Scenos menų kritikės Goda Dapšytė ir Sigita Ivaškaitė aptarė tarptautinę festivalio „New Baltic Dance“ (anksčiau festivalis vadinosi „Naujasis Baltijos šokis“) programą.
Sigita Ivaškaitė: Šiemet abiem teko kai kuriuos spektaklius praleisti, bet, kartu sudėjus, labai sėkmingai pamatėme viską. Manau, skaitytojai tik išloš, nes ne tik aptarsime, bet dar ir viena kitai papasakosime patirtis. Man labai įdomu, kaip ir kokį tu pamatei atidarymo spektaklį „Mont Ventoux“?
Goda Dapšytė: Na, kadangi susitinkame ir kalbame jau praėjus festivaliui, tai šį ispanų-italų trupės „Korʼsia“ spektaklį pirmiausia matau visos festivalio programos ir jo temos „Kūnas kalba“ kontekste. Būtent nuo kūnų Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) scenoje viskas ir prasidėjo. Šis spektaklis man priminė, kaip buvau pasiilgusi kūrinių, kuriuose būtų tiek daug gražaus ir gero, nepertraukiamo judesio scenoje. Tai man tapo įdomiausia ir svarbiausia programos dalimi. Po ilgos pertraukos Didžiojoje scenoje buvo daug profesionalaus šokio su ypač taisyklingais, erdvėje gražiai judančiais kūnais. Kūniškumas tapo pagrindiniu dėmeniu, atsivėrimu į šokį per šokantįjį, šokamą spektaklį.
Gal todėl tai, kad „Mont Ventoux“ sukurtas atsispyrus nuo Francesco Petrarcos laiško, man atsidūrė antrame plane, kūnams erdvėje išėjus į pirmąjį. Kūnas, siekiantis iki dangaus, techninėmis priemonėmis kuriama vizuali apgaulė scenoje, kai leidžiant galinę uždangą sudaromas atvirkščias – kilimo į kalną įspūdis. Tai, kas gali būti taip paprasta ir daug kartų naudota, primena apie teatro meno kuriamą stebuklą – žaidimą iliuzija.
Tad šis spektaklis man tapo estetine atgaiva, stebint devynių šokėjų judesius; tiesa, vietomis pereinančius ir į monotoniją. Bet turiu pastebėti ir tai, kad, nors gana sinkopinė, dramaturginė dinamika vis dėlto suteikė galimybes kelti klausimus apie gyvenimą pereinamajame laike, o kopimo į kalną leitmotyvas – apie nuolatinius šiandienos iššūkius, siekiamas ir nepasiekiamas viršūnes, dar sustiprinamas stebėjimo per stiklą efektu. Kaip atspirties taškas spektaklio kūrėjų pasirinkta 700 metų senumo istorija, siejama su Renesanso Europoje pradžia, atspindima 700 metų gyvuojančiame, nuo sapno prasidėjusiame mūsų mieste. Nepriklausomai nuo to, kad šios sąsajos susikuria stebinčiajam arba ne, scenoje lieka puikiai judantys šokėjų kūnai. Spektaklio finale šokėjai sustoja ant pirštų galų sklendžiančia poza ir beveik levituoja virš kalnų, pakyla virš to, kas mus supa...
S. I.: Klausantis iškyla vaizdiniai iš praeitų metų Christos Papadopoulos spektaklio „Larsen C“, ypač kai kalbi apie tobulus kūnų judesius ir technines iliuzijas...
G. D.: Praeitais metais, pameni, kalbėjome apie raštus, piešinius, jų atkartojimus ir vieno motyvo pavertimą pagrindiniu spektaklio sprendimu. Šį kartą buvo įdomu tai, kad prasmės stebinčiajam galėjo „įvykti“ arba ne. Tai man yra šiuolaikinio šokio, kaip scenos meno formos, grožis. Jis suteikia galimybę asociacijoms kurtis, arba ne, priklausomai nuo stebinčiojo turimo konteksto ir noro jį taikyti. Kartais gali pamatyti tai, kas koduojama kūrėjų, o kartais – ne, ir tai nėra privaloma, nesi priverstas dalyvauti, ir man tai labai gražu.
