„Teatrono“ organizuojamas tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ yra vienas renginių, kurių koncepcijai pandemija turėjo ženklios įtakos. Iki karantinų tai buvo Lietuvos (ne tik scenos menų) kontekste unikalus reiškinys. Festivalis įsikurdavo viename iš Kauno mikrorajonų (Šilainiuose, Dainavoje etc.) ir turėdavo dvi kokybiškas dalis. Pirmoji - stipri įdomių ir skirtingų šiuolaikinio cirko kūrinių programa. Antroji - socialinės krypties mikrorajono įveiklinimas, kelias dienas kviečiant aplinkinius gyventojus ir atklydėlius bet kuriuo metu užeiti į atvirą festivalio erdvę ir sudalyvauti užsiėmimuose šeimoms, senjorams, šunų augintojams. Arba tiesiog pavalgyti ir pailsėti gryname ore, galbūt pabendrauti su besiilsinčiais ar besitreniruojančiais užsienio artistais bei organizatoriais.
2021-aisiais ir 2022-aisiais festivalis vis dar kėlėsi į mikrorajonus. Tačiau, tęsiant pandemijos padiktuotą tvarką, socialinį kontaktą skatinusių veiklų nebeliko. Šįmet, rengiant jau trečiąjį nevirtualų festivalį nuo pandemijos pradžios, atrodo, kad ankstesnė „Cirkuliacijos“ koncepcija gali nebegrįžti, tad tenka priimti naują: tai - europietiškų tradicijų cirko festivalis, kuriame greta kviestinių spektaklių vyksta edukaciniai užsiėmimai, pitchingo sesijos, o išskirtinėmis progomis - ir tarptautinių tinklų atstovų susitikimai. Šįmet surengtos kūrybinės dirbtuvės cirko artistams ir kritikams, o Prienuose vyko pitchingas. Be abejo, pristatyti ir spektakliai, kurie pirmą kartą rodyti nebe atokesniuose laikinosios sostinės mikrorajonuose, o centrinėse Vilniaus, Prienų, Kauno, Ukmergės ir Šiaulių kultūros aikštelėse.
Vis dėlto vienu aspektu „Cirkuliacija“ lieka išskirtinė - festivalis organizuojamas pasirinkus tam tikrą tematiką. Šįmet šūkis „nuo migracijos prie cirkuliacijos“ apeliavo į tautų judėjimą, kurį festivalio vadovas Gildas Aleksa minėjo prieš kiekvieną spektaklį: neturėtume pamiršti, kad Europa yra antras mažiausias pasaulio žemynas, tad tarptautiniai festivaliai turėtų integruoti ne tik jame gimusius menininkus. Jo sprendimu, šįmet „Cirkuliacijoje“ apskritai nematėme europiečių artistų - festivalyje lankėsi Senegalo, Palestinos, Maroko, Čilės ir Brazilijos kūrėjai.
Šiame tekste liksiu ištikima kaunietiškai festivalio prigimčiai ir komentuosiu spektaklius, kurie nerodyti sostinėje: Kauno kultūros centre įvykusį Čilės ir Brazilijos menininkų trupės „Cia Doisacordes“ kūrinį „Cá entre nós“ („Tai tarp mūsų“ / „Tai tarp mazgų“) ir du marokiečių trupės „Colokolo“ spektaklius - Nepriklausomybės aikštėje rodytą „Qahwa Noss Noss“ (lietuviška reikšmė - „kava su pienu“) bei „Girstučio“ kultūros centre surengtą džiaugsmo šventę „Chouf le Ciel“ („Žvilgsnis į dangų“). Juolab, šie spektakliai meniniu požiūriu pasirodė brandesni už rodytus sostinėje.
Saulėtų marokiečių „Colokolo“ abiejų spektaklių turinys buvo panašus: keli klounai (ne modernaus cirko) eilinę dieną užėję į kavinę pabūti su draugais ir nepažįstamaisiais, atsiduria eilinėse situacijose, kurias neeilinėmis paverčia bandymas viską išspręsti cirko priemonėmis. Abiejų spektaklių struktūra panaši: palaipsniui žiūrovai supažindinami su personažų tipažais (beveik identiškais abiejuose spektakliuose), kurie suformuoja trumpalaikę bendruomenę. Kiekvienas artistas turi erdvės ir laiko pademonstruoti asmeninius gebėjimus, o galiausiai visi susitinka ant sūpuoklinio tramplino, kurį vieni išjudina savo svorio galia, o kiti ja pasinaudodami kyla į dangų ir atlieka kūlvirsčius bei sukinius.
