Gyventi mieste / išgyventi miestą

Liepos 7-10 dienomis įvyko jau penktasis tarptautinis gatvės menų festivalis SPOT. Jo metu miesto aikštėse, gatvėse ir parkuose apsigyveno užsienio bei lietuvių kūrėjų pasirodymai, instaliacijos, buvo pristatyti „Atviros erdvės“ konkurso nugalėtojų darbų eskizai. Šiame tekste - trys įsimintiniausios festivalio patirtys. Visos jos liečiasi prie miesto temos, tačiau būdai kalbėti ir analizuoti miesto organizmą čia be galo skirtingi.

IŠ|MiESTAS

Festivalį atidarė profesionalioje scenoje debiutuojančių aktorių (Armandos Rudelytės, Mingaudės Kotrynos Zujūtės, Vaivos Onos Makūnaitės ir Rugilės Jankauskytės) spektaklis IŠ|MiESTAS. „Atviros erdvės“ konkurso laimėtojos, konceptualiu pavadinimu žada daugiabriaunį kūrinį, žaidžia reikšmių sąskambiais, kurių pavadinime įskaityti galima daug: iškeliauti iš miesto, būti atmestam jo, išmesti galimybę jame gyventi. Klausiama - ką reiškia gyventi vietoje, kuri nyksta, kas lieka, kai jos nebėra?

Žiūrovus pasitinka taikliai pasirinkta lokacija - dangoraižių bei naujų daugiabučių įrėmintos Šnipiškės. Tai ryškus Vilniaus fenomenas - rajonas, kuris sparčiai modernėjančiame miesto centre atsisako pasiduoti gentrifikacijos ir urbanizacijos procesams. Spektaklis remiasi pastaruoju metu vis labiau populiarėjančiu imersinės pasivaikščiojimo patirties principu, kai žiūrovai ausinėse klausydamiesi skambančio įrašo seka aktorius. Nuo pat pirmųjų akimirkų čia įdomu tai, kad spektaklis nesiremia nei pašaliniais vedliais, nei vien tik iš anksto sukurtu garso įrašu. Įrašai čia pasitelkiami pauzėse, o vesti žiūrovą, su juo bendrauti ir atpasakoti nykstančiuose miesteliuose surinktas istorijas imasi pačios aktorės. Žiūrovas klausosi miestelio paskalų, legendų, anekdotų, formuojančių miestelio identitetą, profilį, tai pat ir asmeniškų gyventojų išpažinčių, liudijimų - kodėl jie jaučiasi nederantys su miesto gyvenimu, kodėl pasilieka savo, kad ir nykstančioje aplinkoje.

Spektaklyje-pasivaikščiojime greitai sukuriama žiūrovų bendruomenė. Viena pirmųjų spektaklio scenų yra iš įvairių „progų“ sudėliota kaimo šventė - susibūrimas, kuriame žiūrovai kviečiami sustoti bendrai nuotraukai. Vienas laimingasis, suskaičiavus iki trijų, gauna iššauti šampaną, kiti meta į orą ryžius. Nuotraukos blykstės akimirkoje įvykęs šventinio katarsio momentas nevalingai visus suartina. Tapę laikinos giminės dalimi, žiūrovai keliauja paskui aktores: ne tik klausosi, bet ir gana noriai dalyvauja veiksme, padėdami nešti spektaklyje naudojamą stalą, priimdami šakeles, akmenukus, saldainius, sutikdami susikibti į ratą ar žaisti žaidimus - tampa aktorių kuriamo įvykio bendraautoriais.

Spektaklis pasižymi raiškos priemonių gausa, tarpusavyje pinasi gyventojų pasakojimų įrašai, aktorių atliekamos istorijos bei dainos. Kuriama gyva, mozaikiška visuma, liudijanti mažo miesto prisiminimus ir dabartį, o varijavimas šiomis priemonėmis leidžia žiūrovui išties išgirsti sakomą tekstą, kuris tokiuose spektakliuose neretai tampa pertekliniu. Atrodo, lyg žiūrovas nėra užverčiamas didžiuliais kiekiais informacijos, nors vienokiu ar kitokiu būdu ji įvairiais pavidalais skamba visą laiką. Nepaisant kliūčių judant su technika, net dokumentinių, žmonių namuose padarytų įrašų kokybė yra puiki, ko taip pat dažnai pritrūksta spektaklyje pasitelkiant ausines.

Studio Cité

Nereikia ilgai pagyventi naujoje vietoje, kad ji taptų savaime suprantama kasdienybės dalimi, kad miesto gatvėmis kur nors skubant įsijungtų „automatinis režimas“ ir sava aplinka taptų labiau fonu negu įvykiu. Tačiau paskutiniąsias dvi festivalio dienas prie Vilniaus rotušės įsikūrusi savita žaidimų aikštelė - 11 patyriminių instaliacijų, pavadintų „Studio Cité“ - susirinkusiesiems leido naujai pažvelgti į miestą, kuriame, atrodo, nieko naujo nebepastebime.

Galima nujausti, kiek praeivių klausimų bei susidomėjimo susilaukė šis neįprastas, iš faneros ir veidrodžių sukonstruotas atrakcionų parkas, kaip keistai iš šalies atrodo jame dalyvaujantys žiūrovai: pačiame centre keturi jų iš lėto sukasi veidrodžių pilname gulte, pulkelis arčiau fontano atsargiai dėlioja žingsnius ant galvų užsidėję įvairiausias dėžes, vieni žmonės vedžioja kitus, kurie ant galvų dėvėdami tam tikrus įtaisus nemato kelio, o visa tai sujungia aikštės perimetru lakstantis ir strykčiojantis šokėjas. „Studio Cité“ įdomu stebėti iš šalies, tačiau dar įdomiau joje dalyvauti.

