Šį netikėtai permainingą spalį, kai oro temperatūra svyravo nuo vasariškos iki žiemiškos, įvyko visokių kultūros įvykių, o vienas svarbiausių tas, kad vilniečių gerai pažįstamas „Lėlės“ teatras žavingoje „multikultūrinėje“ Arklių gatvelėje atšventė 65 metų sukaktį. Man teko pažinoti šio teatro įkūrėją ir pirmosios kartos aktorių mokytoją ir ilgametį vadovą Balį Lukošių, matyti ano meto spektaklius ir, režisieriaus įsakmiai paskatintai, imtis nuodugniau domėtis lėlių teatru ir rašyti apie permainas „Lėlėje“ bei kaimynų - estų, latvių, baltarusių, lenkų - skirtingu žingsniu žengiančius lėlių teatrus. Kaip ir visuomet, teatro braižas, jo siekiai ir estetinės permainos būna susiję su naujo, kitaip mąstančio ir jaučiančio žmogaus pasirodymu kolektyve. „Lėlėje“ apie 7-ojo dešimtmečio vidurį tas žmogus buvo dailininkas, įvairias formas ir medžiagas valdantis scenografas, ilgainiui tapęs ir savo spektaklių režisieriumi, - Vitalijus Mazūras. Garsas apie jo kūrybą gan greit paplito po visą Sovietų Sąjungą ir už jos ribų. Jo originali, moderni kūryba, besiremianti savo tautos folkloru, kėlė nuostabą ir tapo kelrodžiu kitų šalių lėlininkams. Tad ir šiandien linkiu „Lėlei“ atrasti menininką, kuris galėtų lemti būtinas permainas.
Teatro jubiliejaus proga į „Lėlę“ iš Čekijos atvyko gyvai atliekamos folklorinės-elektroninės muzikos ir medžiagų skambesio kabaretas. Spektaklio „Exit“ autoriai - Čekijoje kurianti studija „Damúza“, pranokstanti tradicinio lėlių teatro galimybes naudodama neišbandytą audiovizualinės lėlių animacijos strategiją, modernaus garsovaizdžio dramaturgiją. Šeši aktoriai - jie ir muzikantai, ir ansamblio dainininkai, ir miklių lėlininko rankų savininkai. Kaip supratau, spektaklio veiksmas klostosi lėktuve, kai kelionės metu žaidžiama, muzikuojama ir dainuojama, bandoma „prikelti“ kai kuriuos Anderseno pasakų personažus, nors didžiojo pasakininko dvasios man ir nepavyko aptikti gan trankiame šitokios estetikos reginyje.
O kitą dieną jau vyko vietinė premjera - spektaklis „Mano Vilnius mano“, - kurią skelbia programa-atvirukas su tuos žodžius kaukiančio geležinio vilko atvaizdu. Taigi tas atvirukas bene ir bus labiausiai vykęs dalykas, tinkamas Vilniaus 700-mečiui. O pats spektaklis, kuriame jo kūrėjų žadėta 5-12 metų vaikams papasakoti Vilniaus miesto istoriją nuo seniausių iki mūsų laikų, kraštutinai nuvylė - išskyrus muziką (Tadas Dešukas), kone viskas atrodo nykiai: scenos erdvė skendi tamsoje, suspausta tarp nukarusių iš viršaus sudriskusių marškų ir gausybės šiukšlių ant grindų; kostiumai ir aktorių kaukės neišraiškingi, nuo visko dvelkia gero skonio, individualaus stiliaus, Vilniaus gilesnio pažinimo ir meilės jam stoka. Ar tai tokį niūrų ir nevalyvą Vilnių turi pamatyti vaikai? Ir matai, kad režisierius Paulius Tamolė, kaip ir dailininkė Giedrė Brazytė, neturi įtaigesnės vizijos. Nemoka kalbėtis su vaikais. Iš lėlių geriausios - Geležinis Vilkas (kas ją darė, net nepažymėta) ir mirčiai pasmerkta žydaitė, o Barboros Radvilaitės interpretavimas kelia nuostabą - ji primena įnoringą princesę iš pasakos. Tekstas, kurio lėlėms aiškiai per daug, aktoriaus sakomas pro kaukę, prastai girdimas. Du aktoriai, vaidinę Vilniaus istorija neva besidominčius vaikus, atrodė lyg atklydę iš prastos saviveiklos, berniuko „gatvinis“ kalbėjimo būdas čia visiškai nepriimtinas.
Būtų galima dar vardinti ir vardinti spektaklio trūkumus, bet svarbiausia pasakyti, kad vaikai salėje nuobodžiavo, trynė galvas į kėdžių atlošus, žiovavo, į nieką nereaguodami (tik į Vilką ir natūralistiškus šuniukus), visi sėdėjom mirtinoj tyloj ir laukėm pabaigos. O pabaigoj dvi mergytės, mamos primokytos, kai aktoriai išėjo lenktis, suspigo: „Bravo!“ Po spektaklio ėjau gatve ir galvojau, kad už tokias nesėkmes turėtų būti atsakingas teatro vadovas. Ir, aišku, režisierius, inteligentiškas žmogus, įklimpęs į teatrą, kur jam jau ne pirmą kartą nesiseka. Manau, kad vietoj visų šių bergždžių pastangų mus prigauti reikėjo pasikviesti profesorių Alfredą Bumblauską, jis, jaunystėje bičiuliavęsis su lėlininkais, būtų puikiai vaikams papasakojęs įspūdingą Vilniaus miesto istoriją, o dar ir suvaidinęs!
