Jau dešimtus metus teatro sezoną Vilniuje pradeda tarptautinis festivalis Sirenos. Šiemet pasirinkęs ypač talpią klasikos temą, jis pristatė vienuolika Vilniaus teatrų spektaklių, šešis tarptautinius projektus ir edukacinę programą su tarptautine jaunųjų teatro kritikų konferencija „Politika(i) vs teatras". Neabejočiau šio projekto reikšme ir svarba lietuvių teatrui, kultūriniam klimatui, galiausiai ekonomikai - dešimtmečio sukaktį švenčiantis festivalis neturi analogų ir lygiaverčių konkurentų nei sostinėje, nei šalyje. Bet ar turi Sirenos tikrų partnerių, pritariančių šio projekto strategijai, kokius teatrinės kultūros įpročius jos diegia Lietuvoje, kokį poveikį daro aktyvi ir išradinga festivalio komandos komunikacija su visuomene?
Pretekstu apsvarstyti tikrąją Sirenų ideologiją tapo dėl italų režisieriaus Romeo Castellucci´o spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją" pernai kilusio ažiotažo liekamieji reiškiniai. Triukšmingas skandalas, išoriškai išeksploatuotas tiek žiniasklaidos, tiek politinių ir religinių institucijų dėl tariamos nepagarbos religiniams simboliams, paskatino pakeisti vizualinę festivalio simboliką, bendravimo su visuomene strategiją. Pernai Sirenos, pristatydamos festivalio programą, Castellucci´o spektaklį reklamavo kaip skandalingą, šventvagišką, provokacinį. Nesuvaldyta ir perdozuota informacija tapo tikros negatyvių reakcijų griūties priežastimi. Tai padėjo ne tik sėkmingai parduoti bilietus, bet ir sukėlė politikų, dvasininkų pasipiktinimą, dalis visuomenės ryžosi neregėtam žingsniui - prie teatro durų protestavo prieš spektaklį, dar net nepristatytą publikai.
Šiemet pernykštė klaida nepasikartojo, taigi Sirenos nepavirto savaitės skandalu. Festivalis grįžo prie ankstesnės strategijos - viešinant informaciją, siekta daryti poveikį tik kultūra besidominčiai, ją suprantančiai ir perkančiai visuomenės daliai. Jaunimui suteikta patraukli galimybė tapti aktyviais Sirenų dalyviais - įsitraukti į diskusijas, aptarimus, teatralizuotas akcijas, savanoriai galėjo imtis spektaklių logistikos ir pan. Tikrasis 2013 m. Sirenų adresatas buvo jauna, įspūdžių godi publika, teatrą suprantanti kaip nuotykį, kaip būtinus kasdienybės prieskonius. Klasikos tema, formaliai sujungusi paskirus tiek lietuvių, tiek užsieninius scenos veikalus, leido ir pristatyti naujausius teatro sezono projektus, ir sudaryti kuo palankesnę galimybę potencialiems lietuviškų spektaklių „pirkliams" išsirinkti geros kokybės teatrinį produktą per palyginti trumpą laiką - dešimt tarptautinio turgaus dienų.
Ar ši strategija davė naudos Vilniaus teatrams, šiemet ypač masiškai dalyvavusiems festivalyje? Juk ne paslaptis, kad lietuviškų premjerų gausa Sirenų programoje tik pridengia gilios stagnacijos apimto, į visišką tarptautinę periferiją nusiritusio Lietuvos teatro žaizdas. Kaimyninių šalių teatro festivalių rengėjams, gausiam būriui teatro kritikų iš artimojo užsienio turbūt visai nesunku tarp lietuvių teatro sunkiasvorių „novacijų" rasti lakoniškos formos sėkmingiausius nepriklausomų trupių, ypač palankiai nusiteikusių tarptautinės sklaidos atžvilgiu, projektus. Be to, šiemet Sirenos buvo puiki tarpinė stotelė smagiam teatriniam tranzitui tarp kaimyninių šalių - prieš pat jas vyko dešimtasis latvių Homo novus, pristatęs madingiausią ir konceptualiausią „aplinkos teatrą", šalia turtingos skandinavų programos - ir Castellucci su tuo pačiu „skandalinguoju" spektakliu, o iškart po Sirenų startavo Minsko tarptautinis festivalis Teatr. Baltarusiai, matyt, padrąsinti to, kad spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją" pernai jų sostinėje nesukėlė visiškai jokio skandalo, šiemet griebėsi sunkiosios artilerijos - Krzysztofo Warlikowskio „(A)polonijos", Rimini Protokoll, Konstantino Bogomolovo „Lyro". Visa tai - tik už poros valandų kelio automobiliu arba traukiniu nuo Vilniaus, didžiulėse erdvėse, už palyginti nedidelę kainą, šalyje, kurią žiniasklaida ir politikai vadina atsilikusiu paskutinio Europos diktatoriaus valdomu, kolorado vabalų sugraužtu užkampiu...
