Ramunė Balevičiūtė
2024-aisiais pavyko aprėpti ne visą Lietuvos teatro panoramą. Man įdomiausi reiškiniai susitelkė valstybiniuose teatruose. Tai į apmąstymus ir pojūčius panardinantis hipnotinis Krystiano Lupos „Užburtas kalnas“ Jaunimo teatre (JT). Visiškai kitomis priemonėmis hipnotizuojantis, į sceninio veidrodžio vidų įtraukiantis Žilvino Vingelio „Orfėjas“ Vilniaus mažajame teatre (VMT). Neprilygstama vaidybinė žaismė to paties teatro spektaklyje „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“. Du spektakliai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) – ne bandantys užburti, bet, priešingai, išblaivyti – Birutės Kapustinskaitės ir Eglės Švedkauskaitės „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ bei Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“. Stipriai paveikė atsisveikinimas su Rimu Tuminu per festivalio „TheATRIUM“ į Klaipėdą atvežtą jo „Aną Kareniną“ – spektaklį, kuriame, mano manymu, režisieriui pavyko visapusiškiausiai įgyvendinti ilgus metus puoselėtą savojo teatro viziją. Kalbant apie festivalius, „Sirenos“ šiemet, man regis, nusileido „Naujajam Baltijos šokiui“. Iš „Sirenų“ išskirčiau ispanų „Vidinį paveikslą“ – savitą bandymą sceniškai įkūnyti publikos mąstymo ir suvokimo procesus.
Alma Braškytė
Karolio Kaupinio „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ LNDT „Versmės“ skaitymuose. Apvalančio teatro potyris. Tai ne tik „vieno spektaklio istorija“ – tai mūsų visų istorija. Apskritai – įgalinimas sakyti „mūsų“ kalbant apie lietuvių teatrą, apie pastaruosius kelis jo dešimtmečius ir jų žmones, apie tarpusavyje susipynusius likimus, apie gyvenimiškų ir teatrinių likimų persipynimą. Pavojingas kaip meilė vaikščiojimas žarijomis, bet ir vandeniu.
Krystiano Lupos „Užburtas kalnas“ Jaunimo teatre. Puiki epinė drobė, vaizdinė ir vaidybinė. Žiūrovų panardinimas į atkakliai lėtą laiko tėkmę, lydimas paskutinėse eilėse sėdinčio režisieriaus atodūsių.
Uršulės Bartoševičiūtės režisuota „Savižudybės anatomija“ Agatos Skwarczyńskos scenovaizdyje LNDT. Empatija, humoras, estetinių sprendimų tikslumas. Stiprūs, įsimenantys vaidmenys ir džiaugsmas matyti, kaip jauna režisierė patikimai veda kūrybinę komandą į tikslą.
Klaipėdos dramos teatro (KLDT) nuoseklus siekimas tapti svarbiu vakariniu mūsų teatro poliumi su stipriomis premjeromis (šįkart Dmitrijaus Krymovo „Requiem“) ir tarptautine „TheATRIUM“ programa.
Goda Dapšytė
Labiausiai šiemet nustebino, įsiminė ir mintimis vis sugrįžti įkvepia šokis, kaip reta, ypač lietuvių kūrėjų darbai. Luko Karvelio ir Dominykos Markevičiūtės „Kur krantas“ („Be kompanijos“), Dovydo Strimaičio „Hairy“ („Be kompanijos“), Airidos Gudaitės, Roko Šaltenio, Lauryno Žakevičiaus „Vienudu“ (Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“) tapo sceninio nuosaikumo ir tolygaus minties vystymo pavyzdžiais.
Kita įsiminusių spektaklių grupė – sunkias temas skirtingomis naujomis prieigomis nagrinėjantys jaunosios režisierių kartos darbai: Nauberto Jasinsko „Sugrįžimas“ pagal Roberto Bolaño novelę (KLDT), Eglės Švedkauskaitės režisuotas Birutės Kapustinskaitės „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“, Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ pagal Alice Birch pjesę (LNDT). Atskiro paminėjimo nusipelno ir į savitą pasaulį įtraukiantis Pauliaus Markevičiaus imersinis darbas „Café existans“, priminęs plačias šio žanro galimybes.
