Nuo tos baisios vasario 24-osios, kai prasidėjo nuožmus karas Rusijai užpuolus Ukrainą, ranka nekyla rašyti: lyg nebėra minčių, lyg visa kita būtų nesvarbu, nereikšminga. Galvoji tik, ką gali padaryti, kur ir kuo padėti, kaip atsiliepti. Nepamatuojamo absurdo mechanizmas riaumoja, o gyvenimas, kad ir koks būtų, rieda toliau. Aprimus kovidui, veikia teatrai, sukasi kinas, vyksta menų festivaliai, tęsiasi mokymo procesas, nors nebeaišku, ką ir ko derėtų mokyti. Kuo užpildyti atsivėrusią gaudžiančią tuštumą, kaip atitolinti artyn sėlinančią depresiją? Pavaldi įpročiui, gal ir profesinei pareigai, kartkartėmis susiruošiu į teatrą, koncertą ar parodą vildamasi nors kiek atsipalaiduoti ar patirti kontakto su kūriniu malonumą. Bet panirti į kitą tikrovę dažniausiai nepavyksta, nes ta tikrovė neturi svorio, lyg būtų tuščiavidurė.
Jau baigia išnykti iš atminties Vilniuje Nacionaliniame matytas režisieriaus Antano Obcarsko „Boksas“. Ilga pirma dalis, kurioje daug „tikro“ bokso, dar nesukaupia minties, tik užmezga, bet nespėja ko nors svarbaus pasakyti apie žmogų, o antroji, filmuota Meksikoje ir labai daug kainavusi teatrui, kaip sako liaudis, iš viso „išveda į lankas“. Scenoje matome tikrą ringą (o ką šiuo atveju veikia dailininkė?), teatras padengia aktorių ir filmuotojų grupės išlaidas Pietų Amerikoje, filmuojant medžiagą antrai spektaklio daliai. Matyt, direktoriui Martynui Budraičiui tokie dalykai leidžiami.
Nelengva buvo žiūrėti ir Gintaro Varno „Puikų naują pasaulį“ pagal Aldouso Huxley romaną. Romanas scenoje - visuomet problema. Dažnas režisierius šiandien galvoja, kad prie kėdės prirakintą žiūrovą galima laikyti penkias, o ir daugiau valandų. (Beje, teatro bufetas neveikia, žiūrovai stumdosi fojė, gerai, kad dar tualetų neuždarė.) O gal tai negebėjimas suglausti, kondensuoti, pagaliau, atsisakyti kai kurių motyvų? Man atrodo, kad nereiktų režisieriui savo problemų krauti ant publikos galvos... Kai sužinojau, kad Gintaras Varnas vėl Jaunimo teatre stato Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“, vieną nuostabiausių autoriaus pjesių, suklusau: vis dar laikau atmintyje puikius, nors ir visiškai skirtingus Valentino Masalskio ir Rimo Tumino spektaklius, o ką dabar, galvojau, pasiūlys Varnas? Deja, ir šituo spektakliu nusivyliau. Labiausiai jam trūko specifinės tragifarso, Laukimo įtampos ir atmosferos, kai taip laukiamas mistiškasis Godo, žadėjęs grįžti, taip ir nepasirodo. Įžymieji spektaklio personažai Vladimiras ir Estragonas, įsikūrę prie šiukšlių konteinerių, bendravo kažkaip kasdieniškai, komikavo, tarpais žaidė vienas su kitu, svaidėsi daiktais, buvo net „įsikūniję“ į hesburgerį ir mobilųjį telefoną vaizduojančius butaforinius kostiumus (!), tačiau nesijautė jų laukimo kančios, beprasmybės ir savotiškos baimės, apskritai - paties žmogaus buvimo egzistencinio absurdo, to, kas spektaklyje turėtų būti svarbiausia. O tuomet ir vienas kitas įdomesnis režisieriaus „sugalvojimas“ (kai, pavyzdžiui, savaip aktualios teatro afišos klijuojamos ant reklaminio stulpo) ar kita - nebeveikia. Užtat niekada nepamiršiu Rimo Tumino skaidraus spektaklio, kuriame Laukimas stačiai gaudė erdvėje, o finale - bent jau aš taip supratau ar norėjau suprasti - Godo pasirodė (!) kaip mažas berniukas trumpom kelnytėm, tik laukiantieji nepajėgė įvykio suvokti, lauktojo atpažinti.
