Ieva. 2024 m. balandžio 12 d., 14:40
Ankstesniuose laiškuose mūsų išsakytą subtilaus teatro meno ilgesį man atliepė režisieriaus Gintaro Varno spektaklis „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024). Šis kūrinys leidžia mėgautis teatrališkumu, kai aktoriai virsta neatpažįstamais personažais, kai tarsi suaugęs vaikas įsitraukti į pasakojimą, panyri į kitą laikmetį ir savitą scenos pasaulį. Pasigėrėjimą kelia kiekvienas tiksliai spektaklio meninę visumą atitinkantis Gintaro Makarevičiaus scenografijos, Juozo Statkevičiaus kostiumų ir grimo, Martyno Bialobžeskio muzikos bei aktorių vaidybos elementas. Puikiame ansamblyje pasižymi vaikus vaidinantys jauni aktoriai Šarūnas Rapolas Meliešius ir Rūta Jonikaitė. Jos Ester – apskritai vienas šauniausių moteriškų / mergaitiškų personažų Lietuvos teatro scenoje.
Graži ne tik šio teatrinio pasakojimo forma, bet ir jo turinys – vaikai demaskuoja suaugusiųjų pasaulio veidmainystę. Juk Meliešiaus Viktóras – irgi savotiškas Kaligula, mažasis maištininkas. Subtiliu Varno skoniu nepriekaištingai suvaldytas spektaklis leidžia ne tik pasinerti į teatrališką pasakojimą – nušlifuotą ir išdirbtą, meistrišką ir gražų, bet ir jame išvysti netiesmuką šiuolaikinio pasaulio atspindį. Prie vaikų tiesos troškimo prisideda ir aktoriaus Mariaus Repšio kuriamas „išprotėjęs“ Antuanas, karo paveiktas žmogus, kuris prie šventės stalo negali užsimiršti ir apsimesti, kad karas nevyksta.
Šiandienos geopolitinėmis aplinkybėmis Aistės Stonytės dokumentinis filmas apie dingusį uždrausto Jono Jurašo spektaklio „Mamutų medžioklė“ (1968) įrašą taip pat skamba ypatingai. Filme parodoma, kaip sovietmečiu buvo ne tik cenzūruojami spektakliai, bet ir sunaikinami kūrėjai ar kritikai. Galvojant apie dokumentikoje pristatomą Audronės Girdzijauskaitės daugiau nei dešimtmečiui sustabdytos karjeros atvejį, sunku patikėti, kad šiomis dienomis kas nors galėtų neleisti teatrologams dirbti. Bet tai ne tik skaudžios praeities istorija, pasaulyje tokie dalykai tebevyksta – ir visai arti, ir kiek toliau. Totalitarinės valdžios ir žmogaus, o konkrečiai – politinės galios ir menininko santykį tiksliai, kritiškai ir su humoru perteikia iraniečių režisierių Ali Asgari ir Alireza Khatami filmas „Žemiškos eilės“ (2023), įtrauktas į šių metų „Kino pavasario“ festivalio programą.
