Patvinusios pavasario upės neša viską, kas tik pakliūva į jų srovę, kartais sugriebdamos ir vieną kitą vertingą, šeimininkų prastai prižiūrėtą daiktą. Prie skubančios Vilnelės, kaip ir prie Neries, – nė vieno vandens paukščio. Tyla. Mylisi? Peri saugesnes vietas susiradę? O jau kai visi išlįs, tai bus triukšmo, šurmulio ir džiaugsmo pakrančių stebėtojams! Tyliai atėjo Verbų sekmadienis, karo Ukrainoje nuotaikos prigesino ir mūsų tradicinių švenčių džiaugsmą. Ir nuoširdžiųjų, įkvėptųjų verbų pynėjų gretoms retėjant dabar jas bet kaip riša trokštantys kuo daugiau parduoti. Žiūriu į tą rusvą Vilnelės vandenį ir galvoju, apie ką šiandieną kalba menininkai. Kur skauda? Ką gydo? Man regis, nemažai jų bando kalbėti apie pasaulį, suvokti, koks jis yra, kas tu jame esi ar galėtumei būti. Ne visiems sekasi prasmingiau jį aprėpti.
O gausūs, nenuilstantys ir nenusimenantys žiūrovai vis laukia gerų spektaklių. Dabar jau kone visi Lietuvos teatrai yra daug ko prižadėję, nors sezonas besibaigiąs, aukso kryžiai dosniai išdalinti; sakau, gal jau laikas naujas kapines, kolumbariumus, specialias saugyklas jiems statyti, nes greitai nebus neapdovanotų, nepagerbtų, o kiti ir po keliolika aukso kryžių turės. Labai keista matyti, kai eilinis normalus, neblogas spektaklis ar jo režisierius apdovanojamas – lyg veiktų kokia slapta ūgio suvienodinimo sistema. Kad tik neliktų kas nepastebėtas, nuskriaustas. Taip klaidinami žiūrovai.
Apie pasaulį, atrodo, bando kalbėti ir režisierius Antanas Obcarskas Nacionaliniame dramos teatre režisuodamas jauno dramaturgo Lauryno Adomaičio pjesę „Fermentacija“. Autorius įdomiai aptaria savo pjesės sumanymo aplinkybes jam gyvenant Paryžiuje, šiltai pasakoja apie iš arčiau pažintą raugyklą bei duonos kepyklą ir joje veikiančius žmones, kurie tampa jo pjesės veikėjais. Režisierius teigia fermentaciją suprantąs kaip procesą, kaip galimybę keisti ir keistis. Bet čia pat sau prieštarauja: „Pasaulis žiaurėja. Veidmainystė taip susifermentavo, viskas taip užrūgo, kad tas raugas jau nepakenčiamas.“ Galbūt žiūrovams būtų aiškiau, jeigu girdėtų visą pjesės tekstą, dabar girdi tik kas trečią žodį, net pagrindinis veikėjas, aktorius Giedrius Savickas, atrodo, tiki, kad čia, kaip ir televizijoje, viskas bus tvarkingai įrašyta, ir savo tartim bei greitakalbe visai nesirūpina; dauguma jaunesnės kartos aktorių naudodami mikrofonus jau pamiršo, kad žodžius reikia siųsti žiūrovams, pamiršo, kad yra tokia disciplina kaip scenos kalba, kuriai ankstesniais laikais buvo skiriamas didžiulis dėmesys. Juk ir buityje kalbėti neraiškiai, kaip ir rašyti keverzone, buvo laikoma nepagarba adresatui. Dabar tai tapo visuotiniu reiškiniu. Taigi po pirmo veiksmo prastai pasijutau ir išėjau. Atsiprašau. Kentėti tris su puse valandos neįmanoma.