Vienas iš netikėčiausių šio sezono spektaklių - įžymios ukrainiečių rašytojos, scenaristės, dramaturgės Natalijos Vorožbit pjesės pastatymas Mažajame teatre. Jos režisierius Stasas Žyrkovas, kūręs spektaklį kovido metais, o užbaigęs jau karui prasidėjus, pasirinko jam artimą tragikomedijos žanrą. Pasak jo, Vorožbit „remiasi gogoliška tradicija - čia esama ir mistikos, ir humoro“, ir, pridurčiau, juodos griūvančio pasaulio realybės apmąstant Ukrainos įvykius - karą, netektis, meilę. Visa tai - per vienos šeimos istoriją. Mūsų aktoriams Neringai Būtytei, Miglei Polikevičiūtei ir Tomui Stirnai pavyko sukurti puikų, darnų trio, kuriame telpa plati emocijų skalė, skirtingi ir raiškūs charakteriai.
Džiaugiausi galimybe pamatyti jau antrą ir, atrodo, ne paskutinį Audronio Liugos dokumentinį filmą „Eimuntas Nekrošius. Pradžia“. Filmas teatralų ratui ir tiems, kurie režisierių ne tik pažinojo, bet ir su juo kartu dirbo, buvo parodytas dar prieš prasidedant karui. Programėlėje Audronis Liuga rašo, kad jo kuriama dokumentinė esė - tai jo asmeninė „teatro refleksija, pasitelkus spektaklių nuotraukas ir filmuotą medžiagą. Įsižiūrėjus į fotografų Stanislovo Kairio, Audriaus Zavadskio ir operatoriaus Donato Buklio užfiksuotus vaizdus galima juose atrasti Nekrošiaus spektaklių prarasto laiko akimirksnius. Anas, jaunystės laiko, teatras atrodė tikresnis už supančią tikrovę. Utopiška pastanga - atgaivinti tuos akimirksnius.“
Liugos sumanymu, ta Pradžia - tai Nekrošiaus būtent Jaunimo teatre sukurti spektakliai, tie šedevrai, kurių iki šiol negali pamiršti juos mačiusieji. Filme matome nedideles spektaklių ištraukas ir labai paveikias sceneles, išreiškiančias buvusio spektaklio minties esminius taškus, jo stilių; matome aktorius „iš arti“, veiksme, kuris patvirtina vieno ar kito vaidybos savitumą. Antai Sargo nebylus duetas su Pirosmaniu (Vidas Petkevičius, Vladas Bagdonas), Smoriginas-kalinys ant savo gultų „Kvadrate“, Jelena Andrejevna „Dėdėj Vanioj“ su savo kankintoju vyru (Dalia Storyk su Bagdonu), gerklę gniaužianti Mankurto (Sauliaus Bareikio) scena iš „Ilgos kaip šimtmečiai dienos“, scenos iš „Meilės ir mirties Veronoje“ ir dar daug kitų. Įsivaizduoju, kaip nelengva buvo ištraukas atrinkti, suglausti, sukomponuoti, vėl įprasminti visiškai kitokioj medžiagoj. Laimė, kad išliko anuomet režisieriaus Juozo Javaičio su Bukliu profesionaliai nufilmuoti spektakliai. Malonu ir netikėta buvo sėdėti salėje tarp aktorių, kuriuos tuo pat metu matei ir ekrane. Beje, puiku, kad ekrane po kiekvienos ištraukos matėme stambiu šriftu pagarbiai išrašytas visų spektaklio kūrėjų pavardes. Man atrodo, kad Audronio Liugos prasmingas darbas - ketinimas savaip įamžinti Nekrošiaus palikimą - visus žiūrėjusius metė į aitrių prisiminimų glėbį ir jaudino iki ašarų.
Džiugu buvo Vilniuje pamatyti beveik niekam ligi šiol nežinomo kauniečio Antano Ingelevičiaus (1892-1947) netikėtai fonduose atrastų fotografijų (800 negatyvų!) parodą Nacionaliniame muziejuje (puikiai įrengtame buvusių sovietinių kareivinių pastate). Klasės draugas Pranas Morkus taip pasakė apie šį atradimą: „Dar vienas genijus nukrito Lietuvai ant galvos!“ Ir iš tikrųjų - Ingelevičiaus, ilgą laiką dirbusio M. K. Čiurlionio muziejaus fotografu, dalyvavusio Antano Sutkaus „Vilkolakio“ teatro-klubo veikloje, Kauno bohemos išradingame gyvenime ir mokėjusio itin jautriai ir įdėmiai stebėti gyvenimą bei palikusio įspūdingų neįkainojamų liudijimų, fotografijos kelia nuostabą. Iš tikrų kauniečių ne kartą esu girdėjusi minint Brazilką - vieną skurdžiausių anuometinės sostinės medinių gyvenviečių. Pasižiūrėjusi Ingelevičiaus dėmesingai, jautriai ir su meile nykstančiam pasauliui fotografuotą ikimodernistinio Kauno rajoną, dabar jau žinau, kas tai yra.
