„Helium ’24“: pasiklydę eskize

Aistė Šivytė, Dovilė Zavedskaitė 2024-09-28 menufaktura.lt
Akimirka iš spektaklio „Square Two“, trupė „Tall Tales Company“ / Nyderlandai (šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“, 2024). Dainiaus Putino nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Square Two“, trupė „Tall Tales Company“ / Nyderlandai (šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“, 2024). Dainiaus Putino nuotrauka

aA

Apie šiuolaikinio cirko festivalį „Helium ’24“, vykusį rugsėjo 9–18 dienomis sostinės „Menų spaustuvėje“, kalbasi scenos menų kritikės Aistė Šivytė ir Dovilė Zavedskaitė.

-----

Aistė Šivytė: Gal pradėkime nuo pirmojo festivalio spektaklio – Gretės Gross kūrinio „Kehakone“? Ar galėtum man apie jį papasakoti? Šio darbo pamatyti nepavyko, tačiau, nuotraukose žiūrint į po didžiule antklode rankas keliančių žmonių būrį, norisi tikėti, kad kūrinys įtraukė. O kaip buvo iš tiesų?

Dovilė Zavedskaitė: Pasibaigus festivaliui, aš lygiai taip pat klausinėjau žmonių apie spektaklius, kurių nemačiau, pavyzdžiui, „How a spiral works“. Vėliau teko sau pačiai pripažinti, kad naiviai tikėjausi, jog praleidau kažką tikrai ypatingo, kas galbūt kažkam tapo festivalio highlightu, kažkuo, apie ką žmonės kalbės ilgai. Bet nieko gniaužiančio kvapą neišgirdau.

O spektaklyje „Kehakone“ buvo žmogiškai šilta, smagu. Iš tiesų tai – vienas iš stipriau įsitrigusių festivalio darbų, kuriame žiūrovai, susodinti arba suguldyti palapinės kraštuose, gavo mėtų arbatos, klausėsi pasakos, o tada ėmė vykdyti įvairiausias instrukcijas: gulėjo, stovėjo ir vaikščiojo, žaidė su agroplėvele, užvertę galvas stebėjo viršuje su juostomis šokančią oro akrobatę. Vėliau Gretė įsitaisė palapinės šone, tarp virvių, su gitara, ir ėmė dainuoti, o jos kolegė projektoriuje žaidė džiovintais žolynais. Darbas buvo jaukus ir suveikė kaip terapinis ritualas. Man didelį įspūdį paliko pačios Gretės Gross aktorinė energija. Nesuerzino net kai ji pakvietė kartu dainuoti ar paprašė apkabinti save taip, kaip norėtum, kad tave apkabintų kiti. Tame nebuvo prievartos ir perdėto globėjiškumo, o kažkas labai paprasto, žmogiško. Tiesa, šiame spektaklyje man nutiko ir gražiausias festivalio kadras: kai visi žiūrovai sustojo palapinės kraštuose ir iškišo galvas viršum baltos agroplėvelės. Buvo matyti tik baltas pagrindas ir tos galvos. Graži galvų choreografija. Gal kokį gražų vaizdą išsinešei ir tu?

Akimirka iš pasirodymo „Kehakone“, kūrėja Gretė Gross / Estija (šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“, 2024). Dainiaus Putino nuotrauka

Aistė: Man tiek tavo viltis išvysti festivalio highlightą, tiek klausimai apie nepamatytus spektaklius ir išsineštus vaizdus sueina į vieną festivalio darbą „How a spiral works“, kuris, laimei, suteikė festivalio jausmą ir tapo aiškiu favoritu. Šis eskizas tiesiogine šio žodžio prasme sujungia virvės akrobatikos ir kabėjimo ant plaukų disciplinas – scenos centre kabančios akrobatinės virvės galas yra pritaisytas prie atlikėjos plaukų.

