Rugsėjo 5–12 dienomis, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) įvyko italų romantizmo kompozitoriaus Amilcareʼės Ponchielli operos „Lietuviai“ (I Lituani) premjera. Apie lietuvių kovas su kryžiuočiais pasakojančios operos libreto autorius Antonio Ghislanzoni rėmėsi Adomo Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas“ siužetu. Spektaklio premjerą ir lietuvių nenacionalinės operos kaip nacionalinės sampratos fenomeną aptarė teatrologė Rima Jūraitė ir muzikologė Rasa Murauskaitė-Juškienė.
-----
Rima Jūraitė: Dar prieš spektaklio premjerą, o ir jį žiūrint, vis aplankydavo mintys, kad „Lietuviai“ anksčiau ar vėliau vis vien turėjo pasiekti Lietuvos sceną. Be abejo, tokios mintys grįstos tuo, kad Lietuvoje turime keistą ne šios operos pastatymų, o kaip tik jos nepastatymo šleifą. Regis, „Lietuviai“ beveik nuo pat profesionaliosios operos pradžios Lietuvoje buvo teatro repertuaro formuotojų akiratyje, bet iki pat dabar ta paini vis neišsipildančių „Lietuvių“ kelionė nebuvo „užbaigta“, t. y. repertuariniu kūriniu opera tapo tik šį, 106-ąjį, teatro sezoną. Nors šią Ponchielli operą Valstybės teatre Kaune ketinta statyti dar 1939 m., bet tąkart Antrasis pasaulinis karas sukliudė įgyvendinti planus. Šaliai atgavus nepriklausomybę, 1991 m. „Lietuvių“ ėmėsi jungtinės Čikagos lietuvių operos ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pajėgos, vėliau opera reguliariai sugrįždavo koncertinio atlikimo forma arba kaip proginis kūrinys, kaip antai 2009 m. režisieriaus Jono Jurašo spektaklis Trakų pilyje.
Taigi, man atrodo, kad galų gale „Lietuviai“ vis tiek turėjo būti pastatyti LNOBT scenoje. Nors taip pat manau, kad tai turėjo įvykti gerokai anksčiau, nes šios operos kaip aktualijos laikas buvo veikiausiai pirmąjį Lietuvos atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį. Tad ir kviečiu pasvarstyti pirmiausia iš nesusiklosčiusios „Lietuvių“ Lietuvoje įsceninimo istorinės perspektyvos: kuo ši opera mums yra vis dar aktuali – kiek ji svarbi kaip sceninis įvykis, o gal tik kaip tam tikras „skolos“ grąžinimo gestas? Ar nekyla minčių, kad prasilenkti su naujais laikais apskritai yra herojinių nacionalinės tematikos operų likimas, tad kiek tau šis pastatymas atrodo savalaikis?
Rasa Murauskaitė-Juškienė: Tikriausiai į šiuos klausimus sunku atsakyti iki galo, kliautis tik kokia nors viena teze. Nes kai žiūrėjau šį spektaklį, galvojau apie daugelį perspektyvų, kurios sutelpa į šį tavo klausimą. Tokios operos aktualumo klausimas, žinoma, iškyla neišvengiamai. Kai kalbama apie tokio tipo kūrinius, dažnai yra sakoma, kad štai šis kūrinys mums gali priminti istoriją, mus sutelkti, ypač laikais, kokiais gyvename dabar: dronų atakuojamos kaimyninės Lenkijos pašonėje, „Zapad“ pratybų kontekste, nes kalbamės rugsėjo 12-ąją – pirmąją šių pratybų dieną. Ir tuo pačiu metu stebime premjerinius „Lietuvių“ rodymus, pasakojančius apie didvyrišką lietuvių kovą tolimoje praeityje.