S. I.: Mąstant apie laisvą kūrinio interpretaciją, skirtingus stebinčiųjų kontekstus, bet pasiliekant LNDT Didžiojoje scenoje, peršoku tiesiai prie festivalio uždarymo spektaklio. NON+ULTRAS taip pat buvo ypač profesionalus, tačiau daugiau, nei vizualus ir gražus, – teminis, kontrastuojantis kūrinys. Jei „Mont Ventoux“ galėjo leisti gerėtis estetika, šokiu, kaip sakai, siūlė mąstyti „klasikinėmis parabolėmis“, Moritzo Ostruschnjako darbe kaip tik buvo gausu šiuolaikinio konteksto, populiariosios, sporto kultūros, socialinių medijų atspindžio. Man tai buvo labai aiškus šiandienos socialiai aktyvaus ir politiniam kontekstui atviro menininko pavyzdys. Daug kalbame apie kultūrą kaip minkštąją galią, šiuo atveju joje skambėjo mintys apie sporto ir politikos žaidimų santykį.
Spektaklis prasideda nuo gana ilgos įvairiausių sporto klubų (ir ne tik) šalikų ekspozicijos. Choreografo dėliojamas piešinys, kuriame tie šalikai pernešami iš scenos gilumos į priekį, o viduryje iš šokėjų kūnų dėliojami stop kadrai, kaip senosios kovų vaizdus atkartojančios skulptūros, man iš karto priminė audimo veiksmą. Šalikai, kaip tautų, bendruomenių įvaizdis, iš kurio audžiamas žmonijos kilimas, greitai nukreipė mąstyti apie dažnai pavojingais laikomus ryškius futbolo sirgalius – ultras, kaip apie tautos (jos dalies) atspindį, – tam spektaklio metu antrino ir tautinių šokių motyvai bei muzikos, kaip skirtingų kultūrų, atspindžiai.
Kalbant apie futbolo žaidėjus, galima išgirsti žodį „gladiatoriai“. Iš tiesų, išskirtinai pasirengę fiziškai, aukščiausio lygio žaidėjai atrodo kaip tikri galiūnai, bėgantys į stadioną, kad savo kovomis sukeltų jaudulį publikai. Tik vietoj imperatorių dabar turime klubų vadovus, magnatus ir oligarchus, investuojančius į šį sportą didžiules sumas, perkančius ir parduodančius žaidėjus. Susiduria prabanga ir turtai, kuriuose gyvena žaidimus organizuojantys, ir su jais kontrastuojantys, gatvėse pavojų keliantys ultros, kurių dalį visuomet apsupusi lydi policija.
Didžiuliai čempionatai, kuriuose susitinka jau nebe klubai, o tautų atstovai, rinktinės ir jas stebintys aršūs fanai bei šiame kontekste atsirandantys politikos žaidimai tampa labai svarbiu video projekcijose transliuojamu elementu. Kaip taikliai pasirenkamas skandalais padabintas pasaulio futbolo čempionatas Katare, kuriame, lyg vergai įdarbinti žmonės specialiai renginiui statė stadionus, kurie dabar stovi apleisti. Ir kaip taikliai Kataro ir arabų pasaulio įtaka trinktelėjo spektaklį rodant Vilniuje: tuo metu JAV prezidentas Donaldas Trumpas keliavo per šio pasaulio krašto šalis ir džiaugėsi Kataro dovana – iki 400 milijonų dolerių kainuojančiu lėktuvu.
