Klaipėdos dramos teatro gastrolės Vilniuje
S o r i n a s: Be teatro negalima.
T r e p l e v a s: Reikia naujų formų. Naujų formų reikia,
o jeigu jų nėra, tai geriau nieko nereikia.
Anton Čechov. „Žuvėdra“
„Išparduota! Išparduota!“ - kompiuterio ekrane vis iššokdavo feisbuko pranešimas keletą savaičių prieš Klaipėdos dramos teatro gastroles. Viešieji ryšiai, pastebimai suaktyvėję, pasikeitus teatro valdžiai, vis primena, kad ir Klaipėdoje bilietai į naujuosius spektaklius jau iššluoti. Galima pasidžiaugti finansine teatro sėkme, tačiau ir pats teatras, be abejo, supranta, kad ji ne visada reiškia ir meninę sėkmę. Nors apskritai, ar menas gali būti „sėkmingas“? Gerai perkamas - taip, tačiau „sėkmingas“?..
Apsilankiusi „Karalienėje Luizėje“, parodytoje per Klaipėdos dramos teatro atidarymą, retoriškai klausiau: „Kokio teatro reikia Klaipėdai?“1 „Ne, ne tokio“, - viešoje ir privačioje erdvėje atsakė teatro atstovai, teisindamiesi, esą tai buvęs senas įsipareigojimas. Savąją viziją jie pristatė naujosiomis premjeromis - Åugusto Strindbergo dramą „Tėvas“ režisavo latvių teatro klasikė Māra Ķimele, pastatyti Gintaro Grajausko pjesę „Pašaliniams draudžiama“ sutiko Oskaras Koršunovas.
Formalieji rodmenys puikūs - klasika ir šiuolaikinė, be to, nacionalinė dramaturgija, kamerinės ir didžiosios scenos „formatai“, garsūs režisieriai, tarptautinis bendradarbiavimas, sutelktos skirtingos aktorių kartos... O jeigu žengtume laipteliu aukštyn ir pasvarstytume apie teatro viziją ir misiją? Abu Vilniuje parodyti spektakliai liudija, kad orientuojamasi į „paprastą publiką“, stengiantis patenkinti jos lūkesčius, kitaip sakant, siūloma maloni, kultūringa pramoga. Ar tai blogai? Žinoma, ne. Juo labiau kad klaipėdiečiai turi iš ko rinktis - gali eiti į Dramos teatrą, išdailintą po rekonstrukcijos, arba ieškoti kitokios patirties alternatyviose erdvėse, kur savo kūrybą pristato jaunosios ir vyresnės kartos menininkai - Klaipėdos jaunimo ir lėlių teatrai, „Apeironas“, šiuolaikinio šokio teatras „PADI DAPI Fish“, „Gliukas“ Benas Šarka. (Tam tikros publikos dalies skonį ir lūkesčius tenkina ir Žvejų rūmų koncertinės programos, ir mėgėjų trupės, bet apie jas čia nekalbėsiu.) Jokiu būdu nenoriu nieko priešpriešinti, labai svarbu, kad egzistuoja formų, stilių, estetikos įvairovė, juo labiau neraginčiau valstybinio teatro paversti vien eksperimentine scena. Tačiau net ir išsikėlus tikslą kurti „teatrą žmonėms“, nederėtų atsisakyti meninių ambicijų.
Teatro vadovo ryžtas kviesti žymius režisierius galbūt ir ambicingas užmojis, tačiau būtų gerai žinoti, ko iš jų tikimasi, o ne tik prašyti, kad „ką nors pastatytų“. Tai meno vadovo pareiga, tačiau tokio žmogaus Klaipėdos dramos teatras (kol kas?) neturi. Abu „naujosios eros“ spektaklius laikyčiau šūviais - taikliais! - į taikinį, kurio pavadinimas toks: „Pilna salė, nekrintant veidu į purvą.“ Meniniu atžvilgiu tai „ekonominės klasės“ spektakliai. Beje, tokių „normalių“ spektaklių ir kituose teatruose randasi vis daugiau. Galbūt netrukus Lietuvos teatras turės „viduriniąją lygą“, kurios dar visai neseniai pasigesdavome.
