Apsilankyti gegužės 25-28 d. Klaipėdoje vykusiame tarptautiniame lėlių teatro festivalyje „Materia magica“ buvo didelis džiaugsmas. Ne tik dėl vienuolikos spektaklių iš šešių šalių bei lėlinės animacijos programų, bet ir dėl įvairių šalių lėlininkų, smalsaujančių kitų rūšių teatro kūrėjų bei klaipėdiečių žiūrovų susitikimų.
Viena baisiausių teatrinių patirčių vaikystėje buvo lėlių teatras: iki šiol atsimenu tamsą ir siaubą milžiniškoje, kaip tuo metu atrodė, salėje. Todėl, matyt, nenuostabu, kad užtrukau maždaug 20 metų, kol apsisprendžiau vėl susidurti su šia teatro rūšimi. Antrasis susidūrimas buvo kur kas malonesnis. Prieš keletą metų lėlių teatro festivalyje Kaune „Šypsos lėlės ir vaikai“ teko pamatyti ne tik nemalonias vaikystės patirtis primenančių spektaklių, bet ir visiškai pakerėjusių darbų. Pasirodė, kad lėlių teatras gali būti ne tik nebaisus, bet ir magiškas, reikalaujantis didelio atlikėjų meistriškumo ir kartais išskirtinai protingas.
Toks jis, žinoma, ne visas ir ne visuomet. Ypač, jei skirtas vaikams. Todėl lėlių teatrui vaikams vis dar dominuojant Lietuvos lėlių teatrų scenose, norisi naudotis kiekviena proga pamatyti tai, kas kuriama užsienyje: ten ši teatro rūšis išvystyta kur kas plačiau, įvairesnėmis kryptimis. Tai be jokios abejonės nereiškia, kad lietuviai lėlininkai stovi vietoje ir nepasiūlo nieko naujo ar įdomaus - pastaruoju metu įdomiausiai šioje srityje dirba klaipėdiečiai. Bet ir jiems patiems užsienio kūrėjų darbai kartais pasitarnauja kaip įkvėpimo šaltinis. Todėl ir rašau apie džiaugsmą apsilankyti jų surengtame festivalyje.
„Materia magica“ - ne kažkoks visiškai naujas Klaipėdos lėlių teatro projektas. Tai atsinaujinęs, vardą ir pakraipą pakeitęs festivalis „Karakumų asilėlis“. Festivalis ir toliau pristato įvairiausius lėlių ir objektų teatro spektaklius bei mėgina atsiverti šios rūšies teatro naujovėms, eksperimentams, daugiau dėmesio skirti vyresniems žiūrovams. Šiais metais tarp vienuolikos parodytų spektaklių buvo visko - nuo visiškai tradicinio lėlių teatro vaikams iki objektų spektaklių suaugusiesiems, nuo aiškiai siužetą pasakojančių darbų iki fragmentiškų, nuo tradicinio juodojo kabineto iki spektaklio, kuriame, be kitų daiktų, naudojami ir mobilusis telefonas bei planšetės. Įvairovės kiek daugoka - festivalis pradeda rodytis neturįs savo veido. Tačiau toks pasirinkimas puikiai suprantamas: kuo įvairesni darbai, tuo daugiau, tikėtina, žiūrovų pasirinks pamatyti ne vieną programos spektaklį. O ir patiems organizatoriams tai garantuoja daugiau pažinimo, idėjų pasidalinimo.
Tiesa, drąsos eksperimentuoti ir dabar kai kuriems lietuvių kūrėjams netrūksta. Festivalio metu parodyta Gintarės Radvilavičiūtės režisuoto spektaklio „Tėtis ir jūra“ premjera tai patvirtino. Šis spektaklis mažiesiems žiūrovams net nevadinamas spektakliu. Tai greičiau reginys apie vandenį ir nuolat šalia esantį, kelionėje lydintį tėtį (spektaklyje jo vaidmenį atlieka violončelė ir ja gyvai grojantis Tomas Mikalauskas arba Karolis Vaičiulis). Baltomis užuolaidomis dar labiau sumažintoje Klaipėdos lėlių teatro salėje vaizdiniai kuriami šviečiant pro įvairiausius stiklinius daiktus ir į skirtingai šviesą atspindinčius paviršius. Reginys, čia pat kuriamas Renatos Kutaitės ir Monikos Mikalauskaitės, traukia, liūliuoja. Bet ilgainiui gali kiek pabosti. Tuomet, visa laimė, galima stebėti, kaip, kokiomis priemonėmis išgaunami efektai. Vaizdo ir garso reginys (kompozitorius Vytautas Leistrumas) kol kas dar kiek šaltokas. Labiausiai lauki jame tikrų ryšių, santykių. Kadangi mažoje erdvėje veikia muzikos įrašas, muzikantas su violončele, dvi aktorės ir šviesos atspindžiai, norisi, kad gyvieji spektaklio elementai pradėtų vienas kitą veikti, bendrauti. Nes dabar net ir gyva muzika bei gyvi žmonės tampa tiesiog priemonėmis, o ne jaukiai kartu būnantys, kuriantys veikėjai.