Žiūrėdama spektaklį galvojau, ar iš tikrųjų mane, nebūtinai kaip muzikos kritikę, šis kūrinys kažkam telkia, ar jis mane kažkaip specifiškai nuteikia, – turbūt, kad ne. Bet galbūt tai lemia ir mano pačios požiūris į tokius kūrinius. O dėl tos „skolos“, kaip tik skaičiau kelias jau pasirodžiusias ankstyvąsias recenzijas, ir tas „moralinės skolos“ naratyvas keliauja per jas visas, nes, matyt, kultūros lauko atstovai jaučiasi taip, kad jau jeigu XIX a. pakankamai žymus italų kompozitorius parašė operą ir dar pavadino ją „I Lituani“, kai tuo metu lietuvių tauta išgyveno vienos didžiausių priespaudų laikotarpį, tai tikriausiai kyla visai pagrįstas klausimas, kaip mes vis dar neturime šios operos repertuare. Viena vertus, aš galvoju ir apie tai, kam ir už ką mes esame skolingi, ar mums tikrai yra būtinas tas kūrinys? Kita vertus, o kodėl gi neturėti tokio kūrinio, kuris repertuare galėtų pasirodyti artėjant kažkokioms svarbesnėms šventėms, ir kurio pastatymą galima įvertinti visai neblogai.
Daug svarsčiau ir apie nacionalinę, herojinę tematiką, ką ji sako apie mus pačius ir kiek ji mums dabar yra aktuali, kodėl mes vis prie jos sugrįžtame, nes man romantinio herojaus ir didvyriškos kovos tematika atrodo truputį pasenusi. Sutinku, kad reikia ir tokių kūrinių, bet jie man nekalba apie tai, kas aš esu, tai nėra tai, kas mane skatina būti patriotiška ar pilietiška visų šiandienos geopolitinių negandų kontekste. Žinoma, tai mano asmeninė prieiga, atspindinti turbūt ir mano kartą, ir mano profesinio domėjimosi sritį, kuri didele dalimi susijusi su tokių herojinių naratyvų ir nacionalumo temų permąstymu.
Kartu džiaugiuosi, kad šis „Lietuvių“ pastatymas yra ne kažkoks koncertinis atlikimas, kurie man, turiu pripažinti, iki šiol buvo gana nuobodūs, bet pagaliau turime išbaigtą spektaklį. Bet dar kartą pakartosiu – nemanau, kad tas „moralinės skolos“ naratyvas mums yra būtinas ir kad mes būtinai turėjome turėti šį kūrinį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Labai smagu, kad XIX a. italų kompozitorius parašė kūrinį pavadinimu „Lietuviai“, bet tas šurmulys dėl jo man apskritai labai siejasi su mūsų mažos tautos kompleksu. Vis dar labai norime, kad kažkas Vakaruose mus pripažintų ir tik tada patys save pripažįstame. Regis, mums tiesiog labai malonu, kad italų kompozitorius į mus atkreipė dėmesį XIX amžiuje.
Rima Jūraitė: Kiek, tavo manymu, Ponchielli opera „Lietuviai“ galėtų būti laikoma tam tikru aspektu mūsų nacionaline opera? Turint minty, kad tai yra labai tipiškas to laikmečio italų kompozitoriaus kūrinys, grand opéra masto veikalas, apie lietuvius bylojantis tipiškai romantizuotai, per praeities kovas, labiausiai kaip apie tolimų nepažintų žemių atstovus.