Tarp išskirtinių šių metų patirčių reikia paminėti ir aktoriaus Dominyko Vaitiekūno inicijuotą patirtinį audiovizualinį pasirodymą „Mes taip nesitarėm“, suvienijusį kurčiųjų bendruomenę ir profesionalius atlikėjus iš girdinčiųjų pasaulio, ne tik kaip inovatyvių įtraukaus muzikinio teatro priemonių, bet ir scenos ribas peržengiančio, visuomenėje kuriamo dialogo pavyzdį.
Žilvinas Dautartas
Iš atlikėjų išskirčiau dvi baleto solistes – Juliją Stankevičiūtę ir Norą Straukaitę. Pastaroji – klasikinio baleto balerinos etalonas, o Stankevičiūtė, turėdama platesnį diapazoną, nepakeičiama šiuolaikinėje choreografijoje. Kas matė Stankevičiūtę Marco Goecke’s balete „La strada“, turėtų prisiminti ir italų kino žvaigždę Giuliettą Masiną iš Federico Fellini filmo. Tiesiog negali patikėti, kad Lietuvos balerina taip įtikinamai gali perteikti italės, nepriklausančios bent jau viduriniam sluoksniui, vidinės tragedijos ir vilties išgyvenimus. Dabar sunku įsivaizduoti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) repertuarą be klasikinių baletų, o jų – be Straukaitės. Matyt, įgimtas savivertės pajutimas leidžia jai nepriekaištingai perteikti slepiamą kuriamų personažų vidinį pasaulį.
Taip pat norėčiau išskirti Anželikos Cholinos spektaklį „Jaunystė“ (A|CH šokio teatras). Skambant Johanno Sebastiano Bacho muzikai, mes žengiame pirmuosius žingsnius į naują, mums nepažįstamą pasaulį, nors jau esame jame buvę. Tik po kiek laiko suvoki, kad ir tu kadaise buvai vienas iš angeliukų, kurie taip nuoširdžiai džiaugiasi nauju gyvenimu ir kelia nuotaiką, skatindami tikėjimą gėriu. O po to į galvą šauna mintis: kas tave padarė tokį, koks esi dabar?
Ingrida Jankauskaitė
Nors dar turiu nemenką 2024-aisiais sukurtų spektaklių, kuriuos noriu pamatyti, sąrašą, dalinuosi šiais favoritais:
• Krystiano Lupos „Užburtas kalnas“ (JT). Spektaklis – estetiškas, rimtas, tačiau kartu turintis savo humoro blyksnių. Kaip ir Lupos „Austerlicas“, tai nelengvas, iššūkių keliantis, kiek ištęstas, tačiau vis tiek savaip užburiantis kūrinys.
• Žilvino Vingelio „Orfėjas“ (VMT). Spektaklyje išvydau preciziką, estetiką, kokybę ir į visai kitą, sapnišką pasaulį įtraukiantį veiksmą.
• Jokūbo Brazio „Kaligula“ (Vilniaus senasis teatras, VST). Buvo smagu stebėti ryškius, brandžius ir saviironiškus trupės aktorių personažus bei organišką ir dėmesį išlaikantį veiksmą.
• Šiais metais pamačiau ir kelis kiek anksčiau sukurtus spektaklius, kurie taip pat padarė gerą įspūdį. Tarp jų – Dmitrijaus Krymovo „Fragmentas“ (KLDT) ir Gabrielės Tuminaitės „Scilė nori būti žmogumi“ (VMT).
