Artūras Jančys
Už dramą žydų holokausto tema Metų tolerancijos žmogaus nominaciją pelniusi kaunietė dramaturgė ir poetė Daiva Čepauskaitė tikina iki šiol neatsigavusi nuo šoko, kurį patyrė iš arčiau susipažinusi su Lietuvos žydų tragedija Antrojo pasaulinio karo metais.
Chijune Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę" tradicinę Metų tolerancijos žmogaus nominaciją D. Čepauskaitei skyrė už Kauno kameriniame teatre pastatytą dramą „Diena ir naktis". Ji sukurta remiantis 1941-1945 metų archyviniais dokumentais, liudininkų prisiminimais apie žydų naikinimą Lietuvoje.
Spektaklį pagal šią pjesę Kauno kameriniame teatre pastatė holokaustą patyręs režisierius Stanislovas Rubinovas.
Interviu portalui lrytas.lt menininkė D.Čepauskaitė teigė, kad jai baugu dėl likimo šiuolaikinės kartos, kurios atstovai naudojasi šiuolaikiškomis technologijomis, bet sielos gelmėse tebėra primityvių instinktų valdomi barbarai.
- Kas paskatino kurti dramą holokausto tema? Gal buvo kokių nors asmeninių motyvų, tarkime, kuris nors jūsų tėvų, artimųjų yra kaip nors susiję su tais tragiškais įvykiais?
- Nieko asmeniško. Kartą Kauno kameriniame teatre diskutavome su režisieriumi S. Rubinovu kalbėjomės, kokia tema galėtų žiūrovą iš tiesų sujaudinti, priversti susimąstyti, apie ką pasakoti būtų iš tiesų prasminga, įdomu, kas turėtų išliekamąją vertę, nepasimirštų kaip eilinė šeimyninių intrigų istorija? Režisierius tada ir pasiūlė holokausto temą.
Atsakiau, kad gal ir būtų, bet aš nieko apie tai nežinau. Tai yra, kaip bet kuris raštingas žmogus aš buvau apie tai girdėjusi, bet mano supratimas apie tuos reiškinius buvo paviršutinis, manęs tai asmeniškai nejaudino.
O rašyti apie tai, kas neskauda, neturi jokios prasmės. Bet man kilo noras sužinoti apie tai daugiau ir pirmiausia aš perskaičiau S. Rubinovo prisiminimus apie jo patirtį Antrojo pasaulinio karo metu. Mane tai sukrėtė.
Ilgą laiką apie jokį pjesės kūrimą nebuvo nė kalbos, nebuvau niekam pasižadėjusi ar įsipareigojusi tą padaryti. Apsisprendžiau tada, kai supratau, kad man iš tiesų skauda. Kaip žydų tautos gyvieji klausia savęs, kodėl tokia nelaimė atsitiko žydų tautai, taip aš savęs klausiau, kodėl tokia nelaimė atsitiko mano tautai? Kodėl mes taip pasielgėme su savo kaimynais, kurie buvo lygiateisiai mūsų šalies piliečiai, gimę ir dirbę Lietuvoje? Kodėl vieni juos gelbėjo, rizikuodami savo gyvybe, o kiti šaudė ir naudojosi žuvusiųjų drabužiais, baldais, namais?
- Jums teko kalbėtis ir su holokaustą išgyvenusiais žmonėmis. Koks įspūdis jums susidarė, ar jie jaučia nuoskaudą lietuvių tautai kaip visumai, ar linkę manyti, jog žydus naikino tik tautos atplaišos? Ar apskritai rašant pjesę teko susidurti su požiūriu, kad lietuviai - žydšaudžių tauta?
- Tie žydai, su kuriais man teko susitikti, patys yra lietuvių tautos kaip visumos dalis. Tie, kurie išliko gyvi, išgyveno juos išgelbėjusių lietuvių dėka, todėl daugelis iš jų turi antras šeimas ir antrąją lietuvišką tapatybę. Iš jų negirdėjau jokių kaltinimų visai lietuvių tautai.
