Antrasis spektaklis iš šiais metais kukliau gaudžiančių „Sirenų" užsienio programos - italų trupės „Teatro Del Carretto" „Hamletas", kurį, tekstą adaptavusi pagal Williamo Shakespeare´o tragediją, pastatė režisierė Maria Grazia Cipriani.
Per pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje matėme tik kelias šios populiariausios teatro istorijoje tragedijos interpretacijas - pirmiausia Eimunto Nekrošiaus „Meno forte", o ne taip seniai - Oskaro Koršunovo OKT. Kartu su šiuo pastatymu sceną išvydo dar vienas - „Mano Hamletas" Klaipėdos dramos teatre, kur svarbiausią vaidmenį, padedamas statistų ir lėlių, atliko Vytautas Paukštė. Italų spektaklis atgaivino prisiminimus apie šį kūrinį - jis spinduliavo intensyvią aktorinę energiją, tačiau hamletiškuosius klausimus paliko anapus rampos.
Abiem atvejais pasitenkinta „Hamleto" adaptacija, tragediją sutalpinant į pusantros valandos spektaklį, mėginant ir papasakoti siužetą, ir atskleisti esmines žmogaus dvasios būsenų transformacijas. „Teatro Del Carretto" Hamletas įkurdintas nedidelėje, beveik kameriškoje erdvėje - ją nuo žiūrovų dengia uždanga, šiais laikais ypač retas scenos atributas. Vaidybos aikštelę supa matinės sukrešėjusio kraujo spalvos uždangos - iš po kurių patogu pasirodyti šmėkloms arba po kuriomis lyg krebždančią žiurkę galima nudurti Polonijų.
Gana agresyvi spektaklio pradžia su konvulsiškais beveik nuogų aktorių judesiais, klyksmais ir įgarsintu „antgamtišku" Hamleto tėvo šmėklos priesaku pasirodė deklaratyvi, o režisūrinio sumanymo suvokimui iškart trukdė nepakankamai argumentuotas Hamleto paveikslas. Adaptacija turėjo tapti ne santrauka, bet savarankišku Hamleto monologu, kuriame „pagreitintai" išgyvenamoms būsenoms perteikti emocinga vaidyba netinka - galbūt šis paveikslas galėjo būti santūresnis, ramesnis, tylesnis - tuomet Hamleto pasąmonėje ir sąmonėje iškylančios šmėklos būtų įgavusios ir tragiškesnį, ir žmogiškesnį pavidalą. Raiški, jausminga deklamacija liejasi kaip intelektualus, apmąstytas, artistine patirtimi dekoruotas tekstas, girdimas - nepaisant viso išorinio intensyvumo - lyg per stiklą. Kaip priartinti šią puikią literatūrą prie šiuolaikinio teatro ir šiuolaikinio žmogaus?
Hamleto partneriai - ne tik šeši aktoriai, atliekantys visus reikalingus vaidmenis, bet ir avanscenoje įkurdintas lėlių rinkinys - aktorių ir personažų antrininkai, kuriais Hamletas manipuliuoja nuo pat pirmųjų spektaklio akimirkų - juos parverčia, vėliau nukirsdina Rozenkrancą ir Gildesterną. Tarp šių figūrėlių - ir miniatiūriniai griaučiai, į kuriuos žvelgia Hamletas per groteskišką danse macabre - čia maršo garsai perpinti su į žemę smingančio kastuvo aidu, o po kaukolėmis veidus paslėpę aktoriai azartiškai imituoja ir duobkasio judesius, ir pamėklišką griaučių judėjimą.
 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Apskritai aktorių plastiškumas ir energetika pasirodė įdomūs - tikras malonumas buvo stebėti Elsos Bossi (jos pavardę iš visos vyriškos septynių aktorių trupės lengva išskirti) kuriamus Gertrūdos ir Ofelijos vaidmenis, skirtingus ne tik plastika, bet ir balso tembrais ir intonacijomis. Jų kaita - pavyzdžiui, Ofelijos monologe, pasibaigusiame baltų žiedlapių kruša - neatrodė deklaratyvi, kūrė atvirą, įtraukiantį teatrinį jausmą.
Plastiškai turtingą „Hamletą" papildė efektingas muzikinis audinys iš įvairiausių žinomų fragmentų - ir įrašytų, ir pačių aktorių atliekamų (tarp jų - ir Georgo Friedricho Haendelio „Lascia ch´io pianga"). Spektaklis gražus ir vizualiai - Graziano Gregori scenografija ir kostiumai tinka pasirinktai spektaklio stilistikai, su šviesomis jie kuria patrauklų reginį. Bet visi spektaklio elementai nesuskamba kontrapunktu, juo labiau neatskleidžia naujų seniai žinomos temos ir teksto erdvių.
