Ieva. 2025 m. balandžio 25 d., 13:11
Norėčiau pasidalinti įspūdžiais apie du literatūros įkvėptus spektaklius. Ar žiūrovas priims kokį nors kūrinį kaip adaptaciją, priklauso nuo to, kiek jam žinomi pirminiai šaltiniai, kuriais remiamasi. Tačiau, pasak teoretikų, adaptacija vykusi tada, kai ji veikia ir žinantį, ir nežinantį žiūrovą. Vis dėlto režisierių Nauberto Jasinsko ir Maksymo Teteruko spektaklio „Chroma“ (Jaunimo teatras ir „Meno ir mokslo laboratorija“, MMLAB) atveju atrodo, kad įdomiau tiems, kurie gali narplioti, kaip kūrėjai sujungė pasirinktus kontekstus – Thomo Manno apysaką „Mirtis Venecijoje“ ir kino režisieriaus Dereko Jarmano biografiją bei filmus, – ir juos perkūrė.
„Chroma“ – ne teatrališkas, bet intymus ir introvertiškas kūrinys. Jį norisi ne patirti su kitais žiūrovais, o vienam įsiklausyti į jo šnabždesius. Apšvietimu, scenos estetika, poetiškumu, kuriamomis nuotaikomis vizualiai gražus darbas primena instaliaciją. Kyla abejonė, ar mėginimas literatūrai būdingus vidinius procesus iškelti į išorę per pagrindinio veikėjo (Darius Gumauskas) monologus ir filmuojamus / transliuojamus vaizdus iki galo pavyksta.
Spektaklis paliečia tokias temas kaip grožis, geismas, menininko žvilgsnis į formą, visuomenė ir jos užribis, vienatvė, senėjimas, mirties artumas, siekis apmąstyti ir suprasti būtį. Jasinskas ir Teterukas, perkurdami pasirinktus kontekstus, šiems būdingą homoerotinį žvilgsnį papildo queer žvilgsniu ir lyties takumo motyvu (pasitelkiamas aktorių Motiejaus Aškelovičiaus ir Rūtos Jonikaitės išorinis panašumas), tarsi siekdami išeiti už lyties ribų.
Priešingai nei skirtingų menų raiškos priemones jungianti „Chroma“, Oskaro Koršunovo teatre Jokūbo Brazio režisuotas spektaklis pagal Georges’o Bataille’io „Akies istoriją“ parodo, kaip gerai režisierius jaučia teatro materiją, – neapleidžia pojūtis, kad tai, kas šiame spektaklyje vyksta, gali įvykti tik teatre. Ir tai vertinga. Spektaklyje yra paslaptis – ne viskas aišku, bet viskas paklūsta savoms taisyklėms, todėl įtraukia. Aktoriai Matas Sigliukas ir Digna Kulionytė labai tinka savo vaidmenims atlikti: jų kūnai išraiškingi ir iškalbingi kaip šokėjų (spektaklyje nėra žodžių, visa reiškiama veiksmais) ir jiems abiem pavyksta sukurti vaikišką tyrumą, o tai leidžia pornografinių elementų prisodrintą „Akies istoriją“ nagrinėti su teatrui būdingu keistumu, kitoniškumu, išvengiant bet kokio vulgarumo. Brazys sukuria žaidimų erdvę, kurioje gimsta kita tikrovė, kitas pasaulis, nepanašus nei į realybę, nei į Bataille’io romaną, ir tai spektaklio stiprybė. „Akies istorija“ neakivaizdžiai tęsia Brazio spektaklio „Kaligula“ (Vilniaus senasis teatras), kuriame imperatorius išmėgina ribas, temą. Juk „Akies istorijos“ vaikai irgi žaidžia su mirtimi, bando pažvelgti už to, kas neleistina, ribos.