-----
Neseniai pasižiūrėjau puikaus scenografo, sceninio kostiumo kūrėjo, subtilaus piešėjo ir keramiko Jono Arčikausko koliažų parodą AP galerijoje. Keletas auksiniuose rėmuose (!) įrėmintų žurnalinių iškarpų ir iškarpėlių koliažų, kuriuos apibendrintai pavadinčiau „Pasaulio pliažu“: nuogų kūnų fragmentai, gražios dažytos lūpos, raidės, įvairios prigimties akys žiūri iš visų kampų, matai senovės pasaulio įvaizdžių citatas, tik tos žadėtos erotikos nesijaučia nė kvapo ir pasaulio vaizdas nesusiformuoja į ką nors prasmingo. O kainos visų darbų vienodos – 4 500 eurų. Prašom, mielieji. Gal, sakau, čia tokia ironija? Ar visai rimtai?
-----
O šiandieną – vėl į parodą. „Titanike“ Ieva Martinaitytė-Mediodia, mūsų Dailės akademijos absolventė, mokiusis Kęstučio Zapkaus klasėje, magistro studijas baigusi Hunterio koledže, viešnia iš Niujorko, eksponuoja savo tapybą ir instaliacijas. Jos paroda „Atsiranda ir nutrūksta“ taip pat kalba apie platųjį pasaulį: didžiulėse drobėse siekiama perteikti klimato kaitos reiškinius, kataklizmus, netikėtus civilizacijos pokyčius visuose lygmenyse. (Beje, man daug įdomesni jos mažieji, labiau koncentruoti darbai, pakabinti prie tų didžiųjų.) Instaliacija salės centre tarsi bando tas mintis „įdaiktinti“. Dailininkė kalba ir apie tai, kaip irdamos senos sistemos (pavyzdžiui, ledynai) atveria netikėtų artefaktų ir retų ar išnykusių gyvūnų liekanų. Ir sako norinti šioje parodoje perteikti „vidinės kelionės būseną su viltimi vėl apčiuopti ir suvokti kažkur į paraštes nutolusį grožį ekologinių krizių amžiuje“. Tiesą sakant, įmantrus, bet miglotas sakinys. Į kokias gi paraštes nutolo grožis?
Pastebiu, kad dažnas kūrėjas – režisierius, dailininkas, aktorius – apie savo sumanymus kalba intelektualiai, vaizdingai, išmintingai, jie yra linkę patys analizuoti savo kūrinį, iššifruoti jo sumanymą, lyg užbėgdami už akių žiūrovams, skaitytojams, menotyrininkams. Deja, jų kalbos anaiptol ne visada sutampa su mūsų įspūdžiais ir jutiminiais potyriais tuos kūrinius stebint. O gal įdomiau būtų kalbėti apie kokį pasiklydusį skruzdėliuką ar apie žmogų, apie tikrą vidinį jo išgyvenimą, susimąstymą nei apie pasaulį apskritai.
-----
Dailėtyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės iniciatyva ir jai kuruojant Taikomosios dailės muziejuje prieš pat Šv. Velykas atidaryta reikšminga paroda, skirta dailininko Stasio Ušinsko 120-mečiui. Stasio Ušinsko mūsų Žemėje nebėra, tad jis savo darbų parodoje neaiškina, kaip kiti, nekomentuoja. Tai puikiai atlieka parodos rengėjai lankytojams skirtuose tekstuose. Darbai iškalbingi ir džiugina mus nė kiek nesendami, stebindami sumanymų originalumu, drąsa ir kūrybos sričių gausa. Kai kurie didžiuliai pano istorine tema buvo specialiai parodai restauruoti (!), kiti, mūsų nematyti, pirmą kartą eksponuojami. Baltuose ekspozicijos fonuose raiškios formos, koloristiškai turtingi darbai spindi ir kviečia iš tolo. Monumentalūs sumanymai, vitražai, stiklas, scenografija, vienintelis portretas ir vienintelis Paryžiaus laikų natiurmortas. Taip pat – įspūdingos ir techniškai unikalios lėlės Ušinsko iniciatyva įkurto Marionečių teatro (1933) spektakliui „Silvestras Dūdelė“ bei pirmajam lietuviškam lėlių filmui „Storulio sapnas“ (1938), kurio fragmentus bei kitą filmuotą dokumentinę medžiagą matome specialioje ekspozicijos erdvėje. Puikus parodos rengėjų sumanymas eksponuoti sudėtingos struktūros lėlių rentgenogramas, įrodančias Ušinsko marionečių giminės išskirtinumą. Gaila, kad vis dar neišleista dailėtyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės seniai jau parengta knyga-albumas apie Ušinską; ji čia puikiai derėtų.