Lina Klusaitė
Įsiminė Krystiano Lupos „Užburtas kalnas“, sužavėjęs vizualiniais sprendimais, privertusiais sceną varžytis su kinematografu. Buvo smagu pamatyti Igno Jonyno spektaklį „Sūnus“, priminusį apie režisūrinės kalbos teatrą. Jokūbo Brazio „Kaligula“ suteikė erdvės teatro analizei, užduodamas klausimą, kaip ir ar įmanoma šiandien suvaidinti tironą, kuriam neegzistuoja jokios moralinės, teisinės normos, ir kur baigiasi aktoriaus kaip žmogaus galimybių ribos, kai reikia įkūnyti prie pamišimo prarajos balansuojantį imperatorių. Įsiminė švelnus egzistencinis būties prisilietimas Pauliaus Markevičiaus patyriminiame vyksme „Café existans“, jautrumas temai Eglės Švedkauskaitės spektaklyje „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“. Ir, žinoma, Łukaszo Twarkowskio „Quanta“. Kvantinė fizika šį kartą priminė, kad viskas teatre – judėjimas („Lokyje“ – šviesa). Kaip ir kvantiniai objektai, teatras gali neturėti trajektorijos, bet remtis magnetinės traukos, atsitiktinumo principu, o svarbiausia – generuoti kvantinę superpoziciją: būti vienu metu keliose skirtingose vietose, būsenose, laike. Sutrikus laiko ir erdvės vienovei, pasimato vidinės dalelių (veikėjų) savybės. Fizikoje šis reiškinys – tai sukinys, spektaklyje virtęs nepamirštamu drugelio šokiu, perregimos sielos plazdėjimu, leidusiu veikėjams iš naujo suvokti, kas tu esi.
Miglė Markulytė
Mano, kaip stebėtojos, ieškančios naujų prieigos būdų rašyti apie skirtingas meno formas, teorijas skolinantis iš įvairių disciplinų, didžiausiu atradimu šokio srityje 2024 m. tapo abstraktumo tema. Atsispyrusi nuo abstrakcionizmo tapyboje, bandžiau suprasti esminius abstraktaus meno principus ir pritaikyti juos stebėdama šiuolaikinį šokį. Ši tema mano akiratyje atsirado per Lietuvos šokio informacijos centro organizuotus šokio kritikos mokymus ir lydėjo visus metus. Imdama interviu iš slovėnų šokio istoriko, kritiko ir archyvaro Roko Vevaro ir jam paminėjus, kaip svarbu kritikui(-ei) turėti viziją, kuri peržengtų individualių apžvalgų ribas, pastebėjau, kad dauguma man įspūdį padariusių šokio pasirodymų įsiminė, nes padėjo nagrinėti šią temą. Glaustai pažymint atspirties taškus tai buvo: Christoso Papadopouloso „Larsen C“ („Naujasis Baltijos šokis“), tapęs žmogaus kūno dalių abstrahavimo pavyzdžiu; Luko Karvelio „Kur krantas“, skatinęs svarstyti, kaip kūrinio pavadinimas ir aprašymas keičia jo reikšmę; kelis kartus matytas Krišjānio Santo ir Eriko Erikssono „Vērpete“, atskleidęs, kaip pasirodymo reikšmė priklauso nuo jo rodymo konteksto. Ir paskutinis – Pauliaus Prievelio ir Ugnės Kavaliauskaitės „Sauliaus ir Alex šokis“, abstrakčią temą pavertęs konkrečia išraiškos forma.
Aušra Martišiūtė-Linartienė
Į 2024 metus siūlau pažvelgti per nacionalinės dramaturgijos prizmę. Viltingai nuteikė pavasaris, kai gegužę Vilniaus teatras „Lėlė“ pakvietė į Rolando Kazlo spektaklį pagal Valdemaro Kukulo poeziją „Viskas, ko neturi“. Sukurtas stiprus poetinis pasakojimas apie žmogaus gyvenimą.
Rudenį pasirodžiusios premjeros skirtingais raktais rakino atminties temą. Klaipėdos lėlių teatro spektaklyje „Bučiuojant pelenus“ Renaud Herbinas (Prancūzija) ir Lina Laura Švedaitė pakviečia prakalbinti neišlikusios miesto istorijos fragmentus.