Menininkų požiūrį į skaudžius pasaulio įvykius parodė ir šiuolaikinio šokio meno organizacijos „Be kompanijos“ rengiama „Meninių akcijų savaitė“ (MAS), šiemet skirta atkreipti dėmesį į palestiniečių civilių kančią Gazoje. Šešias dienas iš eilės (balandžio 2–7 d.) šokėjai pasikeisdami Katedros aikštėje atliko kelias dešimtis minučių trunkantį vyksmą „Išlikę / They will be after“. Per jį šokėja(s) susiduria su aparato smarkiai pučiamu oro gūsiu ir mėgina jam priešintis, tačiau vėjas stumia jį arbą ją, drasko drabužius, „šluoja“ nuo žemės paviršiaus. Šis kuklus, konceptualus vyksmas leido mintimis nukeliauti į palestiniečių rašytojos Adanios Shibli knygos „Menka detalė“ (2017, iš arabų kalbos vertė Julija Gulbinovič, leidykla „Rara“, 2023) ištrauką: „Bet tada vieną apyaušrį mane prižadina šuns skalijimas, o po jo smarkiai užkaukia vėjas. Suskumbu uždarinėti langų, kol pasiekiu didįjį, pro kurį regiu, kaip negailestingai vėjas trauko žolę ir medžius, į visas puses tampo šakas, o lapai dreba ir raičiojasi tai pirmyn, tai atgal, bemaž nuplėšiami galingų nuožmaus vėjo nagų. Ir augalai nesipriešina. Jie tiesiog nusileidžia tiesai, jog yra gležni ir jog vėjas gali daryti jiems ką panorėjęs: brautis į juos, jaukti jų lapus, šmirinėti tarp jų šakų, pasigriebęs tampyti ir į visas puses barstyti pašėlusį šuns skalijimą. Ir vėl: būrys kareivių paima į nelaisvę merginą, ją išprievartauja, tada nužudo – tiksliai tą dieną, kurią po dvidešimt penkerių metų gimsiu aš. Ši menka detalė, kurios kiti paprasčiausiai nepastebėtų, amžiams išliks mano galvoje, nepaisydama manęs ir mano pastangų ją pamiršti, joje užkoduota tiesa niekados nepaliaus manęs persekiojusi, juk aš tokia pat silpna ir gležna kaip tie medžiai už mano lango“ (p. 61). MAS akcija nepretenduoja į egzistencinio išgyvenimo perteikimą, ką padaro šis romanas, tačiau menininkų mėginimas įvairiais būdais atkreipti dėmesį į tuos, kurie kenčia ir yra pažeidžiamiausi, man atrodo teisingas. Vis dėlto meno kūriniuose vertinu būties matmenį, pasak rašytojo Adamo Thirwelio: „Tai stebuklas, kad iš tokios politinės medžiagos sukurta Adanios fikcija yra tokia egzistencinė.“ Tiesos apie žmogiškąją būtį ieškau ir teatre. Ir dar kartą prisimindama Jokūbo Brazio „Kaligulą“ (Vilniaus senasis teatras, 2024) norėčiau pridurti, kad joje užčiuopta kažkas labai tikro apie šį teatrą ir jo bendruomenę, mišrią jos narių tautinę tapatybę ir dvikalbystę, kurios šiandienos geopolitiniame kontekste tampa skaudžiai problemiškos.
Rimgailė. 2024 m. balandžio 21 d., 13:49
Viktórą palyginusi su Kaligula, mano galvoje sudėjai du iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingus pasaulius. Suprantu, jog kalbi apie personažus, o net ir draminės kūrinių ašys ne tokios jau ir skirtingos, tačiau čia prieš akis išnyra du skirtingų kartų režisieriai ir du skirtingos stilistikos spektakliai. Tačiau, vis dėlto paradoksalu, kažkas juose yra labai panašaus. Nors jų panašumą suvokiu labiau intuityviai, veikiausiai kalbu apie režisūros ir dramaturgijos santykį bei režisūrinį darbo su aktoriumi metodą.
Kalbu apie laiko nepaliestą, tiksliau, laikui nepasidavusį teatrą, kuris gimsta tarsi iš nieko, bet, kaip bebūtų skaudžiausia, regis, nieko ir neišgyvena. Tai ne apie socialinę ar politinę kritiką, paslėptą po draminiu kūriniu. Kalbu apie saviizoliaciją patiriantį teatrą ir noriu klausti – kodėl taip nutinka? Arba konkrečiau – kodėl šiandien svarbu statyti būtent tokią dramaturgiją ir būtent taip? Vienu atveju be atidžios analizės, kitu – su pernelyg atidžia. Juk abiem šiais atvejais (net jeigu „Kaliguloje“ kuriamas teatro teatre įspūdis, tačiau, kaip minėta, jis greitai pametamas ir grįžtama prie Albert’o Camus pjesės) dramaturgija itin svarbi. Bet ar teatro tikslas ir yra tiksliai panaudojant teatrines priemones perskaityti pjesę susirinkusiems žiūrovams?