Rasa Murauskaitė-Juškienė: Šiuolaikinėje operos kritikoje ir muzikologijos akademiniame diskurse labai daug svarstoma, kas yra nacionalinė opera. Sąvokos apibrėžimas tikriausiai keistųsi nuo šalies, kurioje keltume šį klausimą. Baltijos šalyse tauta dažnai yra apibrėžiama per kalbą ir kultūrą, o Vakaruose kur kas svarbesnis yra pilietinės priklausomybės aspektas. Čia atsiranda takoskyra, nes kalba ir kultūra mums patiems yra mūsų nacionalumo ženklai. Tad pagal šį mūsų visuomenėje įaugusį apibrėžimą „Lietuviai“ atsiduria įdomioje, beveik pilkojoje, zonoje, tiksliau – tampa tiltu, nes tai yra ne lietuvio ir ne Lietuvoje gyvenusio kompozitoriaus kūrinys, taip pat ir ne kompozitoriaus, kuris norėjo rašyti nacionalinę lietuvių operą, nes Ponchielli neturėjo tokios intencijos. Jis tiesiog rašė operą pagal kūrinį, kuris atkreipė dėmesį ir atitiko romantizmo operos idėją. Prisiminkime kad ir „Aidą“, juk Giuseppe Verdi irgi nerašė Egipto nacionalinės operos.
Rima Jūraitė: Bet Verdi tikslingai rašė šią operą Egiptui, t. y. Kairo karališkojo operos teatro užsakymu, tad faraonų laikus vaizduojančiai operai ne šiaip sau buvo pasirinktas egiptietiškas koloritas, kuris, žinoma, visiškai atitiko ir romantizmo laikmetį, kai operos kompozitoriai ir be specialaus užsakymo ieškojo inspiracijų tolimų, egzotiškų kraštų siužetuose.
Rasa Murauskaitė-Juškienė: Bet vis vien „Aidos“ niekaip negalėtume pavadinti nacionaline egiptiečių opera, nors gal egiptiečiai galvoja kitaip. Vis dėlto mes to nacionalumo motyvo iš „Lietuvių“ ir mūsų pačių santykio su šia opera irgi negalime išimti. Taigi, sakyčiau, kad tai yra toks slenkstinis kūrinys, kurį sunku vadinti nacionaline opera, bet pasakyti, kad toks įvardijimas visiškai netinka – taip pat būtų netiesa. Be to, dar svarbu ir tai, kaip yra komunikuojama apie šią operą, todėl negalime nuneigti mūsų pačių santykio su šiuo kūriniu kaip bent iš dalies nacionaliniu.
Rima Jūraitė: Manau, kad to nacionalumo daugiau yra ne pačioje operoje, o mūsų požiūryje ir gal netgi lūkesčiuose pagaliau susitikti su šios operos scenine versija. Todėl įdomus ir, sakyčiau, pagrįstai sėkmingas buvo teatro pasirinkimas pakviesti statyti „Lietuvius“ to nacionalumo „įpareigojimo“ naštos neprislėgtą argentinietį režisierių Hugo de Aną, o ne režisierių lietuvį ir kartu tą nacionalumo svorį mėginti padidinti dar ir tokiu būdu.
Rasa Murauskaitė-Juškienė: Kaip tik tyrinėju latvių operą-filmą (2021), kuriame permąstoma latvių pirmosios nacionalinės operos „Baniuta“ medžiaga (kompozitorius Alfrēdas Kalninis, libreto autorius Arturas Krūminis; 1920). Šio projekto idėjos autorius, latvių dramaturgas Evartas Melnalksnis man interviu pasakojo apie „Baniutos“ kaip operos likimą – jis pastebėjo, kad latviai režisieriai nelabai imasi šio kūrinio, o jei ir imasi, tai jų idėjos kūrybiniu požiūriu būna nebūtinai pačios aktualiausios, nes nacionalinio, proginio, su tautos istorija susijusio kūrinio našta tos pačios tautos kūrėjus taip prislegia, kad net labai šiuolaikiškus režisierius išmuša iš vėžių. Susimąsčiau, ar Lietuvoje būtų režisierius, kuris, statydamas „Lietuvius“, šio kūrinio tematinės ir teatro bei publikos lūkesčių naštos galėtų atsikratyti ir nesukurtų vadinamojo naftalininio spektaklio.