Kartų konflikto simboliu tapusią tėvažudystę Birutė Kapustinskaitė ir Eglė Švedkauskaitė LNDT spektaklyje „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ pakeičia tėvo savižudybe, o šios temos raišką tragedijos forma – komišku stand-up’u. Praeities įvykio apmąstymai veda sūnų ir motiną į tikresnį gyvenimą, į jautresnę bendrystę su kitu žmogumi.
VST Kristina Marija Kulinič spektaklyje „Geras oras, jei per daug negalvoji“ skverbiasi per istorinių traumų, kaltės, Holokausto temas į giliuosius atminties sluoksnius nuo dabarties iki antikos.
Valstybiniame Šiaulių dramos teatre (VŠDT) Aleksandro Špilevojaus sukurta „Migla“ kelia klausimą, ką mums, dar taip neseniai tapusiems nomadais, kurie keliauja iš vieno būsto (ir šalies) į kitą, reiškia namai.
Miglė Munderzbakaitė
„Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, LNDT), analizuojanti praeities įtaką dabarties kartoms ir poreikį įprasminti istorijos atmintį. Klaipėdos dramos teatro „Fragmentas“ (rež. Dmitrijus Krymovas), išsiskyręs sudėtingais scenografijos ir režisūros sprendimais. Artūro Areimos „Dviejų Korėjų susijungimas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras, NKDT), tyrinėjantis santykius per fragmentiškas ir intensyvias scenas. „Čiurlionio peizažai: jūra“ (rež. Milda Mičiulytė, NKDT), kviečiantis jutimais pasinerti į Čiurlionių dialogą. Festivalio „Cirkuliacija“ kroatų spektaklis „Konstrukt“, reflektavęs menininko formavimosi iššūkius. „ConTempo“ festivalio kūrinys „Širdys ir kaminai“, skatinęs permąstyti atmintį per industrinę mitologiją. Žilvino Vingelio „Diletantas“, atsigręžęs į Jeano Cocteau pasaulį. Festivalio „Išeities taškas“ jaunųjų darbai „Narcizas ir auksaburnis“ ir „Erase for Prosperity?“. Beno Šarkos „Eigastis. Skiriamas Justinui Mikučiui atminti“. Festivalis „Namas nr. 5“, įveiklinęs VDU botanikos sodą ir Vingelio „Įsibrovimas“, kvietęs į paslaptingą oranžerijos gyvenimą. Gintaro Varno „Kartoteka“ (NKDT), įtraukusi į realių ir fikcinių įvykių sūkurį. Ewos Piotrowskos „Karalius Lyras – vienos šeimos tragedija“ (Kauno valstybinis lėlių teatras), efektyviai išnaudojusi lėlių teatro specifiką.
Ingrida Ragelskienė
Išskyriau šias gerų, dosnių teatrui metų dedamąsias dalis:
• Jaunimo teatro (JT) spektaklio „Užburtas kalnas“ režisierius, scenografijos ir šviesų dailininkas, inscenizacijos autorius Krystianas Lupa;
• Dmitrijaus Krymovo spektaklis „Piteris Penas. Sindromas“ Latvijos nacionaliniame teatre;
• Łukaszo Twarkowskio spektaklis „The Employees“ Varšuvos teatre-galerijoje „Studio“ (dėl intensyvių spektaklio gastrolių šią 2023-iųjų premjerą pavyko pamatyti tik šiais metais);
• Aktorė Nijolė Mirončikaitė spektaklyje „Migla“ (VŠDT);
• Aktorius Dainius Svobonas spektaklyje „Kartoteka“ (NKDT);
• Aktorių Donato Želvio ir Mato Dirginčiaus duetas spektaklyje „Užburtas kalnas“ (JT);
• Aktorių Augustės Pociūtės, Augustės Onos Šimulynaitės ir Elžbietos Latėnaitės trio spektaklyje „Savižudybės anatomija“ (LNDT); išskirčiau ir šio spektaklio scenografę bei šviesų dailininkę Agatą Skwarczyńską;
• Aktorių Algirdo Latėno, Vido Petkevičiaus, Sauliaus Sipaičio ir Gedimino Storpirščio kvartetas spektaklyje „Pranašystė“ (JT);
• Aktorių ansamblis spektaklyje „Kaligula“ (VST);
• Metų tekstu (-ais) įvardinčiau teatro kritiko Vaido Jauniškio blic recenzijas socialiniame tinkle „Facebook“ – aštriai, taikliai, apie pačią šiuolaikybės teatro esmę ir visas pagrindines šių metų lietuviškas premjeras.
