Išskirtinis kūrėjas paminėtas išskirtinai - taip galima apibūdinti vakarą baleto legendai Jonui Katakinui atminti.
Rusų dramos teatro scenoje šoko žymiausi baleto solistai - J.Katakino mokiniai ir jaunieji - J.Katakino mokinių mokiniai. Jiems plojo kolegos ir gerbėjai, ovacijas palydėdami šūksniais „bravo".
Pėdsakai ir lūžio laikas
Ką mes šiandien žinome apie J.Katakiną, kuriam pernai būtų sukakę 60 metų? J.Katakinas šoko princus ir kitus klasikinius herojus, o jo „artistiškumas ir plastika išsiskyrė ne tik Lietuvos, bet ir platesniame kontekste", kaip rašo šokio kritikas Helmutas Šabasevičius.
Jis paliko pėdsaką ir to meto lietuvių choreografijoje, nes šoko nacionalinių baletų pagrindinius herojus. Domėjosi nauja šokio kalba - kūrybingai įgyvendindavo choreografų amžininkų idėjas.
Visa tai baigėsi 1993 metais, nes baleto sceną solistai palieka būdami keturiasdešimtmečiai. J.Katakinas išėjo tyliai, nesiskelbdamas, kad paskutinįkart šoka Jėzų Kristų baleto spektaklyje „A Proba". Jis priklausė kartai, kurios profesinis gyvenimas nutrūko lūžio metais.
Jauniems anuomet galbūt vėrėsi naujos galimybės. O baleto solistui, primarijui, du dešimtmečius plevenusiam virš scenos, nuolatos girdėjusiam ovacijas ir „bravo"?
Mokytojui teko mokytis
Realybė J.Katakinui, palikusiam sceną, buvo labai šiurkšti. Niekam nerūpėjo baleto šokėjai, baigę karjerą. Taip, J.Katakinas neliko bedarbis. Jis tapo būsimų solistų mokytoju, jų asmenybių lavintoju. Rengė gabius šokėjus prestižiniams tarptautiniams konkursams. Ir šie grįždavo nugalėję.
O pats mokytojas turėjo sėstis į studento suolą, kad gautų aukštojo mokslo diplomą - kitaip nebūtų galėjęs mokyti. Jam teko studijuoti, laikyti egzaminus pas tuos, su kuriais dirbo, kuriuos pats lavino. Savo gyvenimą jis nutraukė pats 2005 metais, nelaukdamas paskutinio egzamino ir diplomo.
Tolyn nuo to, kas įprasta
J.Katakino paminėjimo vakare nevilties, praradimo motyvas buvo juntamas įžanginiame Eglės Špokaitės šokyje. Tai buvo miniatiūra apie žmogų, pajutusį tuštumą. Ne vien baleto salėje.
Vakaro režisierė Laima Adomaitienė J.Katakino biografiją atkūrė lyg spektaklyje - jos epizodai buvo plastiškai suvaidinti jaunų aktorių grupės. Dideliame ekrane jiems už nugaros švietė vakaro herojaus vaikystės nuotraukos.
Švelnumas išeinantiems
Vertingas sumanymas buvo parodyti kuriamą dokumentinį filmą. Atsiminimus apie J.Katakiną girdėjome iš ekrano, ir tai buvo kompaktiški, emocionalūs, turiningi monologai.
J.Katakino asmenybė sklido ir iš jo dienoraščių, skaitomų už kadro. Įsiminė šokėjo frazė, kad „turėtume būti švelnesni ir nuoširdesni išeinantiems".
Tragizmo vakare tarytum specialiai vengta. Bet ar J.Katakino likimas neparodė, kad švelnumo išeinantiems stoka pernelyg anksti atima žmogų, kuris dar galėtų ne tik mokyti jaunus, bet ir pats kurti?
Lyg tyčia šį besibaigiantį sezoną šokio scenoje matėme J.Katakino amžiaus šokėjų. Tačiau - iš užsienio: iš JAV, Airijos, Danijos. Turbūt ne tik šių penkiasdešimtmečių, šešiasdešimtmečių kūrybingumas lėmė ilgą gyvenimą su šokiu?
Įdomu, ar filmo kūrėjai romantizuos savo herojų, kaip tai darė atminimo vakaro autoriai? Ar išdrįs kelti klausimus, kurie valdė baleto solisto likimą?
Juk J.Katakino mokiniams - jau keturiasdešimt. Jie palieka šokio sceną. Tie patys klausimai tebėra aktualūs.
