„Aš norėčiau, kad Lietuvoje būtų toks brandus, įvairus, pilietinio įkarščio apimtas teatras“, – tai režisieriaus Jono Jurašo mintis. Toji citata išniro iš atminties, kai penktadienį žiūrėjau spektaklį „Kaligula“, atvežtą iš Helsinkio. Šis spektaklis iš „Viirus“ teatro repertuaro – apie ciniškai valdžiusį imperatorių.
„Valdyti reiškia vogti“, – pareiškė Kaligula. Vagiama slaptai, o jis panūdo vogti atvirai, pagal savo sumanytus ir tam pritaikytus įstatymus. Šalies elitui Kaligula liepė atlikti vergų darbus, paskubindamas juos botagu. Ir paironizavo: „Darbininkas gali virsti senatoriumi per vieną dieną, o senatorius darbininku – per dvidešimt metų“. Pliaukšt!
Kaip tokiame spektaklyje neprisiminsi ilgesingos J.Jurašo minties – juk kone visas Albert´o Camus tekstas, vaidinamas Helsinkio artistų, skambėjo lyg Lietuvos šiandienai rašytas.
Kitas dalykas, kad pats spektaklis atrodė pernelyg skaitoviškas. Vaizdą atspindi ir daugina blizgios dekoracijos, aktoriai vilki griežtus kostiumus, mikrofonai skaido ir keičia balsus. Programiška, bet striuka. O gal toks spektaklis skirtas visuomenei, kuriai natūralu diskutuoti politinėmis temomis? Diskutuoti, pabrėžiu, o ne perpasakoti kompanijoje, kas ką girdėjo ar skaitė.
„Kaligula“ buvo visiškas kontrastas pora dienų anksčiau „Viirus“ teatro vaidintam spektakliui „No return“ pagal Franzo Kafkos kūrinius. „No return“ – jautrus ir įkvėptas teatras, „Kaligula“ – išprotautas. Šventė ir kasdienybė. Dvi vieno režisieriaus ilgo kelio atkarpos.
Tas režisierius – Cezaris Graužinis, vienas iš kelių talentingų lietuvių teatro menininkų, kurie dažnai kviečiami dirbti svetur. Pagaliau gavome galimybę pažinti, kaip tai atrodo, nes juk nenusipelnėme gyventi geriau, kad matytume lietuvių premjeras tuose pasaulio miestuose, kur jos vyksta.
Ir čia verta peradresuoti J.Jurašo citatą antram teatro proceso dalyviui: o, kad Lietuvoje būtų brandi, įvairi, pilietinio įkarščio apimta publika! Menkas į C.Graužinio spektaklius nupirktų bilietų skaičius verčia abejoti, ar Lietuvoje iš viso kam nors įdomus teatras.
Suinteresuotų žmonių yra, bet jų smalsumą ir teatro poreikį galėjo sustabdyti aibės priežasčių. Sumažėjęs uždarbis ir laukianti klaikuma, prasidėjusi sesija (studentams) ir ledas (visiems). Patys teatro menininkai kaip reta gausiai rinkosi žiūrėti, kas atvežta, vienas kitam perduodami, kad verta. Bet negi tik jiems įdomu?
Po mėnesio į Europos kultūros sostinę iš Paryžiaus atvažiuos vaidinti teatras „Comedie Française“. Kažin ar tada Vilnius bus jau perpildytas kultūros išbadėjusių turistų iš visos Europos.
Bijau, kad patiems lietuviams liks pakankamai bilietų į prancūzų teatrą. Ar išpirksime?