Rimgailė Renevytė
Per šiuos metus nespėjau, nepamačiau, nebuvau visur, kur norėta ir kur galbūt turėjau ar reikėjo būti. Ir tai tik keletas nuotrupų, kurias rašau iš atminties, nesilaikydama nei chronologinio, nei emocinio nuoseklumo:
• Donato Želvio ir Mato Dirginčiaus duetas spektaklyje „Užburtas kalnas“;
• Jernejus Lorenci – kaip kūrėjas, kaip režisierius, kaip žmogus;
• Dainius Svobonas „Kartotekoje“ (kaip ir kituose Gintaro Varno spektakliuose);
• „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ – kaip socialinis teatras, kuriame esama ir teatro;
• Atskirai – Vitalijos Mockevičiūtės Motina ir Karolio Kasperavičiaus Sūnus;
• Aistės Zabotkaitės Loïe Fuller iš spektaklio „Quanta“;
• Romeo Castellucci „Bros“ („TheATRIUM“). Ir visi jame dalyvavę;
• Rasos Vasinauskaitės knyga „(Ne)pilkoji zona. Lietuvių teatro kritika 1920–1980 m.“;
• Sigitos Ivaškaitės recenzijos apie spektaklius „Quanta“ bei „Kaligula“ ir priminimas, kad taikli kritika gali padėti suvokti teatrą ir patiems kūrėjams.
Daiva Šabasevičienė
Knygos
• „Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai“, T. 1–3. Sudarytojai Rasa Paukštytė, Živilė Pipinytė, Linas Vildžiūnas. Žurnalas „Kinas“;
• Elvyra Markevičiūtė. „Įtariamas Padegimas“. Leidykla „Kultūros barai“.
Spektakliai
• Thomo Manno „Užburtas kalnas“ (rež. Krystianas Lupa, JT);
• Tomo Stoppardo „Arkadija“ (rež. Alvis Hermanis, Naujasis Rygos teatras);
• „Viskas, ko neturi“ pagal Valdemaro Kukulo eiles (rež. Rolandas Kazlas, Vilniaus teatras „Lėlė“);
• Tadeuszo Różewicziaus „Kartoteka“ (rež. Gintaras Varnas, NKDT);
• „Rhesanium“ pagal Liudviką Rėzą (rež. Saulė Degutytė, Stalo teatras);
• Pero Olovo Enquisto „Lūšies valanda“ (rež. Justinas Vinciūnas, Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), Teatro cechas);
• Marko Ravenhillo „Shopping and Fucking“ (rež. Jonas Kuprevičius, JT).
Balsai
• Jovita Vaškevičiūtė ir Viktorija Miškūnaitė Giacomo Puccini operoje „Sesuo Andželika“.
Helmutas Šabasevičius
• Lorenzo Epifani sukurtas Birbanto vaidmuo Adolphe’o Adamo balete „Korsaras“ (LNOBT);
• Nors neteko matyti – baleto hierarchijos nepaisantis Imogen Moss, Gretos Gylytės ir Olesios Šaitanovos meškučių trio Bogdano Pawłowskio balete „Snieguolė ir septyni nykštukai“ (LNOBT);
• Aldonos Adomaitytės ir Indrės Bacevičiūtės-Kazlauskės knyga apie pedagogę, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus vadovę Lili Navickytę-Ramanauskienę „Įprasmintas gyvenimas“ (Šokio teatras);
• Angelino Preljocajo „Parkas“ – solistų ir artistų kūryba (LNOBT);
• Šokio spektaklis „Suk suk“ (Šeiko šokio teatras);
• Klaipėdos baleto mokyklos surengtas koncertas-pokalbis apie baletą (Prano Domšaičio galerija, vedėja – Nina Puteikienė).
