Vasario 22 dieną dauguma Italijos teatrų kelioms valandoms įžiebė tuščių salių šviesas, taip primindami apie save ir „tamsoje“ paliktą didžiulį kultūros sektorių. Lygiai metai, kai šalies teatrai, filharmonijos ir koncertų salės gyvena be žiūrovų ir, išskyrus trumpą vasaros atokvėpį, kai taikant griežtus suvaržymus buvo leista laikinai sugrįžti į fizines erdves, teatrų scenose ir orkestrų duobėse spengia tyla.
Vertėjos Tomos Gudelytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
Apie teatro bendruomenės sunkumus per šiuos metus kalbėta mažai, jų pagalbos šauksmas ir lūkesčiai nuaidėjo į niekur. Kalbėta apie yrančius žmonių santykius, skylinėjantį bendruomeniškumą ir socialinę vienatvę, bet apie teatrą kaip esminę santykio lipdymo ir permąstymo vietą, jo terapinę funkciją - ne.
Šalies ekonomikos gelbėjimo plane kultūros įstaigos nurašytos kaip antrarūšė veikla. Turbūt nieko keisto, kai diskriminuojama pati psichinė sveikata, vidinį nerimą ir skausmą pandemijos metu išjuokiant kaip nesubrendėlišką kaprizą.
Kita vertus, yra kuo pasidžiaugti: artinantis masinio turizmo sezonui ir Vyriausybei skubant peržiūrėti viruso kreives, Italijos kultūros ministras Dario Franceschini žada - duris teatrai publikai atvers kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną. Gražu, simboliška. Politika mėgsta pompastiką ir demonstratyvią kilniaširdystę su melodramos prieskoniu.
Kiekvienas gestas ir aiktelėjimas dabar - komunikacija, įvykis. Štai pirmųjų COVID aukų metines šalies valdantieji paminėjo komunikacine prasme už širdies griebiančiomis mizanscenomis: pavyzdžiui, ant didžiausios Genujos miesto ligoninės stogo užkėlė instrumentinį ansamblį, pametėdami jau metus nekoncertuojantiems muzikantams malonės kaulą.
Tada garsi televizijos žvaigždė, neva atstovaujanti teatralų bendruomenei, verksminga intonacija perskaitė virusologo, o ir minėtosios ligoninės direktoriaus ditirambą apie pasiaukojimą ir šviesą tunelio gale. Medicina dabar privalo būti visur, net scenoje.
Iš tiesų, pastaruoju metu užsikrėtimų bangai vejant bangą, prieš mus vyksta nepadoriai atgrasi dramatiškų patirčių spektaklizacija. Šiuo terminu norisi pabrėžti reiškinį, neaplenkiantį ir Lietuvos viešosios erdvės: perdėta emfazė, emocinė manipuliacija, iškreipti didvyriškumo naratyvai, nekalbant apie nekart aptartąjį karinį žargoną, įsismelkusį į medijų kalbą.
Pandemijos metu komunikuojama išimtinai per jausmingumą, tačiau su nejautra: per gąsdinimą, kito kvailinimą, išsityčiojimą. Žmonės pernelyg „atsipalaidavę“? Žiniasklaida kaipmat pametės pernykščių iš Bergamo kariniais sunkvežimiais pervežamų karstų vaizdų, kviesdama rimties ir atsakingumo.
Teatras yra kolektyvinės emocinės iškrovos vieta par excellence. Bendrų emocijų, sentimentų ir pasijų išgryninimo ir įvardijimo erdvė, fiksuojanti visuomenės dinamiką ir individo virsmus joje.
Po pirmųjų pandeminių metų įspūdis toks, kad ilgam užsklendus teatrų uždangas ir uždarius visuomenės kritikos ir introspekcijos erdves aistros persikėlė kitur, sutekėjo į kolektyvinę isteriją, nereflektyvią, įaudrintą ir suterštą dezinformacinio šlamšto. Jos gąsdinantį proveržį matome šiomis dienomis. Tai jau nebe emocijos, o gūdus neapykantos karnavalas bendrame jaustukų ir patiktukų kultūros fone.
Graikų tragedijos choras turėjo aiškią paskirtį - padėti herojui suvokti savosios būties prieštaringumą ir bet kokia kaina siekti pažinimo ir tiesos; šiandienos virtualioji banda, traukianti aklos neapykantos priedainį, teisia be empatijos. Katarsis jai - besąlygiškas kito sunaikinimas.
Gretinti teatro sceną ir socialines medijas verčia pandemijos brėžiami ateities scenarijai - daugiau ar mažiau priverstinis mūsų visų perkraustymas į virtualybę, kurioje įstrigsime, regis, ilgam.