Sunku rasti žodžių, kokį jausmą suteikė šis kūrinys. Žinai tą retą pojūtį, kai ateini į teatrą ir spektaklis tave pagriebia nuo pirmos minutės ir nusineša į visiškai siurrealią aplinką? Aš tokio jausmo daugiausiai randu tuose laikuose, kai dar tik pradėjau intensyviau lankytis teatre, kai viskas jame atrodė nauja ir nepažinta, dengiama kažkokios jaukią pagarbą varančios mistikos. Tada teatrinė prietema rodėsi grynesnė, o scenos dėžutė – išplėšta už realybės ribų. Taip nutiko ir su šiuo spektakliu.

Akimirka iš spektaklio „How a spiral works“, trupė „Art For Rainy Days“ / Lietuva, Latvija (šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“, 2024). Dainiaus Putino nuotrauka

Pirma šio kūrinio dalis tiesiog magiška – ant žemės stovinti atlikėja savo plaukais palengva išsuka kabančiąją ant virvės. Akrobatė ant virvės sklendžia ratu, blaškydama sceninių dūmų sroves ir kartais pakeisdama poziciją, leisdama mums neskubiai mėgautis jos laisvu skrydžiu. Nors vėliau spektaklį pažymėjo techniniai nesklandumai ir „pamesta“ pabaiga, tiesiog negaliu paneigti, kad kūrinys turi labai stiprų branduolį – jam tereikia trupučio tvarkos struktūroje. Mane žavėjo kūrinio minimalizmas ir tai, kaip darniai kartu veikė jo atlikėjos, jų savitas, tarp šiurpumo ir visiškos harmonijos laviruojantis tarpusavio ryšys. Taip pat buvo malonu jausti, kad čia disciplina veikia ne kaip pasirodymo esmė, o viso labo kaip pasakojimo, pokalbio priemonė.

Akimirka iš spektaklio „How a spiral works“, trupė „Art For Rainy Days“ / Lietuva, Latvija (šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“, 2024). Dainiaus Putino nuotrauka

Kalbant apie akrobatiką ant virvių, festivalyje buvo parodytas dar vienas šios disciplinos kūrinys. Kadangi žiūrovai salėje buvo susodinti ratu, turėjau progą vis užmesti į tave žvilgsnį ir į spektaklio pabaigą jau mačiau tave žiūrinčią kažkur pro šalį. Koks tavo įspūdis apie „Taigi cirko“ kūrinį „inTENSE“?

Dovilė: Taip įkvėpei kalbėdama apie „How a spiral works“ ir taip išmušei klausimu apie „inTENSE“! Pasakysiu tiesiai – negalėjau žiūrėti to spektaklio. Paprastai mes, kritikai, viskam surandame argumentų. O spektaklyje „inTENSE“ aš praradau visus įgūdžius ir tiesiog laukiau, kada tai pasibaigs, stebėjau šviesas. Manau, kad pasirodyme pritrūko pačios esmės – kūrėjų intencijos: atrodė, kad „Taigi cirko“ atlikėjai atėjo parodyti, ką moka. Bet nejaučiau minties, energijos – buvo aišku, kad jie geba įsipainioti į virves ir iš jų išsipainioti. Mane sekino pabrėžtinis veiksmo lėtumas, demonstratyvumas, lyg tai būtų kažkas labai reikšmingo, didingo, nematyto. Tai prieštarauja cirko prigimčiai, kuri yra atvirkščia: beveik stebuklo lygio triukus atlikti taip lengvai, lyg tai būtų normalu, kasdieniška. Peržengti žmogaus kūno ribas ir to nesureikšminti. 

