Ieva. 2022 m. balandžio 2 d., 12.16
Pratęsdama tavo laišką apie Łukaszo Twarkowskio ir Fabieno Lédé sukurtą mikrokosmą ir kitokią dramaturgiją, rašau apie Dimitrio Papaioannou spektaklį „Transverse Orientation“, atidariusį festivalį „Naujasis Baltijos šokis“. Mačiau spektaklį pirmąją dieną (kovo 25 d.) ir jaučiausi šiek tiek atitrūkusi nuo grandiozinių žiūrovų ovacijų. Choreografo kuriami vaizdai - estetiški ir išradingi, bet ne visada įtraukiantys. Pripažįstu jo kuriamo mikrokosmo originalumą, vaizduotės galią, bet šįkart man pritrūko įtampos, leidžiančios kurti prasmes ar išjausti kūrinį. Gal taip nutiko dėl to, kad sėdėjau toli ir neturėjau galimybės stebėti detalių: tam būtų pasitarnavęs ir lėtas tempas, o dabar kai kurie epizodai prailgo. Gal, kaip savo straipsnyje rašo Helmutas Šabasevičius, „karo Ukrainoje keliama psichologinė įtampa sutrukdė atsirasti visaverčiam emociniam kontaktui“ su spektakliu. O gal jis tiesiog tą vakarą neįvyko: nesusikūrė reikalinga įtampa? Gal ir tokia preciziškai sustyguota atvirukų serija kas vakarą įvyksta skirtingai? O kai neįvyksta, veiksmai, kad ir gražūs, gali virsti beprasmiais.
Užtat susitikimas su Marina Abramović įtraukė, leido ją pamatyti dėstytojos amplua. Tai, kaip tradiciškai ir atkakliai „Žalgirio“ arenoje kovo 31 d. ji skaitė paskaitą apie performanso meną, rodydama ištraukas iš įvairių menininkų darbų, išskirdama įtaką kitiems menams, stebino ir kėlė pagarbą už tai, kad ji nesibaimina konvencionalių formų. Paskaita rodo, jog savo žinomumą menininkė dabar naudoja tam, kad kuo daugiau žmonių supažindintų su performanso menu. Greitai „paleidau“ jos parodytą skaidrę apie meno kritikų nereikalingumą, manydama, kad kitas šios paskaitos tikslas - skatinti pradedančius menininkus kurti, nesvarbu, kas ką jiems sakytų. Abejoju, kad Abramović apskritai nevertintų meno teorijos, istorijos ir kritikos.
Paskaita, praturtinta asmeninėmis Abramović patirtimis, leidžia išgirsti atsakymus į su kūryba susiduriančiam žmogui kylančius vidinius klausimus ir abejones. O iš jos pristatytų menininkų sudomino Paula Garcia, performanse „Crumbling Body“ du mėnesius aštuonias valandas per dieną dirbusi alinantį darbą: ji iš didžiulės metalo krūvos kėlė geležinius rakandus, „klijavo“ juos prie magnetinių sienų, o paskui vėl dėjo atgal. Taip pat įsiminė atsakymas į Ukrainos menininkės užduotą klausimą - norint menu kalbėti apie dabar vykstantį karą Ukrainoje vis dėlto reikia laiko, kad galėtum sukurti universalų ir paveikų vaizdinį. Tai ji minėjo ir per turiningą pokalbį su Laima Kreivyte radijo laidoje „Homo cultus. Iš balkono“.
Rimgailė. 2022 m. balandžio 13 d., 23.45
Jei kalbame apie Papaioannou „Transverse Orientation“, aš irgi atsidūriau gerokai toliau nei įprastai esu teatre. Akimirkomis spektaklis priartėdavo prie mano būsenos, akimirkomis vėl nutoldavo. Ryškiausiai prisimenu pro duris kartu su žmonėmis krintančius betoninius blokus - tąsyk galvojau apie bombarduojamą Mariupolį ir tai, kiek daug dar visko gali įkristi pro tas duris. Bet, tiesą sakant, kažkur anapus tų durų buvau ir aš pati. Keista, galvojau, kad pats spektaklis, toks vizualiai šaltas jo sumanymas neleidžia priartėti. Bet lygiai toks pat atotrūkis nuo savęs mane ištiko ir Gintaro Varno premjeroje „Belaukiant Godo“. Jausmas - lyg į viską žiūrėčiau pro stiklą, pro miglą. Juk teatre, priešingai, dažniausiai priartėji prie savęs, dažniausiai pamatai save iš vidaus. Teatras apnuogina - realybę, kūrinį, menininką, žiūrovą. Bet kaip teatrui būti karo akivaizdoje? Taip, kažkur karas vyko visą laiką, bet šiuo metu jis itin arti ir ignoruoti ne tik paties fakto, bet ir šį faktą lydinčių vaizdų neįmanoma.