Praėjo daugybė metų, o aš atsimenu ir 1971/1972 metų dailininko darbų parodą, kurios atidaryme jis dar pats dalyvavo, tik atrodė labai liūdnas, pavargęs ir kalbėti nenusiteikęs. Užuot kalbėjęs, jis tik mostelėjo abiem rankom link ekspozicijos salių: „Eikit, žiūrėkit.“
-----
Savotiškai nustebau gavusi neseniai „Krantų“ išleistą Aliodijos Ruzgaitės knygą „Baleto solistas ir choreografas Bronius Kelbauskas“. Nustebau, nes su Aliodija atsisveikinom jau prieš keletą metų, o čia ji vėl iškyla kaip gyva. Tai nuopelnas knygos sudarytojo baleto kritiko Helmuto Šabasevičiaus, bendravusio su Aliodija jos vėlyvaisiais gyvenimo metais, jis ne tik parašė įdomiai skaitomą įvadinį straipsnį apie autorę su daugybe įvairaus laiko ir žanro jos nuotraukų, bet ir sutvarkė gan gausią knygą gaubiančią medžiagą. Skaitydama knygą, kurios rankraštis ilgokai laukė savo eilės, vėl girdžiu jos balsą – visada pakilų, optimistišką ir energingą pasakojimo intonaciją. Lietuviškojo baleto sode Aliodija buvo tikras unikumas: balerina, baleto kritikė, istorikė, pedagogė, kuriai rūpėjo viskas, kas susiję su baletu.
Knygoje gausu vertingos medžiagos ne tik smalsiam skaitytojui, bet ir teatro istorikui. Rašydama apie Kelbauską, vieną ryškiausių Lietuvos baleto solistų, choreografų ir mokytojų, Aliodija pateikia savaip intriguojantį, išsamų, atvirą šokėjo portretą sodriame prieškario ir sovietmečio įvykių fone. Įdomu lygiagrečiai skaityti Helmuto Šabasevičiaus komentarus ir matyti išmintingą knygos struktūrą: po pagrindinio skyriaus, kuris skirtas Broniui Kelbauskui ir kurio tekstas priklauso Aliodijai Ruzgaitei (maždaug šimtas puslapių), eina Kelbausko sukurtų spektaklių sąrašas ir įvairių autorių recenzijos, charakterizuojančios spektaklį ir pačių recenzentų profesinį pasirengimą, perteikiančios ano meto atmosferą teatre ir visuomenėje; tada – vėl gausiai iliustruoti skyriai: Broniaus Kelbausko choreografija operoms ir režisūros darbai, jo vaidmenys. O pabaigoje – pačios Aliodijos Ruzgaitės įspūdinga bibliografija ir, aišku, vardynas. Daug žmonių dirbo prie šios knygos ir nelauktai sukūrė dvigubą Aliodijos Ruzgaitės ir Broniaus Kelbausko portretą. Artėjant Lietuvos baleto šimtmečiui, ši knyga tampa ypatingu pagarbos ženklu jo kūrėjams ir mylėtojams.
Man asmeniškai knyga priminė senus laikus, kai vaikystėj ir ankstyvoj jaunystėj teko dažnai lankytis iš Kauno atsikrausčiusio Operos ir baleto teatro spektakliuose, žiūrėti juos po keletą kartų, žinoti visus solistus ir net kordebaletą. Puikiai atsimenu tokį vyrišką, pasitikintį savimi Kelbausko Kapitoną „Raudonojoje aguonoje“, Girėjų „Bachčisarajaus fontane“, lyrinio plano šokėjas – jo žmoną Mariją Juozapaitytę ir Genovaitę Sabaliauskaitę, aštraus charakterinio profilio šokėją Jadvygą Jovaišaitę ir Aliodiją Ruzgaitę (abi žiūrovams įsiminė kaip puikios Zaremos „Bachčisarajaus fontane“), Tamarą Sventickaitę, Henriką Kunavičių, Česlovą Žebrauską ir kitus.
