Vienas pačių svarbiausių spalio mėnesio kultūrinių įvykių (greta daugybės kitų) – Liudo Truikio jubiliejinė paroda M. K. Čiurlionio muziejuje, pavadinta paties dailininko žodžiais „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Tai jau antroji paroda po pirmosios, kuria 2004-aisiais labai įspūdingai buvo paminėtas dailininko šimtmetis. Šį kartą parodos kuratorės buvo Radvilė Racėnaitė, Rasa Bieliūnaitė ir Rasa Ruibienė, ilgametė Liudo Truikio namų-muziejaus vedėja. Parodą norėta pateikti kaip šventę, todėl prieš atidarymą buvo surengtas nedidelis operinės muzikos koncertas, tarp žiūrovų vaikščiojo ir keletą kartų kalbomis įsiterpė „atgijęs“ pats Liudas – atitinkamai nugrimuotas ir aprengtas aktorius Kristijonas Siparis. (Gal ir nevertėjo to daryti?) Daugybė žmonių prisidėjo rengiant parodą ir komponuojant turtingą Liudo Truikio palikimą – scenografijos eskizus, autentiškus sceninius kostiumus, Truikio ir jo mūzos Marijonos Rakauskaitės namų su visais dievais ir persiškais kilimais fragmentus, kūrė ekspozicijos erdvę, apšvietimą, net Egipto ar Japonijos sakurų kvapus kolbose. Ekspoziciją papildė ir puikios abiejų portretinės nuotraukos, ir senokai nematytas Vytauto Ciplijausko tapytas įžymusis dvigubas Marijonos Rakauskaitės ir Liudo Truikio portretas.
Eksponatai atkeliavo net iš kelių vietų; kone pusę šimto eskizų ir kruopščiai saugomų operinių kostiumų perdavė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, tris monumentalias, jau restauruotas Truikio drobes religine tema – Kauno seserų benediktinių vienuolynas, o tobulo grožio Otelo kostiumą paskolino Kipro Petrausko namai-muziejus. (Juodas plonyčio, lyg kiek pablukusio aksomo kostiumas su auksinio Venecijos liūto piešiniu ant krūtinės – tai tikrai puikus Truikio sumanymas: užuot aktorių grimavus juodai ir aprengus baltai, apvilkti jį santūriu juodu kostiumu-suknia, išreiškiančiu personažo reikšmę, jo kitokumą, išskirtinumą ir – tragizmą.) Mes, vyresnioji karta, turtingoje, jautriai parengtoje ekspozicijoje vėl pamatėm ne kartą skirtingom progom matytus dailininko eskizus įžymiems operų pastatymams – Antano Račiūno „Trims talismanams“, Jurgio Karnavičiaus „Gražinai“, Miko Petrausko ir Jono Dambrausko „Eglei“, Verdi „Aidai“, „Otelui“, „Don Karlui“, keliems Puccini „Madam Baterflai“ spektaklių variantams (1937, 1959, 1986), bet jauniausiems lankytojams visa ekspozicija gali būti stebinančia naujiena. Vien jau „Madam Baterflai“ trys skirtingi eskizų ir kostiumų variantai, kuriuose gali pamatyti, kaip kruopščiai dirbta, kaip keitėsi ir kuria kryptim slinkosi scenografo mintijimas, jo sumanymai studijuojant menų sintezės klausimus, ieškant muzikos ir dailės giluminių derinimo būdų bei siekiant tobulos, išgrynintos (šiuo atveju „japoniškos“) išraiškos. Taip pat suvokti, ką Truikiui reiškė Rytų kultūros studijos ir meilė jai. Juk ir pats dailininkas turėjo sukaupęs vertingą Rytų meno kolekciją. Prie eksponatų pridėtose anotacijose žiūrovams pateikiama išsami menotyrinė informacija apie darbus, o vienoje iš jų cituojami tokie Truikio žodžiai: „Su „Baterflai“ eskizais, atrodo, kad priartėjau prie japonų meno ir Puccini kompozicinių sprendimų.“
Bet vis dar nė žodžio nepasakiau apie svarbiausią parodos akcentą – trijų didžiulių dvylikos apaštalų procesiją vaizduojančių Liudo Truikio drobių, andai skirtų Šv. Mykolo bažnyčios presbiterijai, stebuklinį atsiradimą. Šios suvyniotos drobės buvo atsitiktinai vienuolių seserų benediktinių aptiktos ant bažnyčios aukšto. Natūraliai kyla klausimas: kaip kelis dešimtmečius gyventa nežinant, kas guli ant aukšto?! Šiaip ar taip, šiandien, jau puikiai restauruoti Teresės Blažiūnienės, patyrusios restauratorės, tie darbai puikuojasi Truikio parodoje, juos rodo televizija, apie juos rašoma ir kalbama. Beje, restauratorė ne vienus metus dirbo mūsų Operos teatro dirbtuvėse sudėtinguose eskizo perkėlimo į dekoracijų drobę darbuose pačiam Liudui Truikiui „diriguojant“ iš balkonėlio, griežtai reikalaujant tikslumo ir įdėmumo net smulkiausias detales pertapant. Tuos darbus jaunystėje turėjo progos dirbti ir Truikio reiklumą patirti dailininko mokinys – dailininkas Bronius Leonavičius, su kuriuo drauge Teatro, muzikos ir kino muziejaus autobusiuku keliavome į parodos atidarymą.