Galbūt teatrui, kuris labai jautrus esamajam laikui, taikau šiek tiek kitokius reikalavimus nei kinui, kuris į laiką gali nesuspėti arba jį pražiopsoti. Žinoma, gali ir pataikyti, tačiau dažniausiai atsitiktinai. O teatras yra gyvas, todėl galbūt norisi jo atsako, jo reakcijos. Sakau „atsako“, nes nenoriu sakyti „pozicijos“, kadangi politinis teatras šiuo metu itin lengvai gali pasirodyti nejautrus ar tiesmukas. Ir, tiesą sakant, kartkartėmis būtent toks grubus man pasirodė „Belaukiant Godo“, kai ne vietoje ir ne laiku spektaklyje atsirasdavo politinės ar socialinės kritikos užuominų. Suprantu, jog tai asmeninė režisieriaus ir galbūt visos kūrybinės komandos pozicija, tačiau tokie režisūriniai intarpai išmeta žiūrovą iš spektaklyje kuriamos nuotaikos. Laukimas, kurį patiria Estragonas ir Vladimiras, jau savaime kuria šiandieninės beprasmybės jausmą, kai visi tiesiog sėdim ir laukiam, patys nežinodami ko. Laukiam pandemijos pabaigos, laukiam suvaržymų atlaisvinimų, laukiam naujienų iš fronto, laukiam naujo karo pradžios arba senojo pabaigos, laukiam naujo iPhone´o. Šis laukimas jau savaime apie tai, tad nesuprantu, kam į sceną atvesti šiandieninį Sizifą, kuris vietoj akmens į kalną ridens mėsainį. Ir po šio epizodo netgi ant skelbimų lentos klijuojamas plakatas su užrašu „Vakarų fronte nieko naujo“ man jau nebeatrodo taip subtiliai kritikuojantis Vakarų pasyvumą, kaip galėjo / turėjo. Nes žinau, kad pasikliaudamas teatru ir poezija Varnas gali kur kas subtiliau nukreipti salėje sėdinčiųjų akis į ne tik aktualius, bet ir visą laiką lydinčius skaudulius.
Žinoma, kalbu tik apie išorę, nes vidus šįsyk tiek neįtraukia, kad apie jį kalbėčiau. Vien laukimo, rodos, režisieriui nepakanka. Arba tokia abstrakčia metafora nuspręsta nepasitikėti.
Ieva. 2022 m. balandžio 27 d., 11.07
„Belaukiant Godo“ man pasirodė blankus kūrinys, todėl renkuosi manyti, kad Varnas labiau nei apie žiūrovus galvojo apie studentus ir sukūrė spektaklį jiems. Diplomantai vaidina saikingai ir subtiliai, bet jiems trūksta išradingumo ir žaismės. Spektaklis prailgsta, o tiesmukos paralelės su Vakarų pasyvumu karo Ukrainoje akivaizdoje netampa pakankamu argumentu imtis šios Samuelio Becketto pjesės. Šioje versijoje veikėjų laukimas nepasiekė apibendrinamojo, egzistencinio lygmens, su kuriuo galėčiau tapatintis, kurį galėčiau patirti ir apie kurį galėčiau galvoti už teatro ribų.
Kalbant apie paveikumą - visai kitoks buvo choreografės Annos Marijos Adomaitytės šokio spektaklis „Pas de deux“. Iš arti stebėdama susikaupusią šokėjų porą, atliekančią monotoniškus, fizinių pastangų ir valios reikalaujančius judesius, jaučiausi veikiama, bet ne emociniu ar intelektiniu, o grynai fiziniu lygmeniu. Atmintyje šmėstelėjo teorijos apie tai, kad, žiūrint į judesį, žiūrovo raumenys gauna impulsus ir taip pat „šoka“. Todėl buvo įdomu stebėti ir žiūrovus: kai kurie lingavo tarsi užhipnotizuoti aplink savo ašį mechaniškai judančių šokėjų. Klasikinę baleto formą siekiantys dekonstruoti kūrėjai pasitelkė tarsi sulėtintos juostos ir užsikirtusios plokštelės principu išskaidytą judesį: pasirengusi duetinio šokio sukiniui ar pakėlimui pora tarsi įstringa: nuo pėdų tik pradedamas judesys vėl grįžta į pradinę padėtį, vis kartodamasis.