Priešingai, kai kurie prisimena savo tėvų priesakus - niekada nekeršyti. Bet, be abejo, yra ir kitaip prisiekusių. Nebuvau su jais susitikusi, bet girdėjau, kad buvo ir tokių, kurie išvyko iš Lietuvos ir pasižadėjo nekelti į ją kojos.
Kai kurie žydai sako, kad lietuviai - žydšaudžių tauta, lygiai taip pat kai kurie lietuviai sako, kad žydai - enkavėdistų ir budelių tauta. Bet protingi žmonės nelinkę taip apibendrinti.
- Daugybė holokausto tyrinėtojų laužo galvas, kodėl būtent Lietuvoje tiek daug vietinių gyventojų talkino naciams naikinant žydus. Jūs į tai pažvelgėte menininko akimis. Kaip atrodo, kas atsitiko? Kas pažadino mūsų senelių, regis, taikių valstiečių kartos demoniškas jėgas?
- Tai tikrai nelengvas klausimas. Į jį mėgina atsakyti ir istorikai, ir sociologai, ir psichologai, ir filosofai. Jie aiškinasi priežastis, jas sistemina, nustato dėsningumus.
Man kaip menininkei įdomesni individualūs atvejai, konkrečių žmonių likimai, ir aš tikrai nesu kompetentinga daryti kokias nors apibendrinančias išvadas. Girdėjau ne vieną asmenišką istoriją, kai vaikinas išdavė žydų šeimą pareigūnams todėl, kad jo mylima mergina pasirinko konkurentą, vaikiną žydą.
Taigi, kažkas tokiu būdu mėgino išspręsti savo nelaimingos meilės reikalus, kažkas keršijo už žydų, tarnavusių NKVD struktūrose, padarytus nusikaltimus, kažkas už tai, kad nereikėtų grąžinti žydui skolos, kažkas paprasčiausiai tikėjosi pasipelnyti.
Sudėjus visus tuos rimtus ir nerimtus motyvus, matome labai liūdną statistiką - Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvoje buvo sunaikinta apie 90 proc. šalies žydų bendruomenės, nužudyta apie 220 tūkst. žmonių. Bet kiekviena statistika susideda iš konkrečių likimų. Be to, tada nužudyti žmogų buvo labai paprasta, tam nereikėjo net ypatingo žiaurumo, užteko abejingumo.
- Prie žydų naikinimo prisidėjo ne tik kriminaliniai elementai, bet ir solidūs „vidutiniai buržua", padorūs šeimos vyrai. Gal holokaustas pavirtina, filosofų mintį, jog kiekvieno mūsų sielos užkaboriuose tūno žudikas?
- Atsakymą į tokį klausimą gražiai suformulavo Tomas Venclova, pasakęs, kad visada yra kažkokia „transcendentinė liekana". Mes nežinome aiškaus atsakymo į daugelį dalykų, ir kodėl visiškai vienodomis aplinkybėmis vieni renkasi gelbėtojo kelią, o kiti žudiko ar skundiko. Palikime šį klausimą filosofams, jie atsakys įdomiau ar tiksliau už mane.
- Niekaip neišsprendžiama problema: ar turi atsiprašyti lietuviai žydų? Ar jūs spektaklį „Diena ir naktis" suvokiate kaip atsiprašymą, ar tai tik meninė tragiškų istorinių įvykių interpretacija?
- Asmeniškai aš taip pat nepadariau jokio nusikaltimo, todėl neturiu dėl ko atsiprašinėti. Aš tesu paprastas žmogus, dirbantis savo darbą, todėl parašiau pjesę apie tragišką Lietuvos istorijos laikotarpį. Norėjau papasakoti apie tuos baisius įvykius, kad tiesiog žinotume, suvoktume ir neleistume pasikartoti tokiam siaubui.
O tiems, kurie klausia, kodėl nerašau apie tragiškus lietuvių trėmimus ar lietuvius, nukankintus NKVD budelių, galiu atsakyti: be jokios abejonės, reikia ir būtina rašyti ir apie tai, ir dar daug apie ką.
