Dalis žiūrovų, išeinanti iš Nacionalinio teatro spektaklio, neslėpė nusivylimo: 100 metrų atstumas nuo jų krėslo salėje iki gatvės ištirpo. Scenoje keikėsi lygiai taip pat, kaip ir prospekte ar stoties rajone. Sodriai ir be cenzūros.
Spektaklis „Išvarymas" tiems žiūrovams tapo tikru išvarymu iš teatro - tokio, kuris jų atmintyje liko su šventais simboliais ir aukštyn širdis keliančiomis iliuzijomis. Nors prieš 30 metų teatras elgėsi pagal anuometinio dvaro (t.y. kompartijos) etiketą, ir legendos, kėlusios tautinę savimonę ir savigarbą, buvo nutolusios nuo gatvės realybės per šimtmečius. Jau pripažinome, tyli rezistencija prieš nutautinimą ar slaptas suokalbis buvo svarbūs, bet dabar juos keičia į ausis išrėkiama kito nuomonė. Toks teatras gali nepatikti, bet juo besipiktinantys nepamatė esminio dalyko: scenoje keikėsi ne aktoriai, o jų personažai. Atpratome, pamiršome šviesios atminties „Radijo šou" veikėjų pamokas. O taisyklingai kalbantys Mariaus Ivaškevičiaus pjesės treninguotieji reikštų dar vieną emigraciją iš realybės. Išėjimą iš krašto.
Personažų kalba buvo tokia gyva ir sultinga, kad buvo galima nuspėti ir kitą reakciją: kai kurie recenzentai, manydami, kad atkartodami spektaklio intonacijas pratęs teatro meno poveikį, taip pat palaikė garbe ir privaloma bravūra pasikeikti savo recenzijose. Ir nors tai buvo citatos, parafrazės, interpretacijos, visgi recenzijas jau rašė ne personažai, o realūs žmonės. Dvi tikrovės šiek tiek persipynė. Bet dar ne tiek, kad pakenktų viena kitai.
Kai virtuali realybė ima diktuoti tikrajai, aukštomis išlieka tik žvaigždės: moralinis imperatyvas, t.y. etinės nuostatos virsta žemyn. Vis dažniau išvysti, kad nebepaisoma net karo lauko taisyklių. Jos pažeidžiamos ne tada, kai virtualios realybės personažai (nes vietoj tikrų vardų - slapyvardžiai) straipsnių komentaruose įžeidinėja realius autorius ar jų aprašytus žmones ir taip juos iš tikrųjų skaudina. Taisyklės - jei tokiomis laikytume kasdieninę etiką - pažeidžiamos jau tada, kai kompiuterio klavišai spaudo žeidžiančius žodžius: čia skyla ir darosi skylėta pati komentuojančiojo tapatybė. Tuomet internetas virsta ne žinių skleidimo priemone, o tiesiog rašančiojo sekundinės visagalybės erdve: įžeisiu, vadinasi, egzistuoju. Aš - galingas. Net jei trumpam. O komentarų-įžeidimų fenomenas tampa virusu.
Vienas eseistas neva šmaikščiu stiliumi išviešina asmeninį savo susirašinėjimą su realia persona, jos net neatsiklausęs. Po kitu tekstu interneto komentatorius, prisistatydamas - kas reta - savo vardu, ginčijasi su autoriumi jo citatomis iš visiškai privataus judviejų pokalbio. T.y. tai, kas buvo slapta ir netgi kolegiška, išviešinama ir tampa visų nuosavybe. Kitose sferose tai būtų pavadinta paklodžių skalbimu ar konfidencialumo sutarties pažeidimu. O vienai kultūros sferai skirto tinklaraščio anoniminė (!) kūrėja vardan stiliaus ir noro būti pastebėta elgiasi lyg keikimosi čempionate. Gaila, bet visi šie pavyzdžiai (jų vis daugiau) - iš internetinės erdvės, skirtos kultūrai. Suvoki, kad čia ima klibėti etiniai pamatai, o keiksmažodis, esantis tik emocinė raiška, tampa stiliaus atributu. Ar iš tiesų tada sukuriamas stilius?
Plačiau analizuoti interneto komentatorių užgauliojimus beviltiška - anksčiau tai piktino, dabar su tuo susitaikoma. Susitaiko ne tik portalų redaktoriai, nors įžūliausius ir trina. Susitaiko skaitytojai, Valstybinė kalbos inspekcija ir kitos institucijos, visgi sukurtos ginti mūsų viešojo gyvenimo erdves. Taip anoniminiai įžeidinėjimai įteisinami kaip norma.