Laura Šimkutė
Teatriniai metai prasidėjo Gintaro Varno „Ūbu Caru“ (JT), žadėjusiu „Šėpos“ teatro sugrįžimą ir drąsą. Kas išėjo, tas išėjo, tačiau tai, kaip kostiumų ir grimo dailininkėms pavyko aktorių Vytautą Anužį paversti iš akies trauktu vienos imperialistinėmis ambicijomis pasižyminčios šalies vadovu, tikrai verta dėmesio.
Įsiminė ir nuostabi festivalio „ConTempo“ atmosfera bei itin kūniškas Alexanderio Vantournhouto „VanThorhout“. Jokios muzikos, jokių dirgiklių, tik dėmesį prikaustantis atlikėjas ir jo kūnas, galintis daug. Transcendentinė patirtis.
Verti dėmesio „Sirenų“ festivalyje parodyti spektakliai „Pleasant Island“ ir „Out of the Blue“ – teatriniai žurnalistiniai tyrimai, atskleidžiantys kapitalistines tamsybes, griaunančias planetą, ir tai darantys visiškai pataikydami į tai, koks, matyt, būtų tobulas kapitalistinis teatras: scenoje ekranai / telefonai, per kuriuos žiūrovams transliuojami įrašai, nuotraukos, kiti vaizdai. Gyvas aktorius čia nereikalingas, o informacija žiūrovui perteikiama taip, tarsi jis pats „skrolintų“ ir žiūrinėtų medžiagą internete.
Malonus atradimas – Jaunimo teatro „Shopping and Fucking“ versija. Atgaiva nuo techniškai medijuoto teatro; čia galima mėgautis įtraukiančia vaidyba, aktualia tematika ir stilingu viso to pateikimu.
Aistė Šivytė
„Kraitis“ – solinis šokėjos Giedrės Kirkilės debiutas – sužavėjo saviironišku atvirumu, puikiu humoru ir šokiu, kurio brandumas justi kiekviename judesyje.
„Sūnus“ – netikėtas keturiolika metų teatre nekūrusio režisieriaus Igno Jonyno sugrįžimas į sceną: tai neegoistiškas, įdomios sceninės formos ir fizinio teatro kalbos spektaklis, kurį žiūrint nereikia stengtis pritempti prasmių.
„Mes taip nesitarėm“ – Dominyko Vaitiekūno inicijuota, darni meno ir edukacijos partnerystė, kuri sujungė kurčiųjų ir girdinčiųjų pasaulius. Muzikinis pasirodymas įgalino Lietuvos kurčiųjų bendruomenę ir nustebino, kiek daug dar nežinome apie šią bendruomenę, jos diskriminaciją ir diskriminaciją apskritai.
„Bros“ – „TheATRIUM“ festivalyje parodytas Romeo Castellucci spektaklis-schema, kurią scenoje su vietiniais aktoriais parengti tetruko vos dvi dienas, o stebint atrodo, kad ilgus metus. Spektaklis įtraukė ryškiais gyvaisiais paveikslais, šiurpino masinės galios brutalumu ir savita, nenusakoma kokybe – pasirodo teatro magiją užkonservuoti įmanoma!
„Bombyx Mori“ – „Kyoto Experiment“ festivalyje pamatytas choreografės Olos Maciejewskos darbas – pakvietė Loïe Fuller šokį pajusti taip, tarsi būtume pirmieji jį išvydę žmonės.