Abiem šiais atvejais (ir „Kaligulos“, ir „Viktoro...“) tu tvirtini kitaip. Skaitau visiškai kitokius tavo įspūdžius apie šiuos spektaklius ir imu perklausti pati save. Ir visada, kai po spektaklio prasilenkiu su kolega, kuris tvirtina kitaip, pradedu abejoti. Tarsi komplekso skatinama imu ieškoti, ko aš nesupratau, ką pražiūrėjau, kas ir kodėl manęs nesujaudino, nepalietė. Juk jeigu dešimčiai patiko, o vienam ne, galbūt problema to vieno? Nebūtinai, bet dažniausiai. Tačiau kai suprantu, jog nesu viena prieš šimtą, arba kitaip tariant, kai randu kažką, kas irgi lygiai taip pat abejoja, imu klausti jau nebe apie spektaklį, o apie jo kūrėjus ir žiūrovus – ar mes susikalbame? Ar kalbame tikrai apie tą patį, ar tais pačiais žodžiais vadiname tuos pačius dalykus? Net ne kaip žmonės, o kaip, sakykim, profesionalūs teatro vertintojai, žiūrovai, kūrėjai?
O galbūt yra toks kūrinys, kuris nustelbtų visų nuomones ir vertinimus? Po kurio neliktų abejonių (ar tai labai blogas spektaklis, ar jis toks geras, kad aš net nesupratau...), kuris užčiauptų visus skirtingo išsilavinimo ir skonio žiūrovus salėje? Nes įspūdžiui apsakyti nebeužtektų žodžių.
Ieva. 2024 m. balandžio 24 d., 15:05
Galvosiu apie tavo iškeltus klausimus ir atsakymų ieškosiu tolesniuose laiškuose, o dabar, įkvėpta tarp mūsų, kaip kūrinių suvokėjų, išryškėjusių skirtumų, įsivaizduoju komišką dviejų žmonių, prieš kelerius metus perskaičiusių Olgos Tokarczuk romaną „Bėgūnai“ (2007, iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019), pokalbį, kuriame jie vienas kitą kaltina atminties sutrikimu, nes iš kūrinio prisimena visiškai skirtingus dalykus, kiekvienas tvirtindamas, kad to, ką teigia kitas, šioje knygoje apskritai nėra. Fragmentiškas Tokarczuk romanas toks tirštas, kad taip galėtų nutikti. Literatūrą savo repertuare puoselėjančiame Jaunimo teatre pagal šį Tokarczuk romaną kurdami monospektaklį „Bėgūnė“ režisierius Jonas Kuprevičius ir aktorė Aldona Vilutytė pasirenka pagrindinę moters, kuri klausia ne „Kas aš esu?“, bet „Kada esu?“, liniją. Savo būtį veikėja pajunta būdama viena ir nuolat judėdama, keliaudama.
Spektaklis neaprėpia romano visumos ir tarsi pateikia jį nuogą, be drabužių, be visų pagrindinę ašį papildančių istorijų. Ir vis dėlto daugelis autorių džiaugtųsi, jei jų parašytus žodžius scenoje tartų tokia aktorė kaip Vilutytė, lavinanti savo balsą ir gebėjimą perteikti prasmę iki meninių aukštumų. Klausytis jos tariamo teksto, pasimėgavimo žodžiais malonu, kiek problemiškiau monospektaklyje išreiškiamas Tokarczuk kūrybos fragmentiškumas, jos knygoms būdingi trumpi skyriai. Režisierius veiksmą skaido šviesa, aktorės judesiais, bet kai kurie perėjimai ir nutrūkimai kol kas atrodo šiek tiek dirbtini. Nors gal tai tik laiko klausimas? Kad ir kaip būtų, šis spektaklis nėra grynai tekstinis – jame svarbi fizinė raiška, darbas su aplinkos objektais ir vaizdinė medžiaga.
Kiekvienas skaitytojas ne tik prisimins skirtingus romano fragmentus, bet ir kitaip įsivaizduos pasakotoją ir jos aplinką. Scenoje sukurta jauki vintažinio kambario erdvė (scenografas Šarūnas Tadijošaitis) disonuoja su nuolatinės nomadės, klajūnės, negalinčios ilgam įleisti šaknų, įvaizdžiu. Gal dėl to šiame kambaryje moteris yra šiek tiek svetimkūnis, šiek tiek nerangi – juk kambarys iš esmės negali būti bėgūnės savasties erdvė?
