Šį ankstyvą rudenį litvakų parodoje sutiktas Arkadijus Gotesmanas paprašė manęs prisiminti Anatolijų Šenderovą, artėjant jo aštuoniasdešimtmečiui. Tiesa, jubiliejus bus tik kitąmet, bet aš nutariau savo mintis užrašyti dabar, kol nevėlu.
Susipažinau su Anatolijum dar jaunystėje, per Agnę Gregorauskaitę, savo ilgametę draugę. Bet jo tėvus ir patį Anatolijų žinojau iš dar anksčiau. Mat dažnai lankiausi Konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija); ten dirbusi mano Mama pasiūlė man, dar mokykloje ir muzikos besimokančiai, lankytis atviruose Konservatorijos profesūros koncertuose, taip pat studentų stojamuosiuose ir baigiamuosiuose egzaminuose, kas buvo nepaprastai įdomu: pamilau tą puošnią, jaukią, spindinčią koncertų salę, po truputį pažinau visus muzikantus ir vėliau, jau profesionalioje scenoje, juos matydavau kaip artimus pažįstamus. Tarp jų buvo ir Anatolijus ir ne kartą duetu groję jo tėvai – mama pianistė Ila ir Lietuvos kvarteto violončelininkas Michailas Šenderovai.
Gyvenimas su Agne nebuvo paprastas: abu jau buvo išsiskyrę, patyrę nelengvų išgyvenimų, kiekvienas turėjo savo vaikų. Karštas abiejų būdas, charakterių skirtingumas ar kiti požiūrių bei gyvensenos nesutapimai vertė stipriai konfliktuoti, o jausmai – audringai taikytis. Pradžioje tas gyvenimas buvo nelengvai lipdomas Agnės butelyje prie Kalvarijų turgaus, ankštumoj gyvenant su jaunesniuoju sūnum; vėliau Tolia nusipirko sodybą, dar vėliau – didelį namą Nemenčinėje, kur pagaliau jis galėjo ramiai dirbti. Ir ne tik: juos abu, gamtos mylėtojus, mėgėjus maudytis, viliojo Neris; kas rytą jie bėgdavo į laukinį pliažiuką. Agnė nuo vaikystės vandeny jautėsi kaip žuvis. Ir aš porą kartų jų maudyklėje išsimaudžiau pas juos atvykusi. Tuo metu Agnė jau turėjo stuburo problemų, kurios kuo toliau, tuo labiau komplikavosi. Prisipažinsiu, mane nustebino Anatolijaus ypatingas dėmesys jai. Žinodamas, kaip labai Agnė mėgsta vandenį, jis nupirko jai didžiulį guminį baseiną, kuriame galėjo visą vasarą pliuškentis, o matydamas, kaip sunku jai lankstytis, jis gerokai pakeltuose nuo žemės loviuose įtaisė jai lysves, ir jie augino mėgstamas, jos žodžiais, „lietuviškas darželių gėles“, kurias abu puoselėjo ir pasididžiuodami rodė svečiams. O ir savo sodyboje, draugai pasakojo, Anatolijus mėgo sėti, sodinti, laukti pasirodant kiekvieno daigelio.
Kai vieną vasarą atvykau į jų Nemenčinę prisiminimų knygos apie Kazimierą Kymantaitę „Reikalauju kūrybos laisvės!“ redagavimo reikalu, abi įsikūrėm sode ir ant stalelio pasiklojom rankraščius; netrukus Anatolijus nusileido pas mus ir pasakė, kad dabar gausim po puodelį kavos, o apie vidudienį bus patiekti pietūs. Taip ir buvo. Apie antrą valandą jis liepė nurinkti nuo stalo rankraščius, padengė staltiesėles ir atnešė puikiai pagamintą vištą su visokiais žalėsiais, džiovintom slyvom ir padažu. Patiekalas kvepėjo iš tolo! Neabejotinai buvo kulinaras, gurmanas, mokėjo pasitaisyti savo automobilį, mėgo visokią techniką. O vakarop, jau temstant, pakvietė mane apžiūrėti jo rūsio, kuriame buvo toks tarsi baras, susibūrimų vietelė ir nemaža ketinių, varinių buities rakandų kolekcija. Žadėjau jam padovanoti mano turėtą karvei po kaklu rišamą varpą iš Žemaitijos, bet po to susitikimo lankytis Nemenčinėje nebebuvo progos.
