Kodėl taip pikta pasidarė pažiūrėjus „Jelizavetą Bam"?
Naujausias Oskaro Koršunovo darbas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre tik dar kartą priminė, kad kartais frazė „gimiau nei per anksti, nei per vėlai" gali būti visiškai klaidinga. Gimiau šiek tiek per vėlai ir gyvai negalėjau išvysti nei oberiutų, nei „Roberto Zucco", kurį vis dėlto įrašyčiau į svarbiausių Koršunovo spektaklių sąrašą.
Pirmasis gyvas susitikimas su OKT buvo spektaklis „Vaidinant auką" pagal brolių Presniakovų pjesę. Buvo stipru. Tuo metu buvau kiek vyresnė nei metų suma, kurią skaičiavo Koršunovo kūryba. Man tai buvo ne teatras. Vos po kelerių metų šis spektaklis priartėjo prie teatro etalono.
Praėjo jau dešimt metų. Mažojoje LNDT salėje teatrologė Rasa Vasinauskaitė iškilmingai suskaičiavo 25-erius Koršunovo darbo (tiesioginio, ar ne - nesvarbu) šiame teatre metus. Dovilė Zelčiūtė išleido režisieriui dedikuotą knygą, kurios pristatomieji epitetai skubiai atbaido nuo bet kokio susidomėjimo turiniu. O tam, kad maža nepasirodytų, Koršunovas nusprendė „grįžti į pradžią" ir pastatyti Daniilo Charmso „Jelizavetą Bam". Dar: nuo šio autoriaus, kaip ir prieš 25 metus, turi prasidėti Koršunovo aktorių kelias. Tik šį kartą jie - ne jo bendraamžiai, o studentai. Skandalingasis, provokuojantis ir kaip tik dar nevadintas Koršunovas šiandien - kurso vadovas, dėstytojas, tamsta...
Buvusi per jauna stebėti OKT pradžią, akademijoje turėjau apie ją mokytis. Iki šiol galvoje suskamba dėstytojų tartos frazės, kurios, kaip vėliau paaiškėjo, buvo jų pačių recenzijų citatos. Išmoktos mintinai ir kartotos, kartotos, kartotos... kol visi jomis patikėjo: „nauja kalba", „lūžio karta", „ypatingos aplinkybės", „specifinis reiškinys", „kontraversiškas", „ateities teatras"... Nesakau ir nebandau teigti, kad visa Koršunovo kūrybos legenda - sukurta ir išgalvota. Visa tai buvo ir vyko, tik mus pasiekia jau kiek egzaltuoti prisiminimai, įspūdžiai. Ir tai yra normalu. Šiandien legendos kuriasi žymiai greičiau, jau vien dėl to, kad visas didžiulis informacijos laukas sparčiau sensta, - tai, kas buvo nauja vakar, rytoj taps istorija.
Koršunovo kūryba - viena iš nedaugelio, kas kartą sulaukianti šūsnies recenzijų, atsiliepimų. Kaip niekas kitas, OKT jas sąžiningai kaupia, dokumentuoja ir publikuoja. Bepigu, žinoma, kai didžioji dauguma jų - glostančios kūrėjo ego (aišku, ne veltui). Išleista net ir visa knyga - biblija - „Būti čia", bylojanti ne tik apie vaisingą režisieriaus kūrybą, bet ir jos priėmimą.
Žvelgiant iš kitos pusės Koršunovo spektakliai yra tapę priežastimi ne vienam lietuvių kritikui parašyti, mano nuomone, vienus geriausių savo tekstų (pvz.: Audronio Liugos „Akistata su kitkuo", Andriaus Jevsejevo „Endšpilis, arba Kūrėjo sielos audra", Rasos Vasinauskaitės „Nešaukite į Zucco"). Beje, net jei spektakliai, kritikos nuomone, nebuvo patys geriausi, po jų pasirodydavę tekstai įrodydavo, jog net ir ne tokį „didį" Koršunovo darbą nagrinėjant, platesnis kontekstas ir analizė yra privalomi. Tik ne „Jelivazetos Bam" atveju, - kol kas tekstų itin negausu, o ir jų turinys - neįspūdingas.
Pats režisierius, skirtingai nuo daugelio savo kolegų, jam rodytą spaudos dėmesį išnaudojo ir šiai dienai, jei net nebebūtų tituluojamas talentingiausiu, - žinomiausiu teatro režisieriumi tikrai išliktų. Po socializuotis ne itin linkusio Eimunto Nekrošiaus, Koršunovo pavardė yra ta, kurią žino kiekvienas bent ką nors apie teatrą girdėjęs Lietuvos pilietis. Dar daugiau, - dėl jo gyvenimo būdo ir meilės istorijų apie režisierių yra girdėję ir jo spektakliuose nebuvę žmonės. Ir tai tikrai nėra blogai, - pagaliau juk ir mes nusipelnome turėti bent vieną trendy režisierių Lietuvoje, kurio populiarumas taip pat pritraukia įvairiausių amžių, socialinių, ekonominių grupių auditoriją.
Ne veltui stabtelėjau prie socializacijos. Apie „Katedrą" Andrius Jevsejevas rašė: „Itin vertinu O. Koršunovo kūrybą vien dėl to, kad jis aiškiai ir tiksliai atsako į, mano galva, patį svarbiausią kūrėjui klausimą: kodėl konkretus spektaklis statomas čia ir dabar?". Esu linkusi pritarti, pridėdama, jog Koršunovo motyvacija „čia ir dabar" kuriamam darbui praktiškai visuomet apimdavo ne tik teatrinį - asmeninį, bet ir to meto aktualųjį - socialinį interesų lauką. Tai - jo teatro populiarumo esmė: kiekvienas spektaklis savaip interpretuoja pasirinktą medžiagą (tai, kas domina scenos menų profesionalus) ir tuo pat metu kuria atmosferą, į kurią papuolęs leidiesi keliauti paskui režisieriaus išmonę jos nekvestionuodamas, o greičiau joje atrasdamas kažką atpažįstamo (tai, kas įtraukia žiūrovus).