Racionaliai mąstant, kaimyninių šalių festivaliai turėtų bendradarbiauti arba konkuruoti, kokybiško teatro mėgėjai dėl to tik išloštų. Deja, Sirenos ir visa lietuvių kultūrinė terpė pasirinko trečiąjį kelią - ignoravimą. Tai, kad daugelis teatro reiškinių Lietuvoje vyksta atsietai nuo aplinkinio konteksto, kad vis iš naujo su dideliais moraliniais ir kūrybiniais nuostoliais bandoma išrasti jau seniai kaimynų atrastus ir sėkmingai taikomus metodus, iš dalies kaltos Sirenos. Ideologiškai laviruojant tarp to, ką visuomenė atmeta, ir to, kas neprovokuoja aštresnės reakcijos, kartu bandant kuo išsamiau pristatyti gausią lietuvių teatro produkciją (sėkmė tarptautinėje rinkoje padeda palaikyti finansinį nepriklausomų trupių gyvybingumą), tenka aukoti esminį prestižinio, savo veidą turinčio, prieš srovę oriai žengiančio festivalio bruožą - stiprią, įdomią, meniškai vertingą tarptautinę programą.
Sirenų tarptautinė programa šiemet prasidėjo Oslo nacionaliniame dramos teatre lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo sukurtu spektakliu pagal Henriko Ibseno pjesę „Peras Giuntas". Kad ir kaip būtų gaila, bet scenos veikalus, išsiskiriančius ypatinga dvasine švara, skaidrumu, ekspresija, gėrio materializacija, mūsų teatro vedlys linkęs kurti užsienyje. Norvegiška „Pero Giunto" estetika, stilistika, vidinė energija ypač smarkiai disonuoja su didžiąja dalimi naujausių Koršunovo pastatymų Lietuvoje. Galėčiau konstatuoti, kad tokio emociškai paveikaus spektaklio-tvinksnio, su didžiule meile ir švelnumu, atjauta ir kraugerišku tikslumu paaukojančio visas šventenybes, dar neteko matyti. Į scenos grindis įaugusia medine valtimi baltaplaukis galiūnas Peras Giuntas parplaukia į švelniausią pasaulyje užutėkį - Solveigos glėbį. Aktorė tarsi sulieja dvi esybes - Solveiga sesuo ir Solveiga motina švyti, pakylėtos virš kasdienybės, ir tai nepaaiškinamas buitinis sakralaus motinystės fenomeno misticizmas. Gyvenimo, virtusio pragaru, kasdienybėje graudžiai juokingi, bet šiurpiai ištikimi personažai vilioja, lydi, saugo herojų nuo jo paties ir to, kas gyva, tikra egzistuoja už jų pasaulio, įkalinto teatre, sienų. Tai tik keli estetiniai ir etiniai šio unikalaus pastatymo ramsčiai.
Gertrūdos gatvės teatras iš Rygos pristatė spektaklį „Legionieriai". Manyčiau, tikrasis šio projekto herojus yra garsusis Krišjānis Baronsas - latvių Dainų Senelis, XIX a. šviesuolis, papuošęs šimto latų kupiūras, sparčiai žengiančias į nebūtį. Prosenis su butaforine barzda pasirodo trumpame skeče apie savižudybę, skambant antisemitinei dainelei. Jaunoji latvių generacija keistokai suvokia ir apmąsto savo dabartį su tipiškais mažos, ekonomiškai palaužtos, tautiškai nevienalytės šalies mitais ir traumomis. Dar keisčiau žvelgia į savo praeitį, tarsi tai būtų kažkokia nesuvaldoma, nei logikos, nei meno dėsniams nepasiduodanti istorija. Ganėtinai rizikingas jaunų latvių ir suomių bendras eksperimentas - kiekvieno dalyvio vidinį monologą paversti viešu dialogu su autentiškais Antrojo pasaulinio karo tekstais. Tai, ką šie menininkai žaismingai vadina postdraminiu teatru, staiga virsta negailestingu bokso ringu, kur atlikėjai skausmingai nokautuojami už kiekvieną melagingą intonaciją, menkiausią atsipalaidavimą scenoje, melą sau ir žiūrovams, „medinį" tekstą, neva turintį atstovauti dabarčiai. Sunkus balansavimas tarp dabarties ir praeities, apsimestinis, prastai suvaidintas tikrumas, nuoširdumas, įsijautimas paverčia žiūrovus įkaitais tos naujos teatro realybės, kuri kol kas gali pasigirti tik lozungais ir nuolatiniu eksperimentavimu be apčiuopiamų rezultatų.