Galima suprasti redaktorius, bet kažin ar pateisinti: jiems (tuo pačiu ir skaitytojams) atrodo, kad straipsnis, sulaukęs daugiau komentarų, yra įdomesnis nei likęs be jų. Iš tekstų autorių pusės - neskaityti komentarų jiems būtų kur kas sveikiau. Bet jei nesusituri, gali pasijusti kaip namo šeimininkas, kuris po nakties rado pritepliotas sienas. O komentuojantieji vis dar nesupranta, kad virtualioji erdvė taip pat yra viešoji, ir kaip jie gatvėje nepuola kiekvieno jiems nepatikusio, taip ir čia galėtų elgtis bent kiek mandagiau. Bet virtualioje erdvėje jiems leidžiama turėti kaukes, smeigti peilį į nugarą, o sulaikytam (ištrintam) - rėkti „Cenzūra! Žodžio laisvė!"
Ar ši problema yra tokia sena, kad beviltiška būtų ją spręsti? Ar tai yra laisvės ir demokratijos kaina? Žvilgsnis į nelyginamai demokratiškesnes erdves rodo ką kita: viešoji virtualioji erdvė taip pat yra tvarkoma. Tūlas Jeanas Rollandas komentuoja „Le Figaro" straipsnius nuo 2010 m. rugsėjo. Jį mėgsta 29 kiti komentuotojai, o 32 net užsiprenumeravę jo komentarus - tiek mums apie šį skaitytoją išduoda „Le Figaro" redakcija. Britų „The Guardian" komentatorės Shemarch tikrasis vardas yra Sheila Chettle, ji yra našlė, gyvenanti Portugalijoje, jos dvi dukros Anglijoje, sūnus Australijoje, ji mėgsta dainuoti, propaguoja sveiką gyvenimo būdą. Net bulvarinio „The Sun" komentatorius c73 rašo komentarus nuo 2010 sausio, tai yra moteris, gyvenanti Volverhemptone, ir jai galima parašyti į „Twitter" nurodytu vardu. Šalia - visada aibės tų, kurie pasirašo tikraisiais vardu pavarde ir dar prideda savo nuotrauką. Norint surasti tarp komentarų įžeidimą ar keiksmą tektų ilgai padirbėti.
Ką tai reiškia? Tai, kad skaitytojai nebijo prisiregistruoti, redakcijai išduoti savo elektroninį paštą. Bet svarbiausia - jie jaučiasi galintys pareikšti savo nuomonę ir suvokia atsakomybę už žodį: jie nebijo savęs pačių. O redakcijos jiems suteikia erdvę ne vien komentarams, bet skatina burtis į savotiškas bendruomenes, kurias vienija leidinys, tampantis ir socialiniu tinklu.
Panašu, kad skirtumai tarp virtualių erdvių yra tokie patys, kaip ir tarp realių. Tikriausiai dar vis galime kaltinti praeitį, kai viskas buvo beveidžiai kolektyviška, už nuomonę bausta, o teatro salėje špygos laikytos tik kišenėse. Gal todėl ir slepiamasi po pravardėmis lyg po vandalų kaukėmis? Tai tik išduoda, kad iš pasalų komentuojantieji iš tiesų yra apimti baimės. Ir gerai, pagalvoji, kad reakcijos virtualioje erdvėje nevirsta tikromis, nes garbingų dvikovų čia neišvystum, o sulauktum tik niekšiškų dūrių į nugarą - gal net ir iš artimo rato. Paradoksaliai skambėtų - „Interneto garbės kodeksas"?
O ar anoniminiai komentarai iš tiesų yra garo nuleidimas ir slaptų aistrų patenkinimas, kaip mus ramindavo psichologai? Bet jei čia glūdi tiek užslopintos agresijos, tai negi, galvoji, mūsų visuomenėje yra tiek daug kompleksuotų žmonių? Ne, nuramina populiariausio Delfi.lt vyriausioji redaktorė: pasak jos, komentuojantieji iš tiesų sudaro tik beveik 5 procentus visų lankytojų. Bet tada kyla klausimas: ar jų tekstai taip pat nėra ir pačių leidinių veido dalis? Ir kodėl mes matome kaip tik tuos, kurių bruožai gerokai iškreipia visuomenės veidą, ir tada didžioji visuomenės dalis pamažu ima savimi nepasitikėti, manydama, kad ji tokia ir yra?
Migracija - kaip ir žemėje: anoniminiai komentarai su visu savo „stiliumi" keliauja į leidinio tekstus, šie - atgal ir į realius tarpusavio santykius, o pastarieji - atgal į komentarus. Kas ką labiau veikia ir kas ką atspindi - kažin ar taip svarbu. Bet kadangi kalba yra mūsų namai, džiaugiesi, su draugais apie ką nors patylėdamas.
LR