Monospektaklis – itin intymus reiškinys, susitelkiantis į vieną aktorių. Ir nors tai prieštarauja teatro prigimčiai, per spektaklį neapleidžia jausmas, kad tokiam susitikimui teatras – per daug ekstravertiška ir šurmulinga vieta, o norėtųsi su šia veikėja, simpatiška savo iš saviironijos gimstančia laisve, susitikti akis į akį be pašalinių liudininkų.
Rimgailė. 2024 m. balandžio 28 d., 14:03
Monospektaklis susitelkia į aktorių, paversdamas jį ne tik atlikėju, bet ir spektaklio turiniu. Tačiau net ir įprastame spektaklyje, kai aktorius nėra tik figūra scenoje, viskas atrodo kur kas įdomiau. Tad net kitokios formos spektakliuose esama monospektaklio pajautos, kai svarbiausiu dėmeniu tampa aktorius. Vakar Londone „Gielgud Theatre“ žiūrėjau Lietuvoje iš „Sirenų“ festivalio žinomo belgų režisieriaus Ivo van Hove miuziklą „Opening Night“ („Sezono atidarymas“) pagal Johno Cassaveteso 1977 m. filmą. Čia režisierius sąmoningai save įspraudžia į spąstus, iš kurių viso sceninio veiksmo metu mėgina išsilaisvinti. Van Hove paklūsta specifiniam žanrui, turinčiam labai aiškias taisykles ir estetines ribas, tačiau vis tiek randa būdą, kaip prieiti prie aktoriaus, paversdamas jį ir savo spektaklio tema, ir medžiaga. Kalbėti apie aktorę, kuri netiki savo vaidmeniu, režisierius pasirenka ne aktorę, o visų pirma žmogų, galintį rodyti ne tik emocijas, bet ir tai, kaip su jomis nesusitvarko. Kalbu ne apie neprofesionalumą, o veikiau apie žmogišką profesijos pusę, kurią būtų sunku suvaidinti atsiribojant nuo savo asmeninės patirties.
Šį režisūrinį sumanymą, kai aktorė nebetelpa savo vaidmens ribose, įgyvendinti padeda siužetinė linija – tai spektaklis spektaklyje, kuriame aktorė vaidina, jog vaidina, arba, priešingai, sugriauna spektaklio spektaklyje iliuziją, nes negali patikėti ir įsikūnyti į savo personažą. Tačiau pagrindinį vaidmenį atliekanti Sheridan Smith sugriauna iliuziją ne tik personažų, bet ir žiūrovų bei aktorių realybėje – vidury solinio pasirodymo jai užkimsta balsas arba nesiliaujančios ašaros nuplauna personažą tarsi perteklinį grimo sluoksnį. Galbūt dėl šios prasiveržiančios tikrovės pagrindinė Aktorė ir sukuria teatro kaip išgyvenimo (ir aktoriui, ir žiūrovui) įspūdį. O šalia jos taip dirbtinai atrodo tie, kuriems viskas gerai, kurie tobulai dainuoja, šypsosi ar pyksta, kurie toliau vaidina personažus, nes net nepastebi, kad spektaklis jau sustojo. Tuomet regi ne tik vaidmens apsėstą aktorę ir ja besistebinčius kolegas, o veikiau daug profesionalių aktorių ir vieną žmogų, kuris pasakoja istoriją apie Aktorę ir šiek tiek apie save. Smith kuria Aktorę nesusitapatindama tiek, kad neatskirtų savęs nuo savo kuriamo personažo, neįsikūnydama į svetimą žmogų tiek, kad prarastų save, – veikiau tiesiog niekada neužmiršdama savęs kaip tos, kuri eina į sceną pasakoti (bet kokią) istoriją, o po jos lygiai taip pat eina namo ir tą istoriją tęsia, tik jau šiek tiek kitaip.
Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