Ieva Tumanovičiūtė
2024-aisiais stiprų įspūdį padarė septyni kūriniai. Vieni jų sugrąžino pasiilgto rimto teatro jausmą, kai iš pirmo karto iki galo neperpranti spektaklio, kai turi apie jį ilgiau pagalvoti („Sūnus“, rež. Ignas Jonynas, JT; „Kaligula“, rež. Jokūbas Brazys, VST), kiti suteikė žiūrėjimo malonumą, užbūrė savo estetika („Quanta“, rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT; „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“, rež. Gintaras Varnas, LNDT; „Juodoji gulbė“, rež. Alvis Hermanis, Naujasis Rygos teatras), dar kiti buvo ilgai laukti skaitant knygas („Užburtas kalnas“, rež. Krystianas Lupa, JT; „Svetimas“, rež. Jernejus Lorenci, LNDT). Atmintyje iškyla nuotrupos: aktoriaus žvilgsnis, kostiumo ar scenografijos detalė, frazė arba net garsas. Šiųmetį prisiminimų koliažą sudaro „Kaligulos“ bufetas su vištiena Guo bao „išsinešdinimui“, „Sūnaus“ scenos erdvėje besisūpuojanti milžiniška plokštė, grasinanti parblokšti veikėjus ir pabrėžianti jų pažeidžiamumą, ilgesingi įsimylėjusių „Quantos“ veikėjų žvilgsniai, „Viktoro...“ vaikų šėlsmas, Donato Želvio Hansas ir Mato Dirginčiaus Joachimas, apsupti kalnų sniego iš „Užburto kalno“, komiškos aktorių pastangos atlikti baleto judesius iš „Juodosios gulbės“ ir balsais kuriamas vabzdžių dūzgimas, apibūdinantis vasaros karštį, „Svetimame“.
Rasa Vasinauskaitė
Romeo Castellucci „Bros“ ir Rimo Tumino „Ana Karenina“ (Klaipėdos tarptautiniame festivalyje „TheATRIUM“). Pirmas – kaip universali, laikui nepavaldi pragaro personifikacija, po kurio išeini pasikeitęs; antras – kaip grakštus, lengvas Meistro mostelėjimas atsisveikinant.
Jokūbo Brazio „Kaligula“ – man jis įsirašo į kalendorinius metus ir nenoriu pamiršti jo sukeltų emocijų.
Rolando Kazlo „Viskas, ko neturi“ „Lėlės“ teatre, vėl sužadinęs poetinio žodžio, per kurį atsiveria laikas ir žmogus jame, poreikį.
Krystiano Lupos „Užburtas kalnas“ Jaunimo teatre. Donato Želvio-Hanso Kastorpo ir Alvydės Pikturnaitės-Klavdijos susitikimų efemeriškumas, nebylumas, net rafinuotas atsainumas man buvo gražiausia, ką galima teatre pasakyti apie jausmus.
Vitalijos Mockevičiūtės Rasa Eglės Švedkauskaitės spektaklyje „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ LNDT. Aktorės sukurtas taupus ir talpus, žaismingas ir gilus vaidmuo, kai kiekviena emocinė transformacija, Rasai grimztant į netekties skausmą ir iš jo vaduojantis, yra tikra ir pateisinta.
Greta Vilnelė
Prieš keletą metų šios kasmetinės apžvalgos kontekste akcentavau, kad pokyčiams reikia laiko. Tuo metu nesitikėjau, kad pakanka tiek nedaug. Šie metai įsimins kaip naujų iniciatyvų laikas, kuriame net po alinančios sausros į paviršių vis dėlto prasikalė vilties daigeliai. Turiu omenyje „Meno ir mokslo laboratorijos“ ir „Vileišio18“ atvirus kvietimus jauniems kūrėjams, kurių sunokintais vaisiais galima gėrėtis jau dabar.
Apnikus minčių kryžkelės akimirkai, vienas vyresnis ir išmintingesnis teatralas priminė, kad auksinė kultūros lauko taisyklė visuomet išliks konkurencija. Juk kuo gausesnė ir įvairesnė bus scenos menų pasiūla, tuo aršiau kūrėjai varžysis ne tik dėl idėjų originalumo, bet ir aukštos kokybės. Todėl šiemet pasirinkau išskirti paminėjimo vertus scenos meno kūrinius, kuriems dėl mažesnio mastelio ar nepriklausomos prigimties sunkiau sekėsi būti pastebėtiems platesniame scenos meno mylėtojų rate.