„inTENSE“ savo jausmu buvo antonimas mano šių metų favoritams – „Tall Tales Company“ ir jų spektakliui „Square Two“. Viskas ten buvo taip paprasta ir nedidinga, bet mane visiškai įtraukė – atmosfera, nuotaika, veiksmas. Jų žongliravimo ekskursijoje, kurios metu vis keitėme vietas – išvaikštinėjome visą Spaustuvę, kiemą, stogą, – jaučiau tą retą jausmą, kuris nutinka turbūt tik šiuolaikiniame cirke: kai esi spektaklyje, ir tau tiesiog gera gyventi. Esi viską pamiršęs, žinai tik, kad esi čia, su šitais žmonėmis, ir žiūri, kuo jie užsiima. Bet to užtenka, kad gerai jaustumeisi. Man patiko jų pasakojimai, būdai, kuriais jie mato pasaulį, kampai ir taškai, kuriais suskaičiuoja visą architektūrą ir paskui iš to neva susidaro žongliravimo schemas. Man buvo nesvarbu, ar tai tiesa, ar pasaka, bet su jais ir su tuo būriu žiūrovų būčiau galėjusi slankioti visą dieną. Sužavėjo darbo konceptualumas, žongliravimo matematika, žongliravimas-kaip-gyvenimas. O festivalio fraze tapo jų „Juggling is the most difficult way of making the unnecessary“ (liet. „Žongliravimas – pats sudėtingiausias būdas užsiimti tuo, kas visai nereikalinga“).

Akimirka iš spektaklio „inTENSE“, trupė „Taigi cirkas“ / Lietuva (šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“, 2024). Dainiaus Putino nuotrauka

Nors, tiesa, žiūrėdama paskutinį festivalio spektaklį, Romano Škadros „Girevik“, pagalvojau, kad gal vis dėlto Romano užsiėmimas – nešioti svorius iš vienos vietos į kitą – užimtų aukštesnę vietą tame „making the unnecessary“. Kokių minčių šie spektakliai tau sukėlė?

Aistė: „Square Two“ ir man paliko tą malonumo gyventi spektaklyje jausmą. Visada smagu sutikti kūrybinę komandą, kuri į savo discipliną ir / ar tyrimo objektą žiūri smalsiai, kūrybingai ir... netoksiškai. Be ambicijos pritrenkti ir sužavėti, o su noru supažindinti ir pasidalyti. Man buvo ypač įdomu stebėti, kaip atlikėjų žongliravimas atkartoja ekskursijoje eksponuojamas skulptūras.

Akimirka iš spektaklio „Square Two“, trupė „Tall Tales Company“ / Nyderlandai (šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“, 2024). Dainiaus Putino nuotrauka

„Girevik“, nors ir nugąsdinęs apytušte sale, galiausiai buvo keistai lengvas stebėti. Labai taikliai pasakei, kad jis užima aukštesnę vietą „making the unnecessary“ hierarchijoje, nes išties, visas spektaklis – tai vieno vyro žaidimas, ar gal tiksliau – malimasis su svarmenimis. Škadra nerodo triukų (nors, tiesa, valandą tampytis su keliais šimtais kilogramų svarmenų nėra statistinio prašalaičio užsiėmimas), nedaro pasirodymo, o tarsi pakviečia žiūrovus susipažinti su jo „smėlio dėže“ ir stebėti, kaip jis dėlioja svarmenis į krūveles, krauna ant stalo, ant grindų, formuoja iš jų virstančių domino eilutes. Kartartėmis atlikėjas persiauna batus, ir nors spektaklio aprašyme buvo įvardytas tikslas dekonstruoti hipervyriškumą ir tradicinį „stipruolio“ įvaizdį, tačiau man jo veiksmai apie tai visai nekalbėjo.