Ostruschnjako ultros čia pasakoja apie tautų kovas, kylančias ne iš jų pačių, o jas valdančių magnatų susitarimų, viską savo kelyje verčiančių prekės ženklais. Čia brėžiamos paralelės tarp oligarchų ir valstybių vadovų. Ir iš vienos pusės – imi galvoti, savęs klausti, ar ultros yra tik dalis mūsų „ultradešiniųjų“, ar tikrasis mūsų atspindys. Tačiau choreografas eina dar kitu keliu ir iš esmės sukuria savo ultrų pasaulį. Ultros, visų pirma, yra dominantės atsvara ir turbūt todėl autokratinėse šalyse šie susibūrimai dažniau įgyja kairės, nei dešinės kryptį. Matydamas, kaip šiandienos pasaulis pavojingai linksta į diktatūros pusę, Ostruschnjakas meta į aikštę naują kombinaciją ir siūlo būti tais, kurių bijo, o tiksliau, gal net klausia: ar galime kažką mylėti taip smarkiai, kad mūsų bijotų? Skaitant kūrėjo interviu, kaip labai artimas pavyzdys iškyla Maidane aktyviai dalyvavę ultros.
Anarchija, kova prieš sistemą, iš tiesų visuomet kovoja už patį žmogų ir jo laisvę kurti savo gyvenimo taisykles. Iš vienos pusės, valdžios susitarimai yra gyvi ir veikia tol, kol yra juos įgyvendinanti masė, tie pilni stadionai. Tad jie negali išžudyti visų. Kita vertus, kasdien, o ir LNDT scenoje spektaklio metu matėme, kokios didžiulės kapinės kyla iš jų „užsakomųjų kovų“. Šis paskutinis įvaizdis vėlgi kuriamas šalikais, tik šįkart jie dėliojami jau sulankstyti, toliau vienas nuo kito, kapai vaizduojami lyg suardytas audinys. Ir nors spektaklis baigiasi užrašu scenoje PABAIGA, išgyvenau „call to action“ momentą – privertė susimąstyti, už ką mes finale renkamės mirti, ir klausti, kas gali išjudinti revoliuciją.
Akivaizdu, kad spektaklis labai tirštas informacijos (net neprisiliečiau prie religijos temos) ir tikiu, kad dažnai šokio ar teatro mėgėjas jos negali perskaityti taip, kaip tai padarytų patys ultros. Tačiau tai irgi yra tam tikras suokalbis, kvietimas būti toje aršioje ir ryškioje mažumoje.
G. D.: Istorikė ir Vitos Mozūraitės studentė manyje negali neprisiminti fakto, kad 2000 m. Lietuvoje buvo parodytas pirmas spektaklis apie futbolą – Jo Strømgreno „A Dance Tribute to the Art of Football“ arba „Šokis lenkiasi futbolo menui“ (1997). Taigi spektaklių šia tema pristatymus skiria ketvirtis amžiaus.
Man taip pat atrodo labai įdomus tavo pateiktas futbolininkų ir gladiatorių palyginimas. Juk tikrai pastarieji buvo paversti objektais, o jų kūnai naudojami kone kaip butaforija, kai reikėjo ką nors nužudyti pasigerėjimui, su ovacijomis stebint, kaip sudarkomas kūnas. Ši mintis tarsi dar viena gija festivalio programos temų audinyje – nuo Petrarcos kovų su kalnu iki prancūzų riterių dvikovų spektaklyje „Mirlitons“.
Pameni, kaip praeitais metais ieškojome, kaip skaityti kūrinius? Šiemet įdomiau, kaip jie kalbasi tarpusavyje. Nebūtinai vienas su kitu susisieja pagrindinėmis temomis, bet sąsajos suskamba, kai spektakliai atsiduria šalia. Kaip ir, pavyzdžiui, lietuviška šių metų „New Baltic Dance“ programa, tapusi savotišku tarptautinės programos aidu. Šiemet jos buvo susietos temomis, o tai ne taip jau dažnai atsitinka. Suprantama, dėl objektyvių priežasčių taip suprogramuoti ne visada yra galimybių, nes kas kartą norisi pristatyti naujausius mūsų kūrėjų spektaklius, kurie nebūtinai konceptualiai suguls į vientisą visumą. Tad norsi pasidžiaugti, kad šių metų programos temos aidėjo ir gražiai komponavosi į vientisą audinį.