Viena tema visiškai neneigia kitos. Bet mums visiems daug mieliau tapatintis su aukomis ir nuskriaustaisiais, kai mes jaučiamės teisūs, verti užuojautos ir pagarbos. Ir labai skaudu ir nemalonu tapatintis su budeliais. Šlovinti tautos didvyrius daug lengviau, nei atverti jos pūlinius, bet kažkas turi tą daryti, kad žaizdos gytų.
O apie atsiprašymą...Manau, kad jeigu mes drąsiai suvoktume žydų bendruomenės sunaikinimą Lietuvoje kaip kai kurių mūsų tautiečių pralaimėjimą žmoniškumui, neieškodami tam pateisinimų ir nemėgindami dangstytis savo žaizdomis, tai ir būtų atsiprašymas. Juk niekas neverčia barstytis galvą pelenais.
- Dalis mūsų tautiečių laikosi tokios pozicijos: taip, blogai žudyti žydus, bet tai buvo atsakas į priešiškus žydų veiksmus, juk tarp jų buvo daug bolševikų, J. Stalino režimo tarnų, daug žydų komisarų vadovavo trėmimams ir panašiai. Taigi holokaustas neva buvo keršto akcija. Ką manote apie tokį požiūrį?
- Ar daug buvo bolševikų, J. Stalino komisarų tarp krūtimi žindomų kūdikių, mažamečių vaikų, jų motinų ir senukų? Daug kas tvirtina, kad jų artimieji nukentėjo būtent nuo žydų.
Bet ar jie nukentėjo nuo žydų vaikų, nuo daugybės niekuo nekaltų žydų, kurie sugulė duobėse beveik kiekvieno Lietuvos kaimo pakrašty? Tuoj kažkas puls klausti, o Rainiai, o daugybė ištremtų nekaltų lietuvių ir lietuvių vaikų, o mano senelis, kuriam žydas lupo odą ir laužė kaulus ir taip toliau?
Manau, kad nuolat matuotis, kurių nelaimė didesnė ir kas skaudžiau nukentėjo, nėra geriausias būdas susikalbėti. Bet kurio nekalto žmogaus žūtis yra tragedija, ir jos neįmanoma pateisinti jokiais kontrargumentais, kaip mums to norėtųsi ir kokias nuoskaudas besinešiotume. To meto represinėse struktūrose tarnavo ir žydų, ir rusų, ir lietuvių. Visi jie turi būti nuteisti ir nubausti. Mums tereikia pripažinti savo tautos atstovų nusikaltimus ir atitinkamai juos įvertinti.
O į dažnai girdimą klausimą - kada žydai pripažins savo kaltes ir klaidas - atsakyčiau: tai ne mūsų rūpestis, pasirūpinkime savo klaidomis. Pradėkime nuo savęs.
- Teigėte, kad parašėte pjesę todėl, kad jums „ne tas pats, kas vyko, vyksta ar vyks Lietuvoje". Manote, jog masinės neapykantos, smurto protrūkiai gali pasikartoti? Įžvelgiate tokių požymių?
- Nereikia ypatingo įžvalgumo, užtenka atsiversti komentarus internete prie bet kokio poleminio straipsnio. Mes transliuojame juodą neapykantą vieni kitiems, drabstomės prakeiksmais ir grasinimais. Niekiname vieni kitus jau vien dėl to, kad kitas mano kitaip, jo tiesa kitokia.
XXI amžiaus technologijos mums suteikė daug papildomų galimybių bendrauti, bet mūsų galvose vis dar liepsnoja inkvizicijos laužai kaip viduramžiais.
Kada gi mes suprasime, kad kitokia nuomonė ir kitoks tiesos suvokimas neverčia mūsų išduoti savąjį, bet suteikia galimybę praplėsti savo mąstymą kitokia patirtimi, kitokiu suvokimu?
Būdami skirtingi, mes nieko neatimame vieni iš kitų, bet galime išmokti kažko naujo. Prisiminkime seną išmintį: niekindami kažkokį žmogų, mes paniekiname iš karto du - kitą ir save patį.