Žinoma, kai kas prisitaikys ir gal padarys tą gana sėkmingai. Bet laikas rimčiau ir nuoširdžiau pakalbėti, ar galime visą kultūrinį lauką ir žmonių santykių tikrovę pergabenti į skaitmeninę visatą ir ką iš nesuskaitmeninamo santykio mums pavyks išsaugoti. Kas laukia kūniškiausio iš visų menų - šokio ir dramos teatro ir jų žiūrovo?
Mūsų kūnas, nors ir slopinamas karantino sąlygomis, niekur nedingo, kaip nedingo ir jusliška vaizduotė. Į plokščią ekrano erdvę supresuota specifinė teatro dimensija kelia ne vien techninių sprendimų klausimą. Kokį grįžtamąjį ryšį atlikėjams ir žiūrovams teikia „Zoom“ teatras ar nuotoliniai koncertai?
Jei internetinis teatras būtų tik nedidelė mūsų kultūrinių patirčių dalis, galbūt lengviau rastume motyvaciją sekti vaizdą ekrane ir keltume menkesnius reikalavimus. Bėda ta, kad vis daugiau gyvenimo aspektų - darbas, švietimas, bendravimas - vyksta siaurėjančioje namų erdvėje, kuriai jau nebeleidžiama būti tiesiog namais.
Teatras žiūrovui visada buvo galimybė ištrūkti iš kasdienių prievolių erdvės, išjungti telefoną ir prasmingai būti drauge su nepažįstamaisiais - patirti unikalią imersinę būseną. Įėjimas į teatrą ar į koncertą yra ritualas.
Italų režisierius Romeo Castellucci apskritai atmeta teatro internete galimybę, o ministro D. Franceschini siūlomą teatrą „Netflix“ platformoje vadina kvailyste ir vulgarybe: ekrano teatre, tarp ryšio trikdžių ir garsų asinchronijos, mažai vietos nuostabai ir atotrūkiui.
Korėjiečių kilmės vokiečių filosofas Byung-Chul Hanas permąsto šiuos virtualėjančios visuomenės paradoksus, kuriuos pandeminė izoliacija užaštrina. Filosofas kalba apie mums brukamą emocinį kičą ir nuolatinį savo vidujybės transliavimo poreikį („influencerio“ sindromą), kai kone visas gyvenimas ir intymūs potyriai suinstagraminami: apvalomi nuo prieštarų ir kreipiami į priverstinį optimizmą.
Formuojasi paliatyvinė visuomenė, bėganti nuo tikrų emocijų ir skausmingų patirčių, nes į skausmą žvelgiama kaip į beprasmišką, vengtiną dalyką, klaidą. Čia slypi didžiausias paradoksas: nuolat čiauškėdami apie savo jausenas ir nuotaikas, mes liaujamės gilintis į jų socialinę, politinę prigimtį, jas veikiančias galios struktūras. Jausmai plokštėja tartum nauji išmaniųjų telefonų modeliai, ir mums jau užtenka vien paviršiaus.
Ypač, pasak Byung-Chul Hano, mums stinga bendros skausmo permąstymo patirties, kokią dovanoja teatras kaip kolektyvinio jautrumo vieta. Sakyti tiesą neretai yra skausminga, kaip ir laužyti moralinius tabu ar stoti akistaton su kitu.
Paliatyvinė visuomenė mieliau nusiskausmina ir renkasi greitą ir supaprastintą jausmų žodyną. Tai veda prie tolesnio klausimo: ar popandeminei nujautrintai visuomenei dar reikės gyvo teatro ir gyvo santykio?
Vienai radikaliausių kolektyvinio skausmo patirčių teatro beprotiškai reikėjo. Vidurio ir Rytų Europos getuose veikė stulbinamai daug teatrų: Varšuvos gete 1941-ųjų pabaigoje jų susikūrė net penki (3 jidiš ir 2 lenkų kalba), siūlę įvairių žanrų repertuarą ir sutraukdavę gausią publiką. Teatrų salės ištuštėdavo tik gaudynių ir akcijų dienomis. Spektaklių dainos skambėdavo getų gatvėse ir kalėjimuose. Lodzės gete greta suaugusiųjų veikė ir vaikų teatras, buvo rodomi marionečių spektakliai.
Vilniuje, beje, taip pat gyvavo jidiš teatras, „Geto Teater“, jame dirbo būsimos žydų rezistencijos nariai Avromas Suckeveris ir Josifas Glazmanas. Šis teatras, greta Strašūno bibliotekos, buvo pirmoji pasipriešinimo ir utopijos vieta siaubingiausia distopija virtusiame pasaulyje, kurios bendruomenei buvo primesta tragiškoji hamletiška dilema: būti ar nebūti.
Artėjant Tarptautinei teatro dienai ir viltingai laukiant sugrįžimo į išsiilgtų teatrų sales norėtųsi palinkėti teatro bendruomenei, o ir mums visiems: būti, ir būti gyvai.