S. I.: Taip, atrodė, kad programa buvo vientisa, kurioje tematiškai keliauta nuo kūno kaip objekto, gražaus ar neįprasto, per moterišką, dažnai kvestionuojamą kūną, į vyriškesnį skambesį, finale išeinant į plačiausias temas apėmusius kūrinius. Tokioje festivalio dramaturgijoje šįkart nebereikėjo sudėti lietuviškų spektaklių į vieną vakarą, kad atsirastų kažkokia dermė, kontekstas. Ir, kaip sakai, kartais patys darbai komentavo vienas kitą, pavyzdžiui, La Chachi spektaklis „Taranto Aleatorio“ ir Aymeric Hainaux bei François Chaignaud „Mirlitons“.
G. D.: Taip, „Taranto Aleatorio“ man buvo žavi moteriška meditacija.
S. I.: Nepažįstu flamenko šokio, jo kultūros taip gerai, kad galėčiau labai įdomiai išstudijuoti per kostiumus ir atlikėjų santykį iškilusį duetą, kaip vengiantį binarinės moters ir vyro santykio struktūros.
G. D.: Kaip suprantu, šiame spektaklyje flamenko dekonstrukcija vyksta keliais lygmenimis. Atsisakant instrumentinio akompanimento, atskiri motyvai atliekami judesio ir balso duetu, labiau kaip pokalbis, o ne sekant viena kitą. Panašiai, kaip mūsų pokalbiai, kai viena šneka, kita pritaria arba papildo kontekstą turavodama (juokiasi). Man šis spektaklis klausėsi ir žiūrėjosi kaip gyvas moterų pokalbis, šiuolaikiškas tuo aspektu, kaip tu ir pastebėjai, kad dekonstruoja dualumą ir bazines taisykles, kurios tą pasikalbėjimą mūsų šiandienos kontekste vestų visai kitur.
Negaliu visiškai atsikratyti teatrinės perspektyvos, tad stebėdama spektaklį pasigedau galimybės suprasti tariamus žodžius. Nesvarbu, ar scenoje kalbama daug ar mažai, kiek tariami ar dainuojami žodžiai yra (ar nėra) iliustratyvūs, tačiau norėčiau turėti teisę pati apsispręsti, ar jie svarbūs. Man norisi žinoti, iš ko susideda prieš mano akis vykstantis pasakojimas, nes jei jame veikia ne tik ornamentiniai garsai, atsiranda bent trys žodžiai, norisi turėti galimybę juos suprasti. Tad vertimas į lietuvių kalbą, bet kokia forma, manau, būtų praturtinęs šio spektaklio patirtį.
S. I.: Įdomu, taip nusprendė kūrėjos ar festivalio organizatoriai?
G. D.: Nežinau, ar svarbu, kieno tai sprendimas. Man tiesiog norėjosi galimybės į scenoje vykusį pokalbį įsitraukti giliau. Žodis yra žymiai konkretesnis, nei judesys. Žodis turi kiek siauresnes interpretacijos ribas, o ir skleistis jos pradeda tik po konkretaus kontakto su juo. Žinojimas keičia toną, juk jei vyksta pokalbis, kur renkamasi ištarti konkrečius žodžius, pats nežinojimo momentas (jei nemoki kalbos) yra trukdis. Man, atrodo, kad tokioje situacijoje negaliu iki galo atverti turinio, jog liko kambarys, į kurį man užeiti nebuvo galima. Bet galiu konstatuoti, kad jos tikrai gražiai kalbėjosi.