Belgų kūrėjo Benjamino Vandewalle´o kūriniai pasiūlo alternatyvų požiūrį į save bei savo aplinką, kviečia kitaip įsižiūrėti į miestą ir jo žmones. Pavyzdžiui, prisijungti prie minėtojo pulkelio su dėžėmis ant galvų ir pasižvalgyti po miestą iš įvairių perspektyvų - iš aukštai, iš žemai, žvelgti tik į dangų ar tik į grindinį. Arba susirasti kompanioną, kuris, ant galvos dėvint kaukę, aikštę parodytų momentiniais „kadrais“ arba leistų patirti aplinką tik per garsus.

Subjektyviai vertinant, šioje mugėje labiausiai žavėjo galimybė atsigulus ant iš lėto pažeme besisukančio gulto žvelgti į Rotušės aikštės grindinį. Tokį paprastą, primityvų patyrimą kasdienybėje vargu ar imtumėmės inicijuoti patys. Vandewalle´as savo kūriniu atveria galimybę įsižiūrėti į tokį savaime suprantamą ir kasdienį dalyką, kaip į siurrealų peizažą - žvelgiant žemyn gulomis slenka unikalių tekstūrų grindinio akmenys, margos plytelės, jų tarpuose galima pamatyti įstrigusių stiklo gabaliukų, smulkių augalų, neįtikėtinai daug žmonių plaukų.

[The Frame]

Paskutinioji šio festivalio patirčių - kolektyvo „Electrico 28“ darbas „[The Frame]“ - yra vienas tų retų reiškinių, kuriems galima ir galbūt netgi būtina rašyti meilės laiškus. Tai yra spektaklis, kurį svajoja išvysti kiekvienas apie scenos menus rašantis kritikas ar „etatinis“ teatro žiūrovas. Dėl tokios patirties galimybės nuolat trinama žiūrovo kėdė ir prasimuistoma per daugybę spektaklių, kurie pasimiršta jau kitą dieną.

„[The Frame]“, kaip ir „Studio Cité“, remiasi paprastumu, siekia paskatinti žiūrovą naujomis akimis pamatyti tai, į ką, kasdienybės veikiamas, jis seniai nebekreipia dėmesio. Vienas žymiausių tokio paprasto žavesio pavyzdžių - Thorntono Wilderio pjesė „Mūsų miestelis“. Pjesė visiškai žemiškai vaizduodama elementarius, niekuo iš kitų neišsiskiriančios šeimos gyvenimo tarpsnius, sukrečia suvokimu, jog nepastebime, koks išties gražus yra mūsų gyvenimas, kaip greitai ir nepastebimai jis praeina, kokia vertinga yra net ir pati nuobodžiausia diena.

Spektaklio pradžioje, akis užsidengę raiščiais, žiūrovai per ausines yra paskatinami pamiršti iš kur atskubėjo, o ypač nesirūpinti, kur skubės toliau. Įtikėti, jog bent kuriam laikui persikeliama į nesibaigiančią dabarties akimirką. Pasigirsta kiek juokingi fantastinio kosminio laivo skrydį primenantys garsai, tačiau nusiėmus nuo akių kaukę paprasčiausias gatvės vaizdas (tiksliau, kaip iš tiesų pasikeičia mūsų žvilgsnis į jį) perlieja netikėtumu.

Atrodo, lyg „[The Frame]“ žiūrovui dovanoja galimybę sustoti, įsisąmoninti ir pasigrožėti viena tų, rodos, niekuo neypatingų dienų. Į giliai tarp dviejų pastatų įleistą Lietuvos nacionalinio dramos teatro fasadą atsisėdus nugara, prieš akis atsiveria tobulai įrėminta kasdienybės iškarpa: kažkur skuba praeiviai, paspirtukais pralekia vaikai, kavinėse sėdi žmonės. Kūrėjai leidžia mums pasigrožėti šiuo realybės vaizdiniu, tačiau puikiai žino laiką, kada turėtų patys įsijungti į veiksmą. Keturi darbo kombinezonais apsirengę atlikėjai atsineša priemones ne užgožiančias, o pasiūlančias spontaniškai žaisti su tuo, ką matome, dėlioti akcentus. Taip atlikėjai praeivius ima apibūdinti didelėmis kortelėmis, kurios nusako atliekamus veiksmus (walking, riding, talking), dėvimus rūbus (shoes, heels, jeans, skirt), ant pastatų, gatvių, medžių kreidelėmis rašomi jų dalių pavadinimai. Praeivių klausiama „kaip sekasi?“, klausomės pokalbių ir gatvės garsų nuotrupų. Su žiūrovo žvilgsniu ir mintimis yra žaidžiama kaip su vaiku, esame mokomi kasdienybės pagrindų, tačiau būtent per šį vaikišką paprastumą yra pagaunamas „niekuo neypatingos“ dienos grožis.

-----

Šių metų festivalyje SPOT išskirtinai daug dėmesio atiteko miesto temai, visi šie kūriniai savitai kalba apie jį: ką reiškia jame (ne)gyventi, patirti jo nykimą, kaip ir kodėl miesto akcentai ir detalės nusitrina kasdienybės akivaizdoje. Įdomu, jog visi minėtieji darbai pasižymėjo ypač stipriu bendruomeniškumu: IŠ|MiESTAS žiūrovai tapo patirties bendraautoriais, „Studio Cité“ instaliacijos neveiktų be žiūrovų dalyvavimo ir jų pačių iniciatyvos bendradarbiauti tarpusavyje, o kūrinyje „[The Frame]“ - ne tik veikia, bet ir spontaniškai vaidina praeivių bendruomenė.