Panašiai santykių, bendravimo pritrūko ir festivalį uždariusiame spektaklyje „SoloS“ (Ymedio Teatro, Ispanija), nors trys aktoriai suvaidino daug gražių scenelių su įvairiausiais objektais - nuo maišelio iki arbatinio. Tačiau kur kas įdomesnis ir nė kiek technikos prasme nenusileidžiantis spektaklis vaikams festivalyje pasirodė prancūzų trupės Le Clan de Songes spektaklis „Be pabaigos“. Jame ne tik puikiai animuojamos virvės juodajame kabinete, bet ir papasakojama paprasta istorija apie mokymąsi bei pasaulio pažinimą. Virviukas pradeda mokytis vaikščioti, judėti, padedamas didelės virvės, o šiai užmigus, išsiruošia tyrinėti pasaulio. Sutikęs porą draugų, kiek ilgesnių virvės gabalėlių, jis išmėgina įvairiausias transformacijas ir judėjimo būdus. O jau grįžęs pas savo didžiąją virvę nebemėgina persiropšti nuo vienos kilpos ant kitos, o demonstruoja, kaip moka laipioti ir šokinėti. Spektaklis labai paprastas ir kartu labai meistriškas. Be to, „Be pabaigos“ primena ir tai, kaip stipriai gali džiuginti netikėtos paprastų daiktų transformacijos į atpažįstamas formas. O tai vienas magiškiausių lėlių teatro išskirtinių bruožų.
„Materia magica“ aprūpino magija ne tik mažuosius žiūrovus. Suaugusiesiems buvo skirti net penki darbai. Festivalį atidarė čekų trupės Fekete Seretlek, studijos DAMÚZA spektaklis „KAR“. Jame kabaretas jungiamas su objektų teatru, gyvai grojama, dainuojama, manipuliuojama taurėmis, taurelėmis, buteliais, šaukšteliais ir puodeliais bei pasakojama Anos Kareninos istorija. Spektaklyje, nors jis prasideda šarvojimo scena, linksma. Abu Kareninai ir Vronskis - juokingi ir nekelia jokio gailesčio. O nuolat įvairiausiomis formomis pasirodantys traukiniai veikia kaip priminimas apie neišvengiamą mirtį. Bent vangiai prisimenantiems Tolstojaus romano siužetą, spektaklis galėjo būti įdomi festivalio pradžia, visiems kitiems, tikėtina, buvo tiesiog smagu.
Smagus ir Yael Rasooly (Izraelis) spektaklis „Karpiniai“: vienišos, per daug filmų prisižiūrėjusios moters fantazijų ir realybės susidūrimas. Dainuojanti, objektais manipuliuojanti aktorė (ji pati ir režisierė) „Karpiniuose“ yra beviltiškai savo viršininką įsimylėjusi sekretorė. Užsibuvusi darbe, ji ima žaisti su senų filmų kadrų iškarpomis ir, derindama gyvą planą su objektais, nusiveda žiūrovus į paprastą, sentimentalų savo svajonių pasaulį. Tačiau jame ne viskas tobula. Čia, kaip ir bet kuriame romantiniame filme (senas jis būtų ar naujas) įsimylėjusiesiems tenka susidurti su sunkumais, kuriuos įveikus fikciniame pasaulyje, pasikeitimų įvyksta ir tikrame. Nors spektaklis pabrėžtinai nerimtas, jame atsirado vietos ir smulkiems, bet vis dėlto sudėtingas temas užkabinantiems inkliuzams. Fantazijų pasaulyje sutuokusi save su savo viršininku ir išleidusi jų popierines figūrėles į povestuvinę kelionę aplink pasaulį, aktorė priminė, kad Palestinos klausimas, jai kaip Izraelį atstovaujančiai menininkei, vis dar yra pernelyg sudėtingas.
Tačiau ne visi festivalyje parodyti spektakliai suaugusiesiems buvo tokio smagaus turinio. Arielis Doronas (Izraelis) „Plastikiniuose herojuose“ taip pat nevengė komiškumo, tačiau jo spektaklis turi ir nemenką politinį bei socialinį svorį. Vaidindamas su prasčiausiose parduotuvėse įsigytais žaislais - plastikiniais kareiviais ar karybai reikalingais objektais - aktorius ir režisierius parodė ne pačią romantiškiausią karybos pusę. O ir apskritai savo spektakliu tvirtino, kad kol kas iš karo nieko tikrai gero neišėjo - ypač finalinėje scenoje, įrengdamas žaislinę karo stovyklą ant pliušinio tigro palaikų, skambant Edwino Starro dainai „War“. Spektaklis užkabina daug su tarnavimu kariuomenėje susijusių aspektų, įvairiais lygmenimis paliečiančių tiek pačius karius, tiek jų aplinką. Vienas skaudžiausiai nuskambėjusių - karo propaganda. Spektaklyje visiškai tiesiogiai atskleista manipuliacija vaikais. Visi „Plastikiniuose herojuose“ naudoti žaislai - tikri, įsigyti žaislų parduotuvėse, kuriose lankosi ne tik spektaklio kūrėjas, bet ir vaikai, turintys mažiausiai alternatyvų, kai renkasi gyvenimo kelią.
Ant nedidelio stalo žaisdamas tikrais žaislais, artistas priminė, kaip žaidžiama mumis. Daugiau tokių ryškių, aiškiai estetinius pasirinkimus ir socialinę poziciją derinančių darbų festivalyje, regis, ir nebuvo. Bet kol kas gal ir nereikia. Jei tikslas vis dar yra kviesti suaugusius žiūrovus, pamažu juos pratinant prie lėlių teatro, tuomet pramoginiai, meistriškai atliekami darbai atrodo pats tinkamiausias pasirinkimas. Juo labiau, kad festivalis vyksta pavasario pabaigoje, beveik vasarą, ir šį kartą turėjo konkuruoti su puikiu oru ir lengvai pasiekiamu paplūdimiu. Tačiau net tokiomis aplinkybėmis žiūrovų „Materia magica“ turėjo. Matyt, veikė lėlių teatro magija - ji turi galios priversti važiuoti į kitą šalies kraštą ir saulėtą pajūrį išmainyti į tamsią teatro salę.