Užbaigdama „Apaštalų“ temą, noriu pridurti savo individualų pastebėjimą: man atrodo, kad jiems, kaip ir anksčiau atrastiems mėlyniesiems angelams iš tos pačios bažnyčios, ekspozicijoje nebuvo atrasta tinkama erdvė, pagarbus atstumas, iš kurio dera žiūrėti monumentalius darbus, todėl neįvyko to laukiamo atradimo stebuklo, išgyvenimo. Keista, bet tos balkšvos akvareliškos figūros tarsi virpančiame auksiniame fone daug įspūdingiau atrodo parodytos per televiziją ar net išmaniojo telefono ekrane. Labai gaila. (Beje, pirmojoje Truikio jubiliejinėje parodoje tokio ankštumo salėse nesijautė, ekspozicija buvo erdvesnė ir visapusiškai puiki.) Kalbantis apie „Apaštalų“ likimą su atvykusia iš Amerikos dailėtyrininke Sandra Skurvydaite, kilo mintis, kad ideali vieta juos eksponuoti būtų Vilniaus Sapiegų rūmai, jų nuostabios architektūrinės erdvės!
<...>
Į Lietuvą atvykęs vokiečių režisierius Christianas Weisė su savo bendradarbių grupe (dramaturge Beate Seidel, scenografe Julia Oschatz, kostiumų dailininku Josa Marxu, kompozitoriumi Jensu Dohle) nutarė mūsų Mažajame teatre pastatyti Tennessee Williamso pjesę „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“, ne kartą matytą mūsų scenose (beje, puikus buvo Rimo Tumino spektaklis dar Nacionaliniame dramos teatre su Vaiva Mainelyte, Inga Burneikaite, Romu Ramanausku), suvaidinti ją su mūsiškiais aktoriais. Režisierius Christianas Weisė, – pagalvojau prieš spektaklį, – tikriausiai nujautė, kad Mažojo aktoriai, buvę talentingo režisieriaus rankose, kuo puikiausiai pajus ir perteiks tiksliai ir jautriai Williamso išrašytus charakterius, jo psichologinių viražų kodą. Bet vos atsivėrus uždangai supratau, kad einama visiškai kitu keliu. Režisierius akivaizdžiai ignoruoja viljamsišką teatrinę tradiciją ir kuria savo spektaklį. Iš karto turiu prisipažinti, kad Williamso taisyto ir koreguoto antrojo pjesės varianto nesu skaičiusi ir nežinau, kuo ji keitėsi, nežinau ir ką čia veikė jų „dramaturgė“, todėl spręsti apie dabartinį tekstą negaliu. Aišku viena, kad šeimos drama – susvetimėjimas, susipriešinimas, alkoholizmas, slepiamas homoseksualumas, tradicinis godumo, apsimetinėjimo paveikslas palikimo dalybų scenose – viskas čia rakinama kitu grotesko, gaižios ironijos raktu. Groteskui tarnauja viskas: griūvančių, perkreiptų, absurdiškai deformuotų, nepatogių, bet stabilių formų aplinka, utriruotas grimas, žmogaus kūno formas kraštutinai deformuojantys kostiumai, garsai, judesiai ir kita. Spektaklio kūrėjai, atrodo, laukia salėje juoko, bet mes pratę į viską žiūrėti rimtai, ir juokiamasi šykščiai.
Atrodo, kad iš Williamso pjesės neliko nieko. O gal kaip tik režisieriui pavyko atverti kūrinio griaučius, Williamso idėjos pamatus? Nori nenori tenka kalbėti apie interpretaciją, jos poreikį ir ribas. Tai klausimas, kuris tikriausiai rūpi kiekvienam kūrėjui ir juo labiau – kiekvienam atlikėjui, kad ir ką darytų – režisuotų, grotų, diriguotų, tapytų ar vaidintų. Kaip tik visai neseniai „ArtVilnius ’24“ parodoje įsigijau Susan Sontag straipsnių rinkinį, patraukusį pavadinimu – „Atsižadėkime interpretavimo ir kitos esė“. Prieš lygiai pusę amžiaus šia tema intelektualės parašytas straipsnis įdomus ir šiandien, bet taip pat neišvengia prieštaravimų. Turim teisę interpretuoti ar neturim? Nuneigti tokios teisės neįmanoma. Man patiko juokinga Sontag replika, kad agresyvios interpretacijos poreikis, ko gero, atsiranda, kai režisieriui tiesiog nepatinka pjesė. Sontag sako, kad „interpretuojant meno kūrinį išplėšiami tam tikri elementai“, o modernusis interpretavimo būdas stačiai „rausiasi“, kasasi po tekstu, ieškodamas svarbiausios potekstės. Ką atranda režisierius Christianas Weisė? Jis su savo dramaturgės pagalba suspaudžia spektaklį iki vienos dalies ir, man regis, teigia tą patį, ką ir Williamsas, tik šiurkščiai, netgi įžūliai, nuneigdamas autoriaus stiliaus jautrumą, jusliškumą (o ar ne stilius, t. y. „kaip“, kūrinyje svarbiausia?). Todėl nenuostabu, kad bene labiausiai įsimena Margretos ir Briko (akt. Teklė Baroti ir Šarūnas Januškevičius) jautraus atsivėrimo, savotiškos išpažinties scenos dainuojant savo zongus finale. Net plojimai pasigirdo. Visi kiti aktoriai, paversti personažais kaukėmis, režisieriaus sumanymą taip pat vykdė kuo puikiausiai.
