Visokių Lietuvos apibūdinimų būta: laisva, drąsi ir moderni, neregėta, o po Kalėdų slidumų šalyje pridurčiau ir tokį: nepabarstyta. Teisingai, o kam? Juk saugiai tipenantis ar važiuojantis žmogelis akimirkos verslo požiūriu naudos neteikia. O štai nudardėjęs nuo apledėjusių laiptų, o dar geriau - pakliuvęs į autoavariją - suaktyvina daug visokiausių verslų. Dirba sveikatos apsaugos specialistai, transporto remonto įmonės, metalo laužo supirktuvės, sėkmės atveju (kokios? - patys suprantate...) sukasi laidojimo paslaugų teikėjai, atsigauna palikimą tvarkantys teisininkai ir nekilnojamojo turto rinka. Tokie jau nepabarstytos Lietuvos privalumai. Prosit už praėjusius (ir būsimus) čiūžtelėjimus, taip sakant! O dabar - prie meninių slystelėjimų!
Prieš Kalėdas, gruodžio 22-osios vidudienį, Oskaro Koršunovo teatras savo administracinių patalpų palėpėje nedidelį būrelį teatro žmonių pakvietė į keistą renginį. Formaliai jį būtų galima pavadinti spektaklio fragmento pagal Maksimo Gorkio pjesę „Dugne" peržiūra. Tačiau man tai - savotiška teatro menininkų akcija Kalėdų proga. Jei nežinotumei, kad tai - „pagal pjesę", kad „Dugne" parašyta XX a. pradžioje, patikėtumei, kad grupė žmonių po vieno iš savo bendruomenės narių laidotuvių susėdo prie ilgo vaišių stalo (agurkėliai, žirneliai, riestainiai, mandarinai, duona - ne butaforija, apie gėrimų stiprumą spręsti negaliu...) ir kalbasi, kokios čia gyvenimo perspektyvos jų laukia. O tai, kad perspektyvų - jokių, pašnekovus ir mus, sėdinčius kitoje stalo pusėje, suvienija kaip vieną šeimą - ironišką, desperatišką, agresyvią ir tuo pačiu negalinčią išsiskirstyti, neturinčią tiesiog kur eiti... Ir ne tik veikėjų „filiozopijų" klausomės - mūsų akyse sproginėja jų gyvenimai. Ritmo, atmosferos požiūriu įdomiai organizuoti personažų monologai, dialogai, trio... It kokiame komandiniame sporto žaidime