Ieva. 2024 m. spalio 5 d., 10:42
Kaip tik susirašinėjome apie aktorius ir personažus. Jernej Lorenci spektaklyje „Svetimas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) galima stebėti, kaip aktoriai virsta veikėjais, kaip iš atidaus įsiskaitymo į Albert’o Camus knygą pamažu gimsta spektaklis, pasiskirstant personažus, atgaivinant romano detales, jas interpretuojant ir praplečiant. Atvirai kuriamame teatre aktoriai stebi vieni kitus, tarp jų mezgasi ryšiai, atsiskleidžia jų pačių ir jų personažų požiūris, emocijos, kol galiausiai tampama romano veikėjais ir įsijaučiama į jų išgyvenimus.
Imponuoja spektaklio humoro jausmas ir tai, kaip Camus knygos tekstas virsta kaltinimo įrankiu. Jautrioje finalinėje scenoje vėl grįžtama prie skaitymo, bet tarp aktorių jau yra užsimezgę personažų ryšiai ir tai kuria jausmą.
2021 m. per „Sirenas“ parodytas Lorenci spektaklis „Eichmannas Jeruzalėje“ atskleidė savitą šio režisieriaus požiūrį į teatrą ir medžiagos interpretavimo būdą, jo atidų ir skvarbų žvilgsnį, norą įsigilinti. Žavi, kai minimaliomis priemonėmis sukuriama daug.
Rimgailė. 2024 m. spalio 15 d., 21:13
Dar daugiau – „Svetimame“ režisierius kuria du visiškai priešingus ir prieštaringus spektaklio veiksmus, tarsi pirmasis būtų tik pretekstas antrajam.
Pirmas veiksmas tik pasakojamas ir aktorius lyg žiūrovo partneris padeda jam vaizduotėje susikurti šią istoriją. Čia ir rekvizitas, ir pabrėžtiniai aktorių gestai labai konkrečiomis detalėmis kuria bendrą spektaklio vaizdinį. Tačiau kiekvieno vaizdinys individualus ir asmeniškas. Jis prieina prie žiūrovo arčiau vien dėl to, kad „neparodo“ visko, ką gali parodyti. Čia nėra uolų, o tik ant keltuvo atvežtas akmuo, nėra saulės, nes pakanka ryškaus ir kaitraus šviestuvo, nėra karsto, bet vyksta laidotuvės, nes motina nei gyva, nei mirusi. Viena vertus, toks spektaklis gali pasirodyti nuobodus knygos skaitymas. Tačiau, kaip ir minėjau, knyga pirmame veiksme „skaitoma“ tam, kad atsirastų pretekstas vaidybai antrajame. Pirmą kartą Merso istorija sąmoningai pasakojama kiek galima neutraliau, suteikiant galimybę pačiam žiūrovui pasirinkti savo pusę. Antras veiksmas leidžia aktoriui vaidinti ir tarsi iš kito šono parodo ar net manipuliatyviai pabrėžia pirmo veiksmo „objektyvumą“. Tam, ko liudytojais buvome, dabar rengiame teismą. Bet kaip tuos įvykius pamatė visi čia sėdintys žiūrovai? Turbūt skirtingai ir įvairiai. Todėl šis bendras teismas teisia ne tik personažus, bet ir salėje sėdinčius bei išdrįsusius Merso pateisinti ar bent suprasti. Tai vienas tų retų atvejų, kada režisierius savo spektakliu kvestionuoja paties žiūrovo vaidmenį, kai pradžioje esi tik stebėtojas / klausytojas, o vėliau tampi ir kaltininku (nes matei), ir kaltinamuoju (nes leidai tam, ką matei, įvykti).
Žiūrovas įkliūva į šiuos spąstus tik dėl to, kad režisierius pasirenka rodyti į spąstus įkliūvantį aktorių. Tad pirmame spektaklio veiksme aktoriai nieko nesuprasdami (ir nė neįtardami, kur viskas pakryps) tik pasakoja Merso istoriją, o antrame – jie teisiami kaip Merso bendrininkai.
Ieva. 2024 m. spalio 21 d., 15:24
Stebint „Svetimą“ atrodo, kad visi aktoriai yra spektaklio bendrakūrėjai, nors žiūrovai to niekad iki galo negali žinoti, o režisieriaus Gintaro Varno spektaklyje „Kartoteka“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras) vaidinti, regis, įdomu vienam Dainiui Svobonui, atlikusiam įspūdingą darbą. Ypač čia liūdna jaunoms aktorėms, turinčioms atstovauti atstumiantiems, stipriai seksualizuotiems merginų įvaizdžiams. Žinoma, visa tai galima mėginti pateisinti kūrinio stiliumi ir tuo, kad taip moteris „mato“ seksistinė, mizoginiška pagrindinio veikėjo sąmonė ir atmintis. Tačiau kiek toks veikėjas šiandien apskritai yra įdomus, o svarbiausia universalus? Kiek jis gali atstoti bet kokį žmogų, kaip sakoma Tadeuszo Różewicziaus pjesės (1960) įžangoje: „Spektaklio „herojus“ yra žmogus, neturintis konkretaus amžiaus, profesijos ar išvaizdos, mūsų „herojus“ dažnai nustoja būti istorijos herojumi, ir jį pakeičia kiti žmonės, kurie taip pat yra „herojai“. Tačiau šis „neapibrėžtas herojus“, nesvarbu, „paprastas žmogus“ ar poetas, turi itin konkrečią lytį ir itin specifinį požiūrį į kitas lytis, todėl šiandien jis, nepaisant pretenzijų, negali atstovauti „bendražmogiškiems“ išgyvenimams, o tik tam tikram istorinio ir geopolitinio konteksto vyrų grupės požiūriui – vienai iš daugelio perspektyvų, kuri čia arogantiškai pati save laiko universalia. Ištęstomis tokio vyro(-ų) kančiomis jau sunku pasakyti ką nors, kas nebūtų girdėta.
