struktūros spektakliuose viena įdomiausių gali tapti priešingų stovyklų atstovų santykio, požiūrio vienas į kitą kaita. Tuo ir galima mėgautis stebint „Juodvarnį", nes čia dėmesys sutelktas ne į vieną, o į abu personažus, jie abu ne tik kalba, bet ir itin atidžiai stebi vienas kitą, reaguoja į pasakytus žodžius, nes išsakoma praeitis yra jų abiejų. Pasak psichiatro Kępinskio, „bet kas, susidūręs su kitu žmogumi, tą žmogų veikia, bet kartu ir pats yra to žmogaus veikiamas. Tampa subjektu, kuris stebi kitą subjektą ir daro jam įtaką, taip pat ir objektu, stebimu ir performuojamu kito objekto."[7] Deja, kiti du režisieriai šios minties atsisako, jų personažai nė truputėlio nesikeičia, kad ir ką beišgirstų. Taip ne tik nuskurdinama istorija, dėl to kartais krypstama į monotoniją ar net dar blogiau, spektaklis prasideda, tęsiasi ir baigiasi viena ir ta pačia nata. Ar taip nutinka, priklauso tik nuo aktorių, kurių valiai palikti visą spektaklio eigą, turint omenyje, kad jie dar jauni, gana rizikinga.
Nepaisant minėtų problemų, visi spektakliai turi vieną publiką nuginkluojantį ginklą - tai jau daugybę kartų mano minėta išpažintis. Tokie pasakojimai, o dar kamerinėje erdvėje, dvelkte dvelkia nuoširdumu, kuris verčia pamiršti, ko tikėjaisi prieš ateinant, ir išklausyti nelaimingąjį pasakotoją su viltimi, kad jam tai padės.
[1] Rasa Vasinauskaitė. Kompaktiškų spektaklių metas // 7 meno dienos, 2010 02 26.
[2] Rūta Jakutytė. Senatvė dviem // Literatūra ir menas, 2010 04 16.
[3] Sigmund Freud. Psichoanalizės įvadas. Paskaitos, Vilnius: Vaga, 2009, - p. 13.
[4] Viktor E. Frankl. Sielogyda. Gydytojo rūpestis - siela, Vilnius: Vaga, 2007, - 295.
[5] Antonini Kępinski. Gyvenimo ritmas. Vilnius: Vaga, 2008, - p.352.
[6] „Suvienyta Europos drama", pagal užsienio spaudą parengė Ramunė Marcinkevičiūtė, „Kultūros barai", 2005, Nr.
[7] Antonini Kępinski. Gyvenimo ritmas. Vilnius: Vaga, 2008, - p. 360.