Pamenu, Agnė dar pažinties pradžioj kalbino Anatolijų rašyti kūrinį remiantis Vilniaus legendomis. Galvota apie Aldonos Liobytės užrašytą „Vilniaus mergelę“. Agnė pasakojo jam įvairius siužetus. Tikrai neblogai išmaniusi lietuvių literatūrą (čia tai jau jos mamos Kazimieros Kymantaitės nuopelnas), kartais skaičiusi scenoje, stengėsi ir Anatolijų su mėgstamais tekstais supažindinti, paveikti, priartinti. Bet jo susidomėjimas klasikiniais siužetais išsiliejo į europietišką (gal ir Franzo Schuberto kūrinio įtaka?) baletą „Mergaitė ir mirtis“, sukurtą tarsi vienu atokvėpiu, įspūdingą ir atnešusį jam pirmąją didelę sėkmę teatro pakyloje. Anatolijus pakvietė į premjerą, pats labai jaudinosi, tą jaudulį perteikė ir man. Bet mūsų visų dėmesys buvo sutelktas iš pat karto: jautėme tvirtą ir jautrią estų choreografo Ülo Vilimaa ranką, jo sumanymui talkino ir Henriko Cipario santūrus juodos ir baltos spalvų scenovaizdis, o svarbiausia – Vijolės Parutytės Mergaitė ir Jurijaus Smorigino Mirtis – vieninteliai baleto personažai, pateikę puikų šokio ir vaidybos dermės pavyzdį. Būtų galima primiršti tą 1982 metų baletą, bet, mano požiūriu, jis buvo nepalyginamai pranašesnis už vėlesniais metais Anatolijaus parašytą „Dezdemoną“. Mat Dezdemona pati savaime nėra įdomi, ji tik draminį veiksmą inspiruojantis personažas, juk ir Shakespeare’as parašė ne „Dezdemoną ir Otelą“, o „Otelą“, Otelas ir yra tikrasis tragedijos herojus. Neišgelbėjo padėties net puikioji Eglė Špokaitė.
Kaip ir daugelį Lietuvos muzikų, Anatolijų paveikė garsusis festivalis „Warszawska Jesień“; ten jis susipažino su daugybe kompozitorių, atlikėjų, išgirdo rimtus Krzysztofo Pendereckio ir Arvo Pärto komplimentus, per muziką artimai ėmė bendrauti, o ilgainiui ir bendradarbiauti ir draugauti su Lietuvoje gimusiu ir užaugusiu pasaulinio garso violončelininku Davidu Geringu. Davidas įvairiuose kraštuose dosniai grojo Anatolijaus kūrinius. Kartais koncertuose kaip skaitovė dalyvaudavo ir Agnė. Džiaugiausi, kai jiems sekdavosi bendradarbiauti. Į Anatolijaus koncertus gana dažnai būdavau kviečiama. Pradžioje nebūčiau galėjusi išskirti kokius nors originalius, jam vienam priklausančius tos tvarkingos, pseudoklasikinės, lengvai klausomos muzikos bruožus. Bet vėliau, kai Anatolijus, jau pabuvojęs Izraelyje, įsijautė ir įsiklausė į tos žemės balsą, jo kūryboje atsivėrė ženklus pokytis: jis pajuto senosios žydų muzikos dermę, jos savitumą ir grožį; atsivėrė nauja srovė, nenaudotų muzikinių idėjų gausa. Jo muzika tapo kitokia – kupina emocijų, negirdėtų garsų dermių, ritmų. Ji tapo Anatolijaus muzika. Atpažįstama. Jis niekada nepavydėjo kitiems kompozitoriams; Mindaugas Urbaitis pasakojo, kaip Anatolijus mokėjo pasidžiaugti kito kompozitoriaus sėkme, nuoširdžiai pasveikinti kitą ką nors gero sukūrusį. Turėjo savo neišsenkamą šulinį.