Tik iš pirmo žvilgsnio „Kartoteka“ primena tokius Varno kūrinius kaip „Tolima šalis“ (2001) ar „Biografija: vaidinimas“ (2014), kuriuose taip pat buvo svarbus veikėjo savo gyvenimo ir praeities permąstymas. Tačiau „Kartotekos“ pagrindinio herojaus introspekcija vis dėlto kitokia, ir tai lemia daugiausia abejonių kelianti viso to, kas vyksta aplink Svobono veikėją, žanrinė stilistika (tarsi poetišką „Tolimą šalį“ bandant sukryžminti su satyrišku „Ūbu Caru“, 2023) ir su ja sunkiai derantis jo psichologizmas. Visi kiti personažai, lankantys pagrindinį veikėją, sukurti šiurkščiai šaržuojant. Spektaklis taip pat pripildytas tiesmukos šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės kritikos intarpų, taip stojant Svobono herojaus(-ų) pusėn. Ypač šiurkšti iš 1992 m. Różewicziaus statytos ir papildytos pjesės atkeliavusi scena apie jaunimą, nesuprantantį Witoldo Gombrowicziaus knygų: jos ištarmė dėl intelektinės „šiuolaikinio žmogaus“ degradacijos itin aiški, vis dėlto scenoje tai įgyja kičinę, karikatūrišką seksualios kvailelės, mokytojų vyrų prievartaujamos (tiesiogine to žodžio prasme!) žiniomis, formą... Tokie epizodai kontrastuoja su subtilia spektaklio scenografija (Marijus Jacovskis), muzika (Martynas Bialobžeskis), lėlėmis (Julija Skuratova) bei retkarčiais prasiveržiančia Svobono veikėjo egzistencine melancholija ir daro spektaklį eklektišką.
-----
Rimgailė. 2024 m. spalio 30 d., 17:02
Skaitydama kitus Różewicziaus tekstus, „Kartoteką“ radau prieš keletą metų ir nežinau, ar labiau laukiau, ar bijojau tos akimirkos, kai šis tekstas pasieks mūsų teatro sceną.
Visų pirma „Kartoteka“ atrodo itin tinkama medžiaga Varnui bei jo teatro herojui Svobonui, per kurį ir „Sombre“ (2019) ir „Biografijoje: vaidinime“ jis rado būdą kalbėti apie save ir mus, esančius priešais. Regis, ten, kur baigiasi „Biografija...“, tai yra ligoninės lovoje, prasideda „Kartoteka“. Tiesa, ši Jacovskio ir Varno sukurta erdvė nebūtinai yra ligoninės, tačiau ji lygiai taip pat stipriai kalba apie vienatvę. Tai lova, kurioje savo prisiminimuose gimsta, miršta, ilgisi bei gailisi spektaklio ir dramos herojus. Svobonui šis fragmentiškas plyštančios sąmonės vaidmuo nuo pat pirmų spektaklio akimirkų, kai nieko neveikiama, o tik būnama scenoje, prigyja lyg jo paties oda. Tai jautrus aktoriaus ir personažo persidengimas, tačiau „Kartoteka“ visų pirma režisieriaus kūrinys ir aktorius jame veikia pagal režisūrinę viziją. Todėl šio spektaklio metu dažnai norisi klausti, ar režisieriui svarbi ši pjesė, ar tai tik dar vienas spektaklis apie savo atmintį prarandančius šiuolaikinius žmones, paklydusį ir apie gerą literatūrą nieko nebesuvokiantį jaunimą, medijų nujautrintus individus. Šie iš vieno Varno spektaklio į kitą keliaujantys moralai labiau primena ne vartotojiško nūdienos pasaulio kritiką, bet veikiau paties režisieriaus izoliaciją nuo dabarties laiko. Kritikuodamas blogio nuo gėrio neskiriantį ir savo individualumą prarandantį žmogų, režisierius nepastebi, jog dalis tos masės savo telefonuose skaito tas pačias knygas kaip ir spektaklio herojus. Juk dažniau keičiasi ne turinys, o tik formos. Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį režisieriaus nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.
Dar daugiau, kodėl sceniškai sprendžiant jautrias dramaturgines scenas reikia jas paversti kvailų ir klaikių moterų vizitais į išmintingų vyrų pasaulį? Ar tikrai režisierius taip žiūri ir į didžiąją dalį savo žiūrovių? O kadangi šiuo atveju mes su tavimi esame ir tarp kritikuojamų, ir tarp šlykščiai apibendrinamų mažumų, tad galbūt šis spektaklis tiesiog nėra skirtas mums? Nes būdamas jame jautiesi ne tik nelaukiamas, bet ir neįtinkantis labai aiškiai rėmus blogiems ir geriems žmonėms nubrėžusiam režisieriui... O juk galėjo tai būti varniškai teatrališkas, jautrus ir gražus spektaklis apie vienatvę, kuri juk kartais ištinka net ir kvailas moteris ir knygų atsiversti nebemokantį jaunimą.