S. I.: Beje, visiems tarptautinės programos spektakliams šiemet galima taikyti vienodą vertinimą – aukščiausio profesionalumo darbai. Kas kartą pasirinkta forma buvo įgyvendinama be priekaištų.
G. D.: Taip, o „Taranto“, beje, man labai patiko pasirinkta žiedinė kompozicija, net pradžiugino. Tokia, gerąja prasme, atpažįstama buitinė situacija: kai sėdi, gliaudo saulėgrąžas, rūko ir tada staiga įvyksta didžiulis pokalbio sūkurys stačiakampėje erdvėje, po kurio jos grįžta į pradinę padėtį. Lyg nieko nebuvo. Nes gal iš tiesų ir nebuvo, galbūt jos teapsikeitė vienu sakiniu, kuriame tilpo visa TAI. Ir tai man moterų bendravime yra labai gražu. Galbūt tai vyko jų galvose, virtualiai, nes jos taip gerai viena kitą pažįsta.
S. I.: Labai gražus įspūdis, o kaip tuomet prancūzų „Mirlitons“, kurie kalbėjo žymiai mažiau?
G. D.: Man labiausiai patiko pačių duetų duetas, savotiškas šių spektaklių dialogas, – jei grįžtume prie festivalio programos gijų. Tai, kaip jie egzistavo kartu ir vienas kitą papildė, veikė tarpusavyje, abu būdami labai techniški, aktyvūs, kuriami vienu atveju – iš moteriškosios, kitu – vyriškosios perspektyvos. Jei pirmajame girdėjome pokalbį, tai antrajame patyrėme kovą. Nors ji prasidėjo lyg ir vienas kito tempimu iš kovos lauko.
S. I.: Taip, pradžios momentas ir skambantis A. Hainaux šalmas man net priminė komikų grupės „Monty Python“ humorą, tik staiga viskas spektaklyje surimtėjo ir suaktyvėjo. Būtų sunku paneigti, kad jų susiklausymas ir ritmo, vienas kito kūno pojūtis – įspūdingi. Mane pačią papirko finalo link vedusi švelni, lyg kalnuose skambanti daina, kuri paaiškėjo iš tiesų esanti vieno Prancūzijos regiono folkloras. Matyt, tada man ir susijungė visos jų lukštentos žodžio „mirlitons“ reikšmės: tai ir pučiamasis muzikos instrumentas, traški daržovė, galvos apdangalas, baleto šokis iš „Spragtuko“, vėlgi sufleruojantis apie riešutų traiškymo garsą, ir net kabaretas, kurį iš dalies primena finalinis vogue estetikos motyvų F. Chaignaud šokis. Visko daug, viskas labai prancūziška ir turi istorinį ryšį. Ir kai tos, kaip tu sakai, gijos egzistuoja, jos tave lydi ir nepaleidžia. Ypač finale, kai ilgai kurtas ritmas jau ir pačiu šokiu buvo labai tiesiogiai išneštas į publiką Chaignaud kūnu – negali nereaguoti.
Tik atėjusi maniau, kad sėdėsiu gana atsiribojusi, bet iš esmės abu duetiniai spektakliai įvyko, suveikė, įtraukė mane į savo žaidimą. Žinoma, vertinantiems muzikinius niuansus ir ritmų sudėtingumą, „Mirlitons“ garsas, kuriamas įvairiais įrankiais, čia pat šokant ir įgarsinant juos, bei skambant Hainaux beatboxʼui, galėjo palikti žymiai didesnį įspūdį. Garso čia netrūko ir jį galėjai girdėti savuoju kūnu, žemiems garsams tarsi slenkant skrandžiu. Šokyje kūną, jo kuriamą garsą tikrai dažnai gali išgirsti savuoju kūnu, taip iššaukiami ir kiti pojūčiai.
PIRMOS DALIES PABAIGA
Su antra pokalbio dalimi galima susipažinti ČIA.
-----
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