Ar ne per griežtai vertinu Ķimele´s ir Koršunovo kūrinius? Suprantu, kad jiems, ypač Koršunovui, nelimpa etiketės „normalus“, o juo labiau „ekonominė klasė“. Bet reikia pripažinti, kad spektaklis „Pašaliniams draudžiama“ kukliai atrodo ne tik paties režisieriaus kūrybos kontekste, jis neišsiskiria ir iš bendros lietuvių teatro panoramos. Susidaro įspūdis, kad tai gana formalus pastatymas, galbūt net „sustatymas“, „scenų sprendimas“. Akivaizdu, kad kažkas čia režisieriaus asmeniškai „neužkabino“. Įtarčiau, tas „kažkas“ buvo pjesė, ir tai išties kurioziška, nes Grajausko tekstas - priešingai - yra labai asmeniškas. Gal pernelyg asmeniškas, kad taptų universalus? Sakyčiau, spektaklis „Pašaliniams draudžiama“ yra daugiau Grajausko negu Koršunovo kūrinys. Turbūt dėl tokio įspūdžio kalčiausias finalinis Grajausko „išsisakymas“ - tikra poeto apoteozė. Be to, jis groja, dainuoja arba stebi spektaklį, visąlaik būdamas pačiame centre, nors ir scenos gilumoje. O kadangi jo muzika ir vokalas gerokai įtaigesni tiek už pjesės žodžius, tiek už Jono Baranausko - Poeto vaidybą, tai spektaklis tampa konkretaus poeto išpažintimi.
Taigi, Koršunovas spektaklyje „Pašaliniams draudžiama“ liko šiek tiek „pašalinis“. Nors režisūrinis jo braižas atpažįstamas, kai kurios scenos primena ankstesnius jo darbus, ypač „Išvarymą“, bet justi kažin koks atsainumas, abejingumas visų pirma pačiai Poeto istorijai. Tai keista, nes šiam režisieriui kūrėjo tema yra viena svarbiausių, jei ne pati svarbiausia. Ją Koršunovas, beje, jau yra gvildenęs ir Klaipėdos dramos teatre, kai prieš dešimt metų statė Strindbergo „Kelią į Damaską“. Kūrėją, pavadintą Nepažįstamuoju, tada vaidino Vytautas Anužis. „Pašaliniams draudžiama“ jaunas aktorius Jonas Baranauskas Poetą vaidina lyg kokį „bičą iš gatvės“, jei ne daugybė vaidybos klišių, sakytum, - neprofesionalas. Tačiau tai jau būtų koncepcija! Galima koncepciją išmąstyti ir šiuo atveju - neva šiandien poeziją kuria ne kokie nors ekscentriški romantikai, o niekuo neišsiskiriantys jaunuoliai, bet sunkoka tuo patikėti, kai šalia atsiduria iš tikrųjų ekscentriškas romantikas Mikalojus Urbonas - Fotografas. Be to, Grajausko tekstas irgi sako ką kita. Neteigiu, kad Poetą reikėtų romantizuoti ar heroizuoti, bet kūrėjas neišvengiamai turi kokį nors prigimties įdagą, galbūt nekrintantį į akis, matomą tik gerai įsižiūrėjus ir įsiklausius. O kaip Koršunovas parodė netalentingą kūrėją - Treplevą - savojoje „Žuvėdroje“! Pavaizduoti netalentingą menininką gali tik labai talentingas aktorius. Iš „Pašaliniams draudžiama“ nelabai suprasi, ar Poetas ko nors vertas, nors į pjesės tekstą įkomponuota ir keletas paties Grajausko eilėraščių.