Rima Jūraitė: Tiesą sakant, iš dalies kaip tik tai ir ištiko Gintaro Sodeikos, Sigito Parulskio ir Oskaro Koršunovo „Post Futurum“, sukurto Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti, bet taip ir neišvengusio nacionalinės operos monumentalumo, netgi, sakyčiau, paminkliškumo. Dėl to, tikėtina, ši opera liks vienkartiniu proginiu kūriniu.
Rasa Murauskaitė-Juškienė: Ir pats kūrinys nebuvo sėkmingas, todėl nieko keisto, kad po premjeros 2018 m. jis dingo iš repertuaro ir į jį nebesugrįžta net ir tos pačios Vasario 16-osios proga. O grįžtant prie režisieriaus pasirinkimo aspekto, net jeigu statant „Lietuvius“ būtų pakviestas koks nors lietuvių režisierius ir išdrįsęs moderniau pažvelgti į šį kūrinį, tai taip pat būtų galėjęs įžengti į tam tikrą pavojaus zoną, nes jeigu būtų sugalvojęs „Lietuvius“ pastatyti tokia stilistika, kokia pas mus neseniai pastatė „Hofmano istorijas“, tai tikriausiai sulauktume daug pasipriešinimo.
Rima Jūraitė: Atrodo, kad bent jau kultūros lauko diskusijose „Lietuviai“ apskritai savotiškai tarsi pasisavinti lietuvių.
Rasa Murauskaitė-Juškienė: Išties, italai šios operos nesisavina, tai mes pasisavinome.
Rima Jūraitė: Kadangi jau priartėjome prie spektaklio sceninio gyvavimo, kokiais charakterizuojančiais raktiniais žodžiais galėtum apibūdinti šiuos argentiniečių režisieriaus, scenografijos ir kostiumų dailininko Hugo de Anos sukurtus „Lietuvius“?
Rasa Murauskaitė-Juškienė: Sunku įvardyti keliais žodžiais, nes „Lietuviai“ atsiduria „tarp“ ir kalbant apie spektaklį. Iš esmės tai yra klasikinis spektaklis, tačiau nėra toks labai senamadiškas, kokie buvo keli pastarojo meto Operos teatro pastatymai. Net ir kostiumai, kurie mus labai aiškiai nukelia į operos istorijos pasakojimo laiką, XIV amžių, vis tiek buvo stilizuoti, ir man atrodo, kad pakankamai skoningai.
Skaičiau prieš spektaklį operos programėlę, nes, beje, rugsėjo 11 d. spektaklis vėlavo visą pusvalandį, tad buvo laiko įsigilinti į tekstus. Programėlėje režisierius Hugo de Ana pasisakė apie klasikinių ir šiuolaikinių pastatymų dinamiką ir teigė, kad jam svarbiausia yra tai, ką diktuoja muzika. Taigi, jam ši „Lietuvių“ muzika padiktavo labai klasikinį santykį su kūriniu, bet ne naftalininį, – kaip aš mėgstu sakyti. Tai yra visai sėkminga, nes ir scenografijos sprendimai, ir režisūriniai leido klasikinį pastatymą išlaikyti pakankamai gyvybingą. „Lietuvius“ tikrai buvo galima pastatyti kažkaip blogiau, gal taip galima pasakyti? Apibūdinčiau šį spektaklį kaip švelniai modernizuotą klasiką. Tačiau vis neduoda ramybės tai, kaip buvo panaudotos vaizdo projekcijos (vaizdo projekcijų dailininkas Sergio Metalli). Stebint operos spektaklius, vaizdo projekcijos man apskritai sukelia labai dvejopus jausmus. Labai retai man jos patinka operos scenoje, nes dažnai būna per tiesmukos, kartais butaforiškos, net sunku rasti tinkamą žodį įvardyti. Iš pradžių rodytas trimatis Žemės-planetos motyvas nuteikė visai futuristiškai, nors, atrodytų, ir čia nieko naujo, bet toks įvaizdis tiko. Ir staiga pasirodo tie visi kovojantys kryžiuočiai, išnyrantys tarsi iš kokio vaizdo žaidimų pasaulio... Nors apskritai pastatymas paliko pakankamai teigiamą įspūdį.