-----
Visiškai kitokia teatrologės Rasos Vasinauskaitės sudaryta, Nadeždos Gultiajevos (Nekrošiaus žmonos) parengta Eimunto Nekrošiaus knyga „Užrašai“ (2024). Suprantama, kad tokius darbo ir apmąstymų užrašus galėjo parengti tik artimai bendravę, kartu dirbę, svarstę, Nekrošių kalbant girdėję žmonės. Žmonai šifruojant tekstus daug padėjo ištikima Nekrošiaus aktorė Dalia Storyk. O gal ir kiti asmenys.
Geriausia ir išsamiausia knygos recenzija galėtų tapti Rasos Vasinauskaitės įvadinis tekstas, iš kurio sužinome visas knygos atsiradimo aplinkybes, sunkumus ir tikslus. Išreikšta padėka Audriui Jankauskui, „Meno forto“ vadovui, pačią išleidimo idėją subrandinusiam, taip pat žiūrovams ir skaitytojams primenama, kad Lietuvos kultūros tyrimų institutas jau yra išleidęs dvi solidžias knygas: „Eimunto Nekrošiaus teatras. Pokalbiai, recenzijos, straipsniai / 1991–2010“ (2012) ir „Eimunto Nekrošiaus teatras. Pokalbiai, recenzijos, straipsniai / 2012–2018“ (2023). O šie „Užrašai“ yra savotiškas anų knygų tęsinys ir papildymas. Bet svarbu suprasti, kad Nekrošiaus užrašai nėra vientisas pasakojimas apie kuriamą spektaklį. Ne, tai darbiniai tekstai sau, tai skubrus fiksavimas staiga kilusių sumanymų, detalių ir detalyčių, kurios galėjo būti panaudotos repetuojant, o galėjo ir nebūti.
Knygos plane užrašai atitinka skyrius su spektaklių pavadinimais. Čia reiktų skaitytojo, kuris gerai žino ir dramos kūrinį, ir spektaklį. Tokiam kai kurie sakinukai ar net paskiri žodžiai gali tapti vaizduotės laipteliu į kokią nors sceną ar mizansceną, į personažo charakteristiką. Pavyzdžiui, iš „Trijų seserų“ užrašėlių: „Tuzenbachas prieš dvikovą storai apsirengia.“ Arba „Hamletui“: „Šmėkla ir Hamletas. Išlaižyti rankas, kaip šuo išlaižo šeimininkui – atsisakyti patoso.“ Iš „Vyšnių sodo“ užrašų: „Lopachinas – pjesės smegenys. [...] Slidėmis duris užkalti. Ranevskajos noras – paskutinį kartą groti fortepijonu…“ Sudėtingiau suvokiami gan filosofiški irgi fragmentuoti užrašai statant „Faustą“ „Meno forte“ ir „La Scaloj“. „Margarita – ašis. Margarita [tokia], kad net Mefistas jai pralaimėtų.“ Išskirtinai įdomūs, gal nuoseklesni Lenkijoje režisuotų spektaklių – „Vėlinių“, „Tuoktuvių“ ir kt. – užrašai. Netikėtų pastebėjimų užrašuose daugybė, visų neišrinksi. Bet yra ir visai nerišlių pastebėjimų, kurie gali pasirodyti kaip bandymai užrašyti klaidų sapną. Užrašai – savotiškas Eimunto Nekrošiaus dvasios veidrodis, siekių, dvejonių, mąstymo kreivių atspindys.
„Užrašų“ leidinyje daug Eimunto piešinių su tekstukais. Piešiniai mėgėjiški, bet įdomūs, kai supranti, ko režisierius siekia. Savotiška kalba. Vartau knygą, skaitinėju lyg vaikščiodama po Nekrošiaus minčių labirintą ir galvoju, kad kiekvienas rašytinis darbas ar darbelis apie mūsų didžiuosius menininkus jiems jau išėjus rodo, jog mes jų nepamirštam, su jais tebegyvenam.