Fotografo linija šiek tiek reabilituoja kūrėjo temą, bet vis tiek negali konkuruoti su aplink vykstančiu karnavalu. Didelė spektaklio dalis primena feljetoną ar socialinę satyrą, kur režisierius beveik nesirenka priemonių, tyčia erzindamas kiču ir prastu skoniu. Čia spektaklio kaip „kultūringos pramogos“ reputacijai kyla pavojus, bet butaforiškumo ribos neperžengiamos. Tiek trijų didžiagalvių „budulių“, įkūnijančių liaudį, tautą ir galop literatūros kritikus, pasirodymai, tiek darbo biržos lankytojų, vėliau redakcijos darbuotojų farsinės scenos tampa pikantiškais pramoginiais intarpais. Aktoriai, kurdami šaržuotus tipus, nardo kaip žuvys vandenyje. Komiškame registre klišės ir stereotipai skamba vienaip, o štai rimtajame, lyriniame - visai kitaip. Filosofavimai, išvedžiojimai, poetiški aforizmai apie poezijos nereikalingumą, tiesmukas „visuomenės“ ir „poetų“ supriešinimas („Poetai išmirė. Jie muziejuose ir vadovėliuose. Poetų niekam nebereikia.“) gerokai susilpnina pjesės įtaigą. Nors dramaturgo pastangos sukurti autoironijos efektą („Štai ir prabilo išminčius, asketas ir aiškiaregys.“) yra juntamos, tačiau teksto deklaratyvumo jos neatsveria. Ypač didelis „deklaracijų“ krūvis tenka Dariaus Meškausko vaidinamam Bitininkui, buvusiam poetui. Tai personažas, sukurtas iš teksto, o ne iš veiksmo, kaip, beje, ir daugelis „rimtųjų“ pjesės veikėjų - Rimanto Pelakausko Redaktorius, Justinos Vanžodytės Valytoja, - todėl vaidmuo daugiausia remiasi aktoriaus charizma, nuoširdumu ir improvizacija. Apskritai, kad Grajauskas yra vis dėlto poetas, dainų tekstų autorius, o ne dramaturgas, liudija ir tai, jog aktoriai įtaigiau atsiskleidžia atlikdami savo solinius muzikinius pasirodymus (muziką spektakliui kūrė Antanas Jasenka), negu kurdami personažus. Matydamas kone nušvitusį Meškausko Bitininką, kaipgi neprisiminsi „Žuvėdros“ Sorino, kuris turi kelissyk mažiau teksto, bet už kiekvienos, net pačios buitiškiausios frazės slypi žmogaus biografija, tragikomiškas likimas...
Meškausko Soriną prisiminiau neatsitiktinai. Ne vien todėl, kad tai vienas iš paskutinių ryškių Meškausko darbų, bet ir todėl, kad abu aktoriaus vaidmenys Klaipėdos dramos teatro naujausiuose spektakliuose meta Sorino šešėlį. Ir Bitininkas, ir Rotmistras spektaklyje „Tėvas“ yra, kaip ir Sorinas, žmonės, netekę savo svajonės. Nors dramaturginė medžiaga anaiptol ne čechoviška, Meškauskas vaidina personažus, artimus Čechovo absurdo komedijai. Grajausko ir Koršunovo kūriniui didelės įtakos tai nedaro, bet Strindbergo pjesę keičia iš esmės - kraštutinumai apmaldomi, beprotybės ribą peržengianti įtampa „įžeminama“, natūralizmą praskiedžia teatriškumas. Net sunku pasakyti, kas ką labiau paveikė - ar latvių režisierės, ryškios psichologinio teatro atstovės, požiūris pavertė Rotmistrą iliuzijų įkaitu, prašvilpusiu gyvenimą, ar Meškausko vaidyba visą spektaklį patraukė Čechovo, beje, suprantamo stereotipiškai, pusėn...