Nežinau kodėl, bet po „Girevik“ išėjau švaresne galva. Gal dėl to, kad nuo pat pradžių buvo aiškios šio pasirodymo taisyklės ir atlikėjas nereikalavo prievartinės mūsų reakcijos – spektaklyje nelabai yra į ką reaguoti. Kitaip, nei prieš pat „Girevik“ matytas danų kompanijos „Don Gnu“ darbas „Stamina“, varginęs reikalaudamas reakcijos kankinančiai elementariais ir net neveikiančiais klounados santykių dinamiką menančiais juokeliais. Atsispirdamas nuo konkurencijos temos, spektaklis netruko tapti... afiša smurtui šeimoje? Kaip tau atrodė? Man stebint šį darbą aiškiausiai persiskaitė žinutė: „kai du žmonės labai myli vienas kitą, jie pradeda muštis“.

Akimirka iš spektaklio „Girevik“, kūrėjas Romanas Škadra / Slovakija (šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“, 2024). Dainiaus Putino nuotrauka

Dovilė: Sutinku dėl „Girevik“. Stebėjau jį kaip žavų cirko absurdą, kuriame paprasčiausiai klausomasi, kaip svarmenys trinksi vieni į kitus, arba iš svarmenų kažkas dėliojama, kažkas sugriaunama, arba su svarmenimis vaikštoma kaip aukštakulniais. Aš veiksme negirdėjau visų tų reprezentacinių temų ir dekonstrukcijų – man kaip tik patiko prasmių tuštuma, tas „unnecessary“ laiko šitame pasaulyje stūmimas, pasikviečiant žiūrovus tai daryti kartu. O kad jų buvo mažai – tikrai keista. Bet iš tiesų buvo kukli ir festivalio komunikacija: programoje – tik pavadinimai ir aprašymai keliais sakiniais. Matyt, festivalis galvoja, kad turi savo žiūrovą ir jis vis tiek ateis. Ir tai tiesa. Tik į „Girevik“ beveik niekas neatėjo.

Į „Stamina“ aš taip rimtai, kaip tu, nepažiūrėjau. Bet iš tiesų tik dabar susimąsčiau, kad negaliu sau atsakyti į klausimą, apie ką buvo spektaklis. Apie vienas kito išnaudojimą santykiuose asmeniniais tikslais? Apie kūnų hierarchiją ir valdžią kitų kūnų atžvilgiu? Tuomet ar tai – sociumo kritika? Bet juk spektaklio tonacija visai ne ta. Spektaklis apie meilę ir balionėlį. Yra tokių temų, kurios per amžių amžius vis iš naujo nagrinėjamos scenoje primityviausiais būdais ir žiūrovai vis tiek kaskart jomis susidomi, nes tai susiję su mūsų instinktais, šiuo atveju – klausimu, kaip įveikti visa tai, kas trukdo pasibučiuoti? Vis dėlto pritariu tau, kad žinutė, kurią buvo galima išsinešti iš spektaklio, yra nekokia ir net, sakyčiau, verta įtaresnių svarstymų.

Akimirka iš spektaklio „Stamina“, trupė „Don Gnu“ / Danija (šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“, 2024). Dainiaus Putino nuotrauka

Daug įtarimų dėl spektaklio ekologijos man sukėlė Marijos Baranauskaitės-Liberman „Sauskelnių projektas“, kurio pagrindiniai žiūrovai buvo sauskelnės, susodintos Juodosios salės kėdėse. Atlikėja pastebėjo, kad sauskelnės galiausiai bus išdalytos ir panaudotos pagal paskirtį. Bet manęs tai nenuramino. Gal tiesiog neturėjau kuo kvėpuoti, lindėdama po juodu toksišku polietilenu. Kaip sekėsi lindėti tau?