Kartą susitikus Anatolijus man pasakė, kad mirė jo motina, kad labai skaudu, ir, negana to, reikia pastatyti paminklą ant kapo, o pinigų nėra. Sako, pažįsti daug menininkų, su jais bendrauji, gal kuris nors sutiktų nebrangiai padaryti tą paminklą? Prižadėjau pagalvoti. Genialios mintys ateina nelauktai ir nesunkiai. Prisiminiau, kad Ežerėliuose, miške prie Vilniaus, kur namelį turėjo mano tėvai ir architektai Nasvyčiai, visai prie jų namų ant tako gulėjo didžiulis riedulys. Pagalvojau, kad gal tas rausvas akmuo priklauso Nasvyčiams – juk Vytauto sūnus studijuoja skulptūrą! O studentai visuomet užsidirbti nori! Nuo tos minties man net karšta pasidarė. Skambinu Undinei Nasvytytei, iškeliu tą mintį, ji man duoda Naglio telefoną ir aš jam išdėstau savo sumanymą. Jis sutinka paminklą padaryti už nedidelį atlygį. Supažindinu su Anatolijum. Po kelių mėnesių į svečius pasiprašo Anatolijus ir aplanko mane su šampano buteliu rankoje. Tik gaila, tą vakarą nei to šampano negėrėm, nei paminklo pažiūrėt Anatolijus nepakvietė.
-----
Lapkričio pabaigoje, visai ant žiemos slenksčio, po daugelio metų pertraukos, nutariau dar kartą pasižiūrėti Rimo Tumino „Maskaradą“, pasidžiaugti jo sniego stichija ir žaisminga laisve interpretuojant. Atsisveikinti. Anksti mus palikęs jaunas kolega Valdas Gedgaudas anuomet ironiškai pasišaipė iš kritikių sentimentų savo straipsnį pavadindamas „Recenzijose sninga…“. Bet juk Tumino sniegas, kad ir netikras scenoje, sukelia anaiptol ne lėkštas asociacijas, jo sniegas, su personažų likimais savaip susietas, veiksmą kelia, varinėja, stabdo, dusina, atveria tiesą. Tad galvoju, kaipgi atrodys ilgiausiai nevaidintas, nerodytas spektaklis, kuriame kone pusė vaidinančių aktorių pakeisti?! Nebevaidina Vytautas Šapranauskas, Regimantas Adomaitis, Vytautas Grigolis, nebevaidina Adrija Čepaitė, Inga Burneikaitė, Sigitas Račkys, Andrius Žebrauskas… Tik Fausto Latėno muzika ir Adomo Jacovskio scenovaizdis su Virginijos Idzelytės kostiumais laiko buvusią formą, nors kūniškai ir padėvėtą. Aktoriai Edmundas Mikulskis (puikus sniego žmogelis!), Agnė Šataitė, Indrė Patkauskaitė, Vytautas Rumšas ir kiti vėliau atėję, kaip visuomet Mažajame, stengiasi išlaikyti buvusią vaizdo ir veiksmo harmoniją, lyg girdėtų iš salės režisieriaus balsą, ir sniegas, regis, dar neištirpo. Ir dėkinga už pastangas išsaugoti relikviją (juk šitam „Maskaradui“ jau kone 30 metų!) publika pabaigoje surengia ovacijas! Bet spektaklis vis viena nebėra toks, koks buvo, labiausiai jo dvasią palaiko muzika, vaizdas, bet ne aktoriai, nes yra dingę daugybė subtilių personažo kūrybos niuansų, nesigirdi kai kurių aktorių teksto, taigi ir poetas Michailas Lermontovas lyg iš sniego pusnies bylotų.
-----
Laisvydės Šalčiūtės paroda „Bestiariumas“ „Titanike“ sulaukė teigiamų įvertinimų, vien jau Laimos Kreivytės įvadinis tekstas, toks puošnus ir komplikuotas, skatina žiūrovus suprasti ir priimti tai, ką siūlo dailininkė. Ir iš tiesų, jos vaizduojamas pieštas, tapytas pasaulis (drobėse? popieriuje?), tas, pasak Kreivytės, aukštyn kojom apverstas zoologijos sodas, kupinas temų, motyvų, situacijų; po pievą – erdvę ar debesis čia lygiom teisėm ganosi žmonės, žvėrys, visokie žemės padarėliai ir senovės mitų herojai, o ir atpažįstami vėlesnių laikų dailės kūrinių istorijų fragmentuoti pavidalai. Gerai sukomponuoti, jie čia kažkaip sutaria, bet sykiu ir kovoja kažko svarbaus nepasidalindami. Kaip po Tvano. Žodžiu, vyksta tai, kas vyko ir tebevyksta mūsų planetoje. Pripažindama Laisvydės tikrą išprusimą ir pavydėtiną profesionalumą, šitiems jos darbams likau abejinga (išskyrus greta eksponuojamus subtilius gėlių piešinius). Tenebus įžeidu, man jie kažkuo primena komiksus.