Tikiuosi, kad dviejų moterų - Emmos Dante ir Elenos Borgogni - užkurtas personalinis pragaras tebekaitina laimingųjų, patekusių į spektaklį „Medėjos link", kraują. Tai stipri, arkliška skausmo, aistros, niūniavimo, sodrios klounados, rupių, tiesių klasikinės dramaturgijos žodžių, pramaišiui su smūgiais, spjūviais ir glamonėmis, dozė. Labiausiai suglumino netikėtai išryškėjusi politinio teatro gaida - tarsi penkių bergždžių, iš ilgesio perdžiūvusių, gaižių Sicilijos kekšių intonacijomis, mimika, gestais būtų prabilusi pati motušė Europa, nustekenta, išmelžta iki paskutinio lašo. Kaip godžiai ji/jos norėtų praryti, iščiulpti sultingąją barbarę Medėją! Ir dar - patvirtinama auksinė klasikinio teatro taisyklė, kad geriausia moteris yra vyras, vaidinantis moterį. Režisierė, pasitelkusi rupią vyrišką kūno faktūrą, paverčia ją gyva, kalbančia, rėkiančia teatrine mėsa, krauju, žodžiais. Bet vis dėlto kirba klausimas, ar Medėjos personalinis Jasonas, viešai išstatęs tiek pilvo preso tinkliuką, tiek savimi patenkinto menkystos veidą, iš tikrųjų yra tas tikrasis Medėjos keršto objektas? Ar tai vis dar tas pats, nors ir sklidinas autentiškų folklorinių dainų/raudų, vidinio klyksmo ir santūraus dance macabre, vaidinimas apie moters savigriovą ir gailestį pačiai sau? Juk tai kiekvienos sufražistės, įtikėjusios savo kovos reikšmingumu, tipinė laikysena...
Neturiu ką pasakyti apie Tbilisio valstybinio muzikinio ir dramos teatro „Makbetą". Šitas sveiką ir gyvybingą feodalinės visuomenės, o dar gyvybingesnį ikirežisūrinio teatro modelį atspindintis spektaklis papuošė Sirenas, matyt, dėl neblėstančios meilės Gruzijai, mums broliškai, draugiškai šaliai, nuolat ištinkamai kataklizmų, todėl dar labiau godojamai...
Pasibaigus Sirenoms, tariau sau: norėčiau, kad mane pririštų prie lovos ligoninės vienutėje, tada įleistų klouną su didele raudona nosimi, o jis vaidintų, vaidintų, vaidintų... Taip, taip, turiu naują svajonę - kad mane mirtinai „užvaidintų" klounas, skambant vienam tokiam The Tiger Lillies „gabalui". Tam tada dam - ausis gręžia britiškas Martyno Jacqueso falcetas, jam atitaria italų broliukų Mancusų gerklos, gomuriai, širdžių skilveliai, o fone girdėti tylus daugiabalsis gruzinų niūniavimas...
Tokios tad margaspalvės, neapibrėžiamos, bet skalsios šių metų Sirenos. Margos tarsi nudriskusi šapito nebeegzistuojančiame Sereikiškių parke. Čia kiekvienas bandymas prajuokinti virsta maža klouno tragedija, mat šiuolaikinis klounas yra didžiai universalus, įkvėpimo ir iškvėpimo semiasi iš visko - iš gamtos, iš besisukančio rūbų skalbyklės būgno, iš besiraivančio prieš miegą vaiko... Žavingasis Tigrinių Lelijų Martynas, matyt, sužavėtas, o gal sujaudintas lietuvių žurnalistės klausimų, kupinų mergiškos nekaltybės, prisipažino, kad jį įkvepia kekšės ir avys, jūreiviai ir čigonai, gėris ir blogis. Visi linksmi personažai. Tai privertė susimąstyti - o kas mane?..
Gėris yra tai, kad Sirenos įpratino tautą laukti į Lietuvą nuolatos sugrįžtančių The Tiger Lillies - tik ketvirtą kartą stebėdama jų šou, pasijutau apvožta palaimingu vienatvės gaubtu, leidusiu sustabdyti laiką visai valandai. Apimta saldžios ramybės, susikaupusi mąsčiau, kodėl ir dėl ko esu čia. Fone vibravo dieviškasis Martynas Jacquesas, monotoniškai svaigiai stumdamas mano minčių valtį visiško užsimiršimo link. Vieną akimirką tariausi reginti Dievą - tokį totaliai tobulą totalinės vienatvės apsuptyje, bet ir vėl irzliu falcetu tarsi berniukas, pametęs mamos ranką, todėl įsikibęs į šlapią kekšės skverną, užkniaukė Martynas, sumirgėjo kompiuterinė šešių dė animacija, o kaimynė, išsitraukusi savo išmanųjį, pradėjo nuosekliai, su begaliniu tikslumu fiksuoti „Eilių apie seną jūreivį" finalą. Blykst, tvilkst, blykst... Visa tai vyko 2013-aisiais mūsų Viešpaties metais, spalio 5 d., Vilniuje, tarptautiniame teatro festivalyje Sirenos.
KULTŪROS BARAI