„Colokolo“ spektaklių dramaturgija nepaprastai tvarkinga. Į savo pasaulį vyrai žiūrovus įveda teatralizuotai pristatydami kultūrą - skamba tradicinė marokietiška muzika, atmosfera primena chaose besiilsinčių pietiečių aplinką, pažįstami ir nepažįstami žmonės mezga santykius, kol galiausiai susiduriame su įvykiu, išjudinančiu cirko raišką; su ja pasipila ir įvykių lavina. Pasirodymuose cirko technika derinama su aktorine raiška, tačiau ji pasitelkiama tik tada, kai technika nekelia išskirtinės nuostabos. Scenoje pastačius sūpuoklinius tramplinus, personažai išlieka (greičiausiai todėl, kad jie atitinka artistų asmenybes), tačiau nebelieka etiudinės režisūros - to ir nereikia, nes skraidantys menininkai sukuria visą reikalingą įtampą ir įspūdį.
„Colokolo“ spektaklius priskiriu meniškai brandesniems todėl, kad kūrėjai yra puikiai išpuoselėję sau artimą stilistiką, kurioje jungia stiprią techniką ir šiuolaikinę bei tradicinę marokiečių kultūrą cituojančią pramogą. Jų spektakliai - tai komedijos, kuriose juokas kyla ne iš pašaipos, o iš džiaugsmo, kad su problemomis buvo sėkmingai susitvarkyta ir galima keliauti toliau.
Tiesa, šiuo aspektu spektakliai išsiskyrė. Nepriklausomybės aikštėje rodyto „Qahwa Noss Noss“ pabaigoje ne viskas buvo išspręsta: artistai vienas po kito paliko pasirodymo erdvę, o paskutiniai du, nepasidalinę moneta, vydamiesi vienas kitą išbėgo lauk. O štai „Girstučio“ salėje rodytą „Chouf le Ciel“ komanda pabaigė vakarėliu scenoje, į kurį kvietė prisijungti žiūrovus, juos namo išlydėjo su šokiais ir dainomis - rūpesčių kaip nebūta.
Visiškai kitos krypties cirkas pasitiko dueto „Cia Doisacordes“ spektaklyje „Cá entre nós“, kuris prieš pat atvykdamas į „Cirkuliaciją“ tapo Europos šiuolaikinio cirko platformos „CircusNext“ laureatu; šie apdovanojimai teikiami unikaliausiems cirko menininkams („Cia Doisacordes“ įkurta Ispanijoje).
„Colokolo“ cirkas turėtų daryti žmones laimingesnius. „Cia Doisacordes“ spektaklis, prasidedantis nuo vergovės temą iliustruojančios choreografijos, nekelia „pliko“ džiaugsmo. Jis leidžia panirti į ramybę ir kone medituoti, kol artistai bando paversti virvę meno kūriniu. Diskusijoje po spektaklio Thiago Souza atkreipė dėmesį į tai, kad spektaklio pradžioje vaizduojama vergovė atsiskleidžia ne tik artistų atliekamuose veiksmuose (vienas jų tarsi prievarta tempia virvę nunarinęs galvą ir pečius), bet ir skirtingose jų odos spalvose. Įdomu pastebėti, kad šių metų „Cirkuliacijos“, integravusios didžiausių žemynų cirko artistus, diskusijose ne kartą skambėjo priminimai apie tai, kad žmonės gimsta skirtingi ir auga skirtingomis sąlygomis. Tai stipriai kontrastuoja su Europoje įprastu polinkiu manyti, kad visi mes esame vienodi („We all are the same“), ir kad daugybė fiziologinių bei socialinių skirtumų neturėtų būti akcentuojami. Regis, kol kas nė vieni neatrandame būdų bendrauti nemeluodami apie savo prigimtį ir nesiekdami būti geresni už kitus.
Užtat tokios bendrystės paieškas galima atrasti spektaklyje „Cá entre nós“, kuriame Thiago Souza ir Roberto Willcockas ieško būdų būti kartu pasaulyje, kurio istorija išmokė vengti vieniems kitų ir nekęsti. „CircusNext“ įvertino novatorišką jaunų artistų požiūrį į virvės discipliną. Spektaklyje beveik nematyti įprastų triukų, nes būtent virvė, o ne ja sliuogiantys artistai, tampa akrobate. Aukščiau ar arčiau žemės artistai apsistoja tam, kad ieškotų, kokias formas galima suteikti virvei ir kiek meno bei grožio įmanoma atrasti priemonėje, laikomoje tik įrankiu įstabiems žmogaus gebėjimams atskleisti. Naujas požiūris ir kūrybiškas žvilgsnis į aplinką tarsi siunčia ką tik aprašytą idėją patvirtinančią žinią: jei niekas nedavė tokio pasaulio, kokio norėtume, galime pabandyti jį susikurti patys.
Tai nuo pat pradžių daro ir „Cirkuliacijos“ organizatoriai. Anksčiau jie dėjo pastangas tam, kad cirko menas pats ateitų į nuo kultūros centrų nutolusių mikrorajonų gyventojų kiemus. Šįmet sprendžia kitą klausimą: kaip sukurti iš tiesų tarptautinį, o ne europinį festivalį? Tai - kontrastingos kryptys, kurias vis dėlto vienija noras supažindinti žmones, kurie greičiausiai neturėtų kitų progų vienas kitą pažinti.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