Rimgailė. 2025 m. balandžio 29 d., 02:14
Vienas iš pastarųjų mano matytų kūrinių – Katarzynos Kalwat spektaklis „Kofman. Dvigubas įpareigojimas“ („Kofman. Podwójne wiązanie“) teatre „Nowy Teatr“. Turbūt galima tai pavadinti biografiniu spektakliu, nes jo centre – filosofės Sarah Kofman (Maja Ostaszewska) gyvenimas, tačiau režisierė kartu su dramaturgais Januszu Margańskiu ir Monika Muskała susikoncentruoja ne tik į moters filosofės įsiveržimą į vyrų mąstytojų gyvenimą, bet ir į dvigubą Kofman tapatybę. Gyvenimo pabaigoje prieš pat savižudybę Kofman papasakojo apie savo sudėtingą vaikystę, praleistą tarp dviejų motinų: žydų kilmės biologinės motinos ir globėjos prancūzės, pas kurią slėpėsi per karą. Šis dvilypumas ir tampa spektaklio esminiu tašku, kurio scenine išraiška pasirinktas aktorės Ostaszewskos būvis, tačiau režisierė daug dėmesio skiria ir gana iliustratyviai įgimto ir įgyto gyvenimo prieštarai. Suprantama, spektaklis kuriamas žiūrovui, kuriam svarbu suprasti ne tik tekstinį (šiuo atveju gana sudėtingą filosofės biografiją) spektaklio turinį, bet ir vizualinį, taigi kūrėjų sprendimu jis gali primityvėti. Todėl „Nowy Teatr“ scena padalinta į dvi dalis: vienoje jos pusėje sukiužęs trobesys su žyde Kofman, o kitoje – tvarkingas, knygų lentyna įrėmintas prancūzės Kofman kambarys. Tačiau šiame biografiniame paveiksle svarbiausia dalis – Kofman, o sceniniame – Ostaszewska. Todėl į galvą ateina mintis, jog biografinio spektaklio stiprybę lemia arba asmenybė, arba tas, kuris tą asmenybę įkūnija.
Ieva. 2025 m. gegužės 5 d., 15:38
Norėčiau pamatyti šį spektaklį ir patirti, kaip susijungia iš Krzysztofo Warlikowskio kūrinių Lietuvoje pažįstamos aktorės Ostaszewskos ir filosofės Kofman asmenybės. Tačiau mano kitokios patirtys: viena maloni, kita nuvilianti. Pradėsiu nuo pirmos. Kovo pabaigoje Trakų Vokės dvare teko matyti, o tiksliau – įsiklausyti į kompozitorės Agnės Matulevičiūtės režisuotą muzikinį performansą „Sayonakidori“ (MMLAB). Garsą, erdvę ir šokėjus susiejančiame pasirodyme patraukė įtampos ir prasmių prisodrintas Tomoo Nagai ir Matulevičiūtės kuriamų garsų dialogas. Stebėti šiuos muzikantus ir jų santykį buvo įdomu. Regis, to jau būtų pakakę kūriniui, į kurį svarbiausia susikaupus įsiklausyti. Vis dėlto jame dalyvauja ir juodomis skraistėmis veidus prisidengusios paslaptingos šokėjų figūros (choreografas Pawelas Sakowiczius), kurios efektą pasiekia galiausiai atsidengdamos veidus ir žvilgsniais susidurdamos su publika. Šokėjai – tarsi praeities istorijas menančios šmėklos, jungiančios japoniškos pilies grindų ir Trakų Vokės dvaro parketo girgždesius; pasirodymas neatsiejamas nuo konkrečios vietos. Neįprasta matyti į pasirodymo erdvę patenkančią dienos šviesą ir pro langus stebėti atsitiktinius praeivius sode. Suvaldyta dramaturgija pasižymintis „Sayonakidori“ baigiasi galingu, iškraunančiu ritmingos muzikos, šviesų ir pulsuojančių kūnų finalu.