• Giedrės Kirkilės judesio monospektaklis „Kraitis“;
• „No Shoes“ teatro spektaklis paaugliams „Pasistengiau“;
• Nauberto Jasinsko ir Mato Dirginčiaus vienos dalies performansas „Pilėnai*“;
• Žilvino Vingelio audiovizualinis monospektaklis „Diletantas (*susapnavęs Angelą)“;
• „būda.collective“ šiuolaikinio cirko spektaklis „Maisto prekės“.
Ignas Zalieckas
2024-ieji – neįtikėtinai aktyvūs, pokyčių pilni metai, kai Lietuva spindėjo ypač ryškiai tiek Paryžiuje, tiek visoje Prancūzijoje. Išskiriant ryškiausius metų įvykius svarbu paminėti programą „Focus Lituanie“, rudenį vykusią Paryžiaus miesto teatre. Stipri ir įvairialypė programa atvėrė naują puslapį ne tik Lietuvos kūrėjams, bet ir prancūzų naujojo lietuviško teatro suvokimui. Tai išties įspūdinga – ačiū sezonui, partneriams ir Teatro informacijos centrui.
Taip pat norėčiau išskirti Lietuvos sezono Prancūzijoje atidarymo savaitgalį vykusią Linos Lapelytės performanso „The Speech“ („Kalba“) premjerą. Tai – urbanizmo ir gamtos sąveika, kuri paveikia tarsi sudėtingiausia tragikomedija ir kelia klausimą, kodėl į gamtą žvelgiame nostalgiškai.
Be to, įsiminė Paryžiuje vykusių Lietuvos menininkų parodų scenografiškumas ir teatrališkumas. Akivaizdu, kad įspūdingai transformuota Lietuvos Respublikos ambasados Paryžiuje erdvė teatrališkai pasakoja apie lietuviškos sąmonės kilmę ir raidą. Kiti kūrėjai irgi perėmė šią estafetę, kurdami dialogą su Svajonės ir Pauliaus Stanikų pasakojimu. Tokijo rūmų erdvės teatrališkumas ir jos panaudojimas jaudino „Urbonas Studio“ kūryboje bei kituose, nebūtinai lietuvių kūrėjų, darbuose.
Dovilė Zavedskaitė
Teatro ore jaučiu dilgčiojančias ląsteles ir mastelių didėjimą. Mažėja vieno žmogaus ekspozicijos, daugėja žvilgsnio į žmoniją. Atsitraukiame nuo paveikslo ir žiūrime į jį iš toliau, kur nebe toks svarbus asmeniškas patyrimas, ryškesnė – geopolitinė, istorinė, socialinė visuma, Homo sapiens naikinimosi mechanika.
Šiemet man įspūdį padarė dvidešimt lietuvių, sukūrusių Romeo Castellucci „Bros“ veidą Klaipėdoje, ir visa ta valanda keturiasdešimt, kurias vėlavo man labai sava Łukaszo Twarkowskio „Quanta“. Patiko Obelynės sodyba, jos medžiai ir avių kaimenė ispanų „El Conde de Torrefiel“ darbe „Ultraficción Nr. 1 / Fracciones de tiempo“. Įstrigo žemės masyvai ir vandenyno dugno liūdesys spektakliuose-paskaitose „Pleasant Island“ ir „Out of the Blue“ (belgai Silke Huysmans ir Hannesas Dereere), „Užburto kalno“ (rež. Krystianas Lupa) begalinis belaikiškumas ir gebėjimas visą pasaulį matyti kaip žonglieriaus schemą cirko spektaklyje „Square Two“ („Tall Tales Company“, Nyderlandai).
Ryškiausi vaidmenys – Ievos Labanauskaitės Katrina (Valentino Masalskio „Tiesiog pasaulio pabaiga“) ir Miglės Polikevičiūtės Emili Pomel (Gintaro Varno „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“), Gyčio Ivanausko Jis (Antano Obcarsko „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“) ir Dainiaus Svobono Herojus (Varno „Kartoteka“).