Aistė: Ties „Sauskelnių projektu“ pajutau, kad, ko gero, jau pamačiau vienu per daug Baranauskaitės-Liberman darbų „procese“. Tiek „Sofos projekte“, tiek „Ančių performanse“, tiek čia radau tą stringantį, „neišsikuičiantį“ pasirodymo laiką, tarsi žaismingus (bet neveikiančius) atlikėjų tarpusavio nesutarimus, kurie priminė akmenis, trukdančius smagiai nučiuožti nuo dramaturginio kalniuko. Kadangi taip ir nėra tekę susidurti su Baranauskaitės kūriniu, kuris nebūtų pristatytas kaip eskizas, jau imu priimti, kad neišbaigtumas yra šios kūrėjos autorinis bruožas. Man tarp žiūrovų (žmonių) užsimezgęs solidarumas apsimesti šiukšlėmis – visai smagi praktika, kaip ir „Sofos projekte“ apsimetinėjome sofomis. Smagu pamesti savo rimtumą ir pabūti tokios kolektyvinės nesąmonės dalimi, drauge kuistis į šiukšlių maišus ar stebėti, kaip kiti, apimti azarto, lenda į konteinerius. Tačiau nuolatinis spektaklio veiksmo stabdymas, skirtas kone techniniams apsižodžiavimams, kankino ir kūriniui nieko nedavė, išskyrus jausmą, kad laukiame, kada jis prasidės vien tam, kad būtų vėl pertrauktas.

Negaliu pasakyti, kad žavėjo ar domino spektaklio turinys – paprastos dainos apie sauskelnių fainumą, atliekamos laužyta anglų kalba, ar romantiškas sauskelnės ir, kaip čia gražiau pasakius... jos lankytojo šokis. Stebint tokį turinį, atrodo, lyg realiu laiku jauti, kaip tave palengva ištinka smegenų mirtis. Bet vis dėlto jaučiu, kad spektaklis orientuotas visų pirma į šeimas, kurios su savo atžalomis išgyveno bemieges naktis ir, kaip Libermanų pora, puošėsi juodais paakiais. Galbūt čia tiesiog norima patirti tą absurdišką buvimo tėvais jausmą, kuris aplanko pramušus visus nuovargio sluoksnius. Gal tau „Sauskelnių projekto“ turinys stipriau pasibeldė į širdį?

Akimirka iš pasirodymo eskizo „Sauskelnių projektas“, kūrėja Marija Baranauskaitė-Liberman (šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“, 2024). Dainiaus Putino nuotrauka

Dovilė: Nepasibeldė, nors sauskelnių etapą ir bemieges naktis praėjau. Bet mane šiaip žavi Libermanų asmenybės, į juos norisi žiūrėti, man patinka jų idėjos. Visada smalsu, kaip jie bendrauja su tikraisiais savo draugais – sauskelnėmis, sofomis, antimis. Ir čia sakau be sarkazmo – man patinka tokio tipo menas, kuriame niekas neprentenduoja į rimtumą. Tiesa, spektaklio pradžioje paprašyta būti nematoma ir įsikuisti tarp šiukšlių, pasijutau iškart (dar nuo sofų laikų) labai pavargusi: o ne, ir vėl slėptis.

Dar vienas darbas, kurio esmė buvo santykis su konkrečiu objektu – ne sauskelnėmis, o stiklo gaminiais – tai prancūzų „Dissociee“ spektaklis „Pacemaker“. Scenoje buvo pilna stiklo šukių, stiklinių butelių ir plaktukas naujiems buteliams daužyti. Iš tiesų buvo įdomus spektaklio akustinis planas – sąveikos su stiklu garsų įvairovė ir intensyvumas. Man gal ne tokį didelį įspūdį darė tai, kaip drąsiai atlikėjas elgėsi su stiklo šukėmis – ne tik vaikščiojo, šokinėjo basomis, bet ir „prausėsi“ jomis, gulinėjo, trynėsi, vartėsi jose, – kiek pats garsynas ir, beje, vizualumas: šviesos ėjo kiaurai stiklą, šukės žaižaravo. Buvo įdomu stebėti ir atlikėjo nenuspėjamumą. Kai jis atsistojo ant stiklinių butelių kaklelių ir staiga juos plaktuku sau po kojomis sudaužė, – pagalvojau: oho, pagaliau kažkas, ko negalėjau numatyti.