Taigi, vėl grįžtame į LNDT: 25 metai - jubiliejus - Ukraina - knyga - gėlės - grįžimas į pradžią - studentai - Prancūzija - vadovas - Bam - rūsys - ratas - žmogeliukai. Šifruojame. Teatre turėjo įvykti kažkas ypatingo: Koršunovas grįžta prie Charmso kūrybos su visų kartų aktoriais, prijungdamas prie jų savo jaunuosius studentus, supažindindamas su savo kūryba, tuo pačiu pereidamas į kitą kūrybos etapą. Be to, naujasis spektaklis ne tik vyks neįprastoje erdvėje, bet ir atspindės šiandienos realijas: karą Ukrainoje bei išpuolius prieš karikatūristus Paryžiuje.
Visų pirma jokių asociacijų su aplinkinio pasaulio realijomis „Jelizaveta Bam" nesukėlė. Todėl paties režisieriaus žodžiai apie platesnį kontekstą šiuo atveju tapo gana neskania reklama. Naujasis kūrinys - dar viena Koršunovo autorefleksija, šį kartą - konkrečių savo spektaklių. Tačiau labiausiai piktina, kad spektaklio metu vis neapleido jausmas, jog kiekviena režisieriaus autocitata skamba lyg „iš antrų lūpų", atrodė, kad spektaklis kuriamas kaip postamentas sau, naudojantis dirbtiniais kažkada buvusių originalių įvaizdžių atspindžiais. Į tai sutelpa visų kada nors sukurtos legendos apie Oskarą Koršunovą, - kritikų, žurnalistų, apžvalgininkų, publikos, gerbėjų ir nepatenkintų žiūrovų. Nejaugi iš tiesų režisierius įtikėjo savo legenda? Nejau jis galų gale apsikeitė vietomis ir pats tapo savuoju alter ego?...
NEBENT! Palaukite, dar yra vilties. Nebent „Jelizaveta Bam" iš tiesų užverčia dar vieną skyrių.
Visas iki šiol kurtas Koršunovo teatras pasislėpė po scena, pabėgo pasisukti praeities karuselėje. Dar kartą užšoko ant savo mėgstamiausio arkliuko. Ir staiga viskas grįžo: seni žaislai, tėvų, mokytojų žodžiai... Nežinia, ar absurdiškame, ar daugiau siurrealistiniame vaizdinyje, viskas susilieja, žodžiai netenka prasmės ir ... tampa tik žaidimu: kauliukais, lėlėmis, muzika, o gal apiplyšusiu Pero Giunto cirku... Kartu viskas yra negyva - lyg lavonai, pasiruošę pasilaidoti po scena, kurią kadaise pats Koršunovo teatras „išniekino", pastatydamas riedutininkų rampą. Vaikų žaidimai. Viskas tebuvo žaidimas. Šiandien OK teatras suaugo ir jo ratas - karuselė besisukdama išsviedė viską, kas buvo sena ir nereikalinga. Išsivalė tam, kad pradėtų naują etapą ir jame atsirastų vietos jaunajai aktorių kartai.
Teorija mažų mažiausiai teisėta. Žinoma, tai gali būti tiesiog graži fantazija. Bet kuriuo atveju, sužinosime jau labai greitai - „Kankinio" premjeroje, kur Koršunovas vėl bendraus su senu „draugu" - Mariusu von Mayenburgu. Mano utopinei teorijai pasitvirtinus, į OKT legendą „Jelizaveta Bam" įsispaus, kaip The etapinis spektaklis, o jai subliuškus teliks pykti per vėlai gimus ir tokioje jaunystėje palaidojus gyviausią teatrą, pražiopsojus jo istorijos pradžią.
O kol kas Oskaras Koršunovas ir jo naujoji palydovė - juoda skrybėlė - šmėžuoja ekranuose, portaluose ir žurnaluose, o daugybė jo mažųjų kopijų slankioja LMTA koridoriais. Būtent - kopijų. Visų apdainuoti beveidžiai žmogeliukai, persekioję žiūrovus prieš „Jelizavetos Bam" spektaklį, man asocijuojasi su René Magritte´o paveikslu „Golconda". Jame pavaizduota daugybė iš dangaus krentančių, o gal į viršų kylančių juodai apsirengusių, katiliukus užsimaukšlinusių paties dailininko antrininkų.
Atsitiktinai ar ne, vienu metu prieš spektaklį teatro fojė teko pastebėti ir patį režisierių su skrybėle, iš už kampo stebintį savo studentų ir publikos „susitikimą". Kaukės, po kuriomis buvo paslėpti jų veidai, buvo raudonos - kraujo, mirties - spalvos, taip pat visas aprangos koloritas pritiko OKT paletei: balta, juoda, raudona.
Bet kol kas jaunieji aktoriai dar yra beveidžiai Koršunovo antrininkai, klaidžiojantys po teatro Golkondą - legendinį „lobių šaltinį". Tik laiko klausimas, kada jie ims virsti naujausiais režisieriaus alter ego. Bet apie tai jau teks kalbėti vėliau.