Rima Jūraitė: Man, visų pirma, „Lietuviai“ atrodė labai tvarkingas spektaklis: aiškus žiūrėti, iš esmės suvaldytas sceninis veiksmas. O savo stilistika – nei labai tradicinis, nei šiuolaikiškas. Kaip pati opera yra tarsi „tarp“, slenkstinėje būsenoje, taip ir spektaklis yra „tarp“ – jis nepapiktins konservatyvaus žiūrovo, bet ir nenuvils tos publikos, kuri galbūt nusivylė ankstesniais labai tradiciniais kostiuminiais pastatymais. Čia man turbūt neatsitiktinai iškilo prisiminimai apie šiame teatre teberodomą Franco Zeffirelli režisuotą „Rigoletą“ (2022), kuriame taip pat vaizduojamos menės ir puotos, šventės scenos, o ir abiejų operų veiksmo laikas yra gana artimas (XIV ir XVI amžiai), tačiau „Lietuviuose“ tiek kostiumai, tiek scenovaizdis, tiek ir choreografija yra stilizuota, abstrahuota ir nekelia senamadiško spektaklio įspūdžio. Kita vertus, man atrodo, kad režisūra ir vaizdo projekcijomis buvo labai įvaizdinamas libretas; be to, netikėta buvo tai, kiek daug reikšmės šiame operos spektaklyje suteikta žodžiui, t. y. tekstui, nes prieš kiekvieną dalį buvo pateikiamas epigrafas iš Mickevičiaus „Konrado Valenrodo“. Kaskart skaitant citatą, kuri reikalavo apmąstymų, tekdavo tarsi atsitraukti nuo paties spektaklio. Toks citatų įterpimas – tekstinė medija, kurioje sukoncentruotas tankus prasminis krūvis, – mano manymu, apskritai yra svetima operos žanrui ir pertraukia jo poveikį. Be režisieriaus reveranso Mickevičiaus kūriniui ir galbūt noro mums priminti originalų operos ištakos veikalą, kita įžvelgta jo asociatyvi „lietuviškoji“ citata šiame spektaklyje man išties labai patiko – tai, kaip scenografijoje, mobiliose gofruoto rašto sienelėse, formavusiose scenos erdvę, buvo sumaniai atkartota Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pirmojo aukšto fojė kolonų apdaila. Toks neprimygtinis lietuviškas elementas labai tiko visoje šio spektaklio estetikoje.
Rasa Murauskaitė-Juškienė: Pritariu, kad „Lietuviai“ yra labai tvarkingas spektaklis ir puikiai suprantu, kodėl režisierius Hugo de Ana turi gerą reputaciją operos pasaulyje, jis išties žino, ką daro. Tačiau buvo dalykų, kurie man atrodo ne visai iki galo sėkmingi, įdomūs ir aktualūs, tačiau kilo mintis, kad kai kada tas tiesmukumas ir iliustratyvus vaizdavimas, ypač vaizdo projekcijose, iš dalies galbūt susijęs su tuo, kad tai yra nelietuvio režisieriaus darbas. Argentiniečių režisieriui mūsų istorija yra tolima, „egzotiška“; jam tą istoriją reikėjo sužinoti, išsiaiškinti, ir aš manau, kad lygiai taip pat jis gali galvoti ir apie žiūrovą, kuris yra nelietuvis ir kuriam visa ši istorija yra tokia pat tolima ir paini. Apskritai pati opera yra painoka, tai gal dėl to ir atsiranda tam tikro iliustratyvumo; operos siužetas nėra vienas tų, kuriuos žino viso pasaulio operos žiūrovai.
-----
Pokalbio antrą dalį kviečiame skaityti ČIA.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