Akimirka iš spektaklio „Pacemaker“, trupė „Dissociee“ / Prancūzija (šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“, 2024). Dainiaus Putino nuotrauka

Aistė: Kaip įdomu, kad tave įtraukė „Pacemaker“ – manęs visiškai ne. Taip, laisvė tarp stiklo šukių ir visa užpildantis stiklo garsas žavėjo, tačiau mane iš šios žaidimo su pavojumi ir jo prisijaukinimo aplinkos nuolat išmušdavo Marcelo Nunes kuriamas personažas, į viską reaguojantis tarsi klounas. Ta stiklo ir laisvamaniškumo priešprieša, mano akyse, niekaip nepasiekė balanso. Arba kažkuo įtraukiančio disbalanso.

Neaptarėme dar dviejų lietuvių kūrėjų spektaklių – ką manai apie darbus „Itch“ ir „Maisto prekės“?

Dovilė: Mačiau tik „Teatrono“ kūrinį „Itch“, kuriame buvo įdomu stebėti tai, kas gimdavo tarp žonglieriaus Kasparo Bujanausko ir jam savo choreografija trukdžiusio aktoriaus Džiugo Kunsmano. Jųdviejų sąveika tikrai traukė akį ir, sakyčiau, buvo savipakankama spektakliui įvykti. Tačiau kilo klausimų, ką veikti Mildai Jonaitytei, kol ji neturi teksto. Man susidarė įspūdis, kad ji tiesiog laukdavo. O laukiantysis savo eilės scenoje visada sukelia klausimų. Bet iš tiesų kaskart, kai per spektaklį sprendžiu tokius techninius klausimus, suprantu, kad nesu kūrinio viduje, vadinasi, lieku išorėje.

Akimirka iš spektaklio „Itch“, trupė „Teatronas“ / Lietuva (šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“, 2024). Dainiaus Putino nuotrauka

Gal man papasakosi apie „Maisto prekes“, kurių nemačiau? 

Aistė: „Maisto prekės“ man paliko smagaus kūrinio užuomazgos įspūdį. Atlikėjai, atsispirdami nuo to, kas gali įvykti maisto prekių parduotuvėje, kuria įvairių cirko disciplinų etiudus – susistumdę klientai atlieka akrobatinius numerius, krovikai mėtosi dėžėmis, po darbo alaus butelius kilnoti įsismaginę vyrai ima jais žongliruoti. Šalia to – puikiai į spektaklio pasaulį pajungtas garsas, skleidęsis kaip kompozitoriaus, įdarbinto prie kasos aparato, kuriama garsinė raiška, ir fone nuskambančių radijo laidų parodijos.

Žvelgiant bendrai į šių metų festivalio programą, mane nustebino du dalykai, susiję su eskizais: tai, kad jie įmaišomi bendroje programoje (taip tarsi „atskiedžiant“ festivalį nebaigtais darbais), ir tai, kad šiais metais už eskizą žiūrovas buvo prašomas pakloti 10-15 eurų (iki šiol pakakdavo registracijos).

Atsimenu, kai pradėjau intensyviau eiti į teatrą, lankydavau daug eskizų, nes tai būdavo galimybė pamatyti scenos meno kūrinių nemokamai, stebėti, kas vyksta šiame lauke, o atlikėjams eskizo rodymas buvo galimybė sulaukti atgalinio ryšio ir pajusti, kaip savo darbą galėtų tobulinti. Nesuprantu, kada pakito ši nuostata, ir spektaklio eskizas tapo pakankamas festivalyje dalyvauti kone visaverčio spektaklio teisėmis. Iš vienuolikos šiemet pristatytų darbų net penki jų buvo eskizai – tai pusė festivalio programos! Kaip tu žvelgi į šią tendenciją?