Labiausiai gaila, kai meninė nesėkmė ištinka didelio masto – didžiajai scenai ir brangiai sukurtą spektaklį. Kartais reikia pasakyti tiesiai, be užuolankų, bet su pagarba kūrėjams ir neabejojant, kad ateityje bus geriau. Tenka pripažinti, kad žiūrėti spektaklį „Fermentacija“ (dramaturgas Laurynas Adomaitis, rež. Antanas Obcarskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras) yra tiesiog nuobodu. Beveik keturių valandų trukmės spektaklio turinys be galo ištęstas, jo užtektų trigubai trumpesniam kūriniui. Pagrindinė šio spektaklio problema – dramaturgija. Pjesės apie bakterijų sukilimą prieš jas išnaudojantį žmogų idėja gal ir įdomi, bet nepajėgia užpildyti ambicingos trijų veiksmų struktūros. Scenoje mėginama pasitelkti įspūdingas priemones, technologijas, geriausius aktorius, tačiau visa tai neišgelbsti neįtraukiančio turinio, nepasakančio nieko, ko daugelis nežinotų apie žmogaus polinkį išnaudoti ir jo destruktyvumą planetos atžvilgiu. Finalinis spektaklio kūrėjų gestas besikaupiantį apmaudą paverčia pykčiu, nes jeigu ir tenka prisiliesti prie didelio, į parterį paleisto kamuolio, tai tik tam, kad apsaugotum nuobodulio iškamuotą galvą dar ir nuo fizinio smūgio.
Rimgailė. 2025 m. gegužės 8 d., 12:38
Nemačiau nei japoniškosios Matulevičiūtės lakštingalos, nei kitų raugintų ir fermentuotų premjerų, tačiau tęsdama savo Varšuvos įspūdžius noriu papasakoti apie visai kitokią teatrinę patirtį „Nowy Teatr“, iš kurio tikėjausi, jog repertuare esantys spektakliai orientuoti į tam tikrą publiką, o ne į teatro, kaip institucijos, poreikius. Tiesa, ir anksčiau minėtas Kalwat spektaklis tikrai nėra tas, vien dėl kurio vertėtų vykti į Varšuvą, tačiau jis mane nustebino ir šiek tiek praplėtė Warlikowskio teatro vardo prasmę, užtat kiek kitaip nustebino Tomaszo Fryzełio spektaklis „Žiemos šviesa“ („Winter Light“, „Goście Wieczerzy Pańskiej“) pagal Ingmaro Bergmano scenarijų. Tai tekstinis scenos kūnas, kuriam sunkiai „surinkta“ ir choreografija, ir veiksminė režisūra. Žinoma, pasižvalgius po repertuarus – galima rasti tokių minimalistinių ir galbūt labiau dramaturginių nei teatrinių spektaklių, tačiau 2023-iaisiais įvykusi premjera šį spektaklį repertuaro kontekste suformuoja kaip tam tikrą kompromisą, nei kaip meninį kūrinį. Tuomet kyla klausimas ir mąstant apie tavo ką tik minėtus pavyzdžius – kada formuojant tam tikrą repertuaro viziją esama kūrybinių idėjų, o kada tik jų (už)pildymo? Ir čia kyla svarbesni klausimai – ar įmanoma visavertiškai suformuoti sezono ar net keleto jų repertuarą, kai viskas laikosi ant kitų žmonių ir jų asmeninių nuojautų? Štai sezono pradžioje paskelbtas ir ilgai lauktas Árpádo Schillingo spektaklis Jaunimo teatre turėjo būti pagal naujausią Georgi Gospodinovo knygą, o bus – pagal asmenines trupę kuriančių žmonių istorijas. Žinoma, tai režisieriaus ir meno vadovo vizija, kuri kinta priklausomai nuo laiko ir esamų dirgiklių, tačiau ši vizija taip pat keičia ir formuoja žiūrovo lūkesčius. Dabar labai smalsu, į kurią pusę.