Žinoma, režisierės valia traktuoti dramos kūrinį, kaip jai atrodo tinkama. Tačiau kas išlošė iš to, kad Ķimele apvilko Strindbergą tramdomaisiais marškiniais, lygiai kaip Nijolės Sabulytės Auklė užaugusį, bet nesubrendusį savo globotinį spektaklio pabaigoje? Žinoma, publika! Ji neverčiama jaustis nepatogiai ar nesmagiai, gali užjausti Rotmistrą, smerkti klastingą jo žmoną Laurą (Aldona Bendoriūtė), krizenti iš atpažįstamų situacijų su komiškais vedybinių santykių niuansais. Be to, aktoriai, kuriuos Baiba Litina gražiai aprengė à la XIX a. pabaigos kostiumais (kurie, tiesą sakant, jau yra tapę apskritai teatrinio kostiumo sinonimu - ar tik čia ir vėl nebus kaltas Čechovas?), vaikštinėja po daugelio skoniui tinkantį IKEA paviljoną (scenografas Reinis Suhanovs). Parinkta muzika ir garsinis fonas sustiprina emocines kulminacijas, fabulos peripetijas. Žodžiu, viskas taip, kaip turi būti, daugelio supratimu, „tikrame“, „normaliame“ teatre. Už tokią patirtį žiūrovai neveidmainiaudami ploja atsistoję.
Išlošė ir aktoriai, nes jų niekas nevertė išsižadėti profesinių įpročių, juo labiau kūrybinės prigimties. Vaidindami Rotmistro namų gyventojus ir svečius, jie laisvai, užtikrintai kuria tipinius charakterius, „žodį derindami prie gesto, gestą - prie žodžio“. Išskirčiau Nijolę Sabulytę, kurios vaidmuo pranoksta aktorinių paruoštukių rinkinį. Dariui Meškauskui ir Aldonai Bendoriūtei, žinoma, tenka didžiulis krūvis, ir jiedu, padedami režisierės, sukuria nemažai jautrių, o pirmame spektaklio veiksme ir švelniai komiškų scenų. Nors vėliau imama svaidytis namų apyvokos daiktais, net grasinama pistoletu, spektaklis vis tiek nepasuka strindbergiškojo „žiaurumo teatro“ link, kad peržengtų per „naminės tragedijos“ (domestic tragedy XVIII a. buvo vadinama viduriniajam žanrui atstovaujanti drama, vaizduojanti buržuazijos šeimų konfliktus) slenkstį. Vyro ir žmonos, kurie kadaise vienas kitą mylėjo, bet dabar žiauriausiu būdu kankina, dvikova klaipėdiečių spektaklyje „Tėvas“ yra tiesiog šeimyninis konfliktas. Sutuoktinių, nesutariančių dėl dukters auklėjimo, atšalusius santykius aktoriai perteikia psichologiškai tiksliai, niuansuotai. Tačiau Strindbergas savo personažus priverčia elgtis drastiškai, nes kalba apie tai, kad tada, kai siekiama žūtbūt valdyti artimą žmogų, meilės nebeįmanoma atskirti nuo neapykantos. Dėl šio neatitikimo tarp autoriaus intencijų ir dramos interpretacijos spektaklio finalas skamba dirbtinokai, aktoriams tenka forsuoti. Nors teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Meškauskui, nuosekliai plėtojančiam savo vaidmens temą, o tai akistata ir atsisveikinimas su žlugusiomis iliuzijomis, vis dėlto pavyksta išlaviruoti tarp aštriausių Strindbergo personažo, kuris yra liguistas, infantilus, mizoginiškas, kampų.
O daugiausia dėl tokios „Tėvo“ subversijos laimėjo teatro kasa. Laikas parodys, kokį kelią pasirinks Klaipėdos dramos teatras - ar meninę kryptį leis diktuoti rinkai, ar vis dėlto bandys - be abejo, prisiimdamas galimos nesėkmės riziką, - prusinti publiką ambicingesniais meniniais sumanymais.
1 Ramunė Balevičiūtė. Kokio teatro reikia Klaipėdai? Menų faktūra. 2015-12-08, http://www.menufaktura.lt/?m=1025&s=61135