Akimirka iš spektaklio „Maisto prekės“, organizacija „būda.collective“ / Lietuva (šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“, 2024). Dainiaus Putino nuotrauka

Dovilė: Niekada nesidomiu spektaklių kainomis, tad gal nė nebuvau informuota, kad už eskizus reikia mokėti. Oho! Bet apskritai nuo eskizų ir aš esu pavargusi – prierašas „eskizas“ tapo legalia priežastimi nemokėti susitvarkyti su kūriniu ir atnešti jį pusėtiną, tokį, koks išėjo, nepersistengiant. 

Nežinau, ar nuo eskizų kiekio, ar šiaip šiemet pajutau, kad festivalis nė kiek nepajudino mano cirko suvokimo, kaip būdavo seniau, kai festivalis dar vadinosi „Naujojo cirko savaitgaliu“. Man pritrūko visumos pojūčio, tendencijų pulso. Pavyzdžiui, ar tau pavyko suvokti, kuo šiandien gyvas cirkas? Visi darbai gyveno labai atskirus gyvenimus, todėl festivalis išėjo pabiras, fragmentiškas, susirūpinęs veikiau bilietų pardavimu, nei šiuolaikinio cirko auditorijos auginimu, jo koncepto plėtojimu. Gal visa tai – tik perdėtas mano lūkestis, bet tuomet aš nežinau, kodėl visi šie darbai turi vadintis festivaliu, o ne tiesiog gastroliniais spektakliais. Kokie yra tavo įspūdžiai apie visumą?

Aistė: Į tavo klausimą „kuo šiandien gyvas cirkas?“, spręsdama vien iš „Helium“ programos, juokais galiu atsakyti – eskizais. O gal ir ne juokais, kai tai sudaro svarią dalį festivalio… Visiškai tau antrinu, kad programa buvo gerokai stipresnė ir kryptingesnė „Naujojo cirko savaitgalio“ laikais. Festivalio darbus jungiančiu aspektu šiemet man tapo paprasčiausias neišbaigtumas ar, kaip sakei, nemokėjimas tvarkytis su kūriniu, kurį radau ne vien eskizuose. Galbūt tam stiprią įtaką padarė ypač plati šių metų „Helium“ programa: anksčiau festivalis apsiribodavo 5–6 darbais ir keletu nemokamų, dažniausiai nuo pagrindinės programos atskirtų, eskizų, taip suformuodamas labiau koncentruotą, rinktinę pasiūlą. Šiemet jaučiausi lyg į festivalį atėjau tarsi pasiknaisioti po stalčių, kuriame sukrauti atsitiktiniai, sau vietos neturintys dalykai – radau keletą neblogų spektaklių, keletą tokių, kuriuos reikėjo prisiversti žiūrėti, ir vieną, kuris visiškai sužavėjo. Tačiau juose nei bendros krypties, nei tendencijos neaptikau.

Dovilė: Gal viskas, apie ką mes svajojame, įvyko mudviejų nepamatytame belgų trupės „Cie Circumstances“ spektaklyje „Exit“?

Aistė: Tikiuosi.

-----

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Lietuvos kulturos tarybos logo
Komentarai
  • Iš bloknoto (51)

    Pamilau tą puošnią, jaukią, spindinčią koncertų salę, po truputį pažinau visus muzikantus ir vėliau, jau profesionalioje scenoje, juos matydavau kaip artimus pažįstamus. Tarp jų buvo ir Anatolijus Šenderovas.

  • Tolimos Liudo Truikio visatos šviesa

    Neįsivaizduoju, kaip į nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie Liudą Truikį ir jį pristatančią parodą Kaune. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro.

  • Aktyvizmo ar eskapizmo?

    Festivalių pavyzdžiai atskleidžia: kaip skirtingai jie gali reaguoti į kintantį pasaulį; kaip skirtingai elgtis su status quo; kokiems skirtingiems tikslams pasitelkti ilgametę festivalio patirtį ir prestižą.

  • Iš mūsų vaidybų (XXII)

    Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.

  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.

  • Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos

    Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.

  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.