Kartu su elektronine, itin ritminga Gautier Teuscher muzika šokėjų judesiai fiziškai įsiskverbia į žiūrovo kūną ir jame sukelia netikėtų potyrių: nuo šalčio nugaroje iki staiga susikaupiančių ašarų. Įspūdį darė ir mikrojudesiai - „šokantis“ kairysis Victoro Poltier nugaros raumuo ir trūkčiojančios Mélissos Guex akys.
Rimgailė. 2022 m. balandžio 28 d., 16.12
Man toks jausmas, lyg visada esu kažkur „tarp“ - tarp ištrintų ir išsitrynusių, tarp nuolat kartojamų ir vis dar neperskaitytų tekstų, tarp parašytų ir rašomų, tarp neberašomų ir niekada nieko taip ir nepasiekusių laiškų, tarp išgirstų ir ištartų, tarp nesuprastų ir nesurastų žodžių. Tarp teatro ir literatūros, tarp išorės ir vidaus, tarp savęs. Tačiau jeigu nuolat esu kažkur „tarp“, tai ar yra kažkas, kur esu iš tikrųjų? Toks buvimas „tarp“ man panašus į šią laiko suvokimo spragą, kurią aprašė Sigitas Parulskis: „Mano sąmonė skaičiuoja kitą laiką. Atsirado tarpas. Kalendoriuje tas tarpas būtų žymimas dvejais metais, bet tarpas, kuris atsirado, ne kalendorinis. Jis beveik nematomas, jis visiškai nematomas, bet yra, nes aš jį jaučiu. (...) Viskas lyg ir taip pat, bet pasislinkę. Kaip nusimušęs taikiklis. Taikai tiesiai, o kulką neša truputį pro šalį. (...) Kai kalbiesi su žmogumi, junti tarpą. Kol tavo pasakyti žodžiai įveikia tą prakeiktą vos juntamą tarpą, jie pasikeičia, ir žmogus tave supranta ne taip. Tarpas iškreipia žodžių prasmę, nors išoriškai jie niekuo nesiskiria nuo kitų žodžių.“ Nors čia Parulskis kalba apie savo laiko ir savo kartos būseną, šią mintį laisvai galėčiau pasiglemžti ir pritaikyti savo sąmonei. Anksčiau šią būseną įvardijau kaip abejonę, neužtikrintumą, nepasitikėjimą. Tačiau pastebiu, kaip pamažu ji virsta abejingumu. Tai abejingumas, kuris vis dar dirgina, bet jau nebe pačias nervų šakneles. Abejingumas, kuris sujaukia tik paviršių, nes iki giliau jis jau tiesiog neprasiskverbia. Švelnus pasaulio abejingumas yra toks pat švelnus kaip tada, kai apie jį kalbėjo Camus, bet vis dėlto tai abejingumas, ir tuo jis negailestingas. Kalbu gana miglotai, tačiau tai nėra vien poetiški pasvaičiojimai. Toks jausmas, lyg negalėčiau grįžti į tą pradžią, apie kurią rašai „Pas de deux“, todėl ir kalbu apie tą keistą būseną, kurią Parulskis įvardijo kaip tarpą, kažkas kitas įvardijo dar kitaip, bet esmė ta pati - tu stengiesi pasiekti kažką kita ir vis tiek neįstengi to padaryti. Žinoma, tai vienatvė. Bet kartu tai ne tik negalimybė sugrįžti, o ir begalinis noras ištrūkti iš to prakeikto „tarp“.
Tikiu, kad teatras dar labiau sustiprina šį jausmą, nes visada renkiesi tai, kas tikriau, kas stipriau, kas giliau tave paliečia. Ir kasdienybė dažniausiai pralaimi teatrui. Tik akivaizdu, jog dabar tikriau, stipriau ir giliau gyventi pradėjo pasaulis ir juo netikėti tapo neįmanoma. Dabar gerokai sunkiau tikėti teatru. Karas augina ir tikėjimą, ir netikėjimą. Turbūt tą patį augina ir teatras - ir viltį, ir neviltį. Tik turbūt nepasirinksi tos vienintelės būsenos, į kurią norėtum įkristi, visada esi tarp jų. Pradėdama šį laišką maniau, kad rašysiu apie laukimą (ir savo, ir visko, ir Godo), bet negaliu įvardinti, ko vis dėlto laukiama. Galbūt kol viskas praeis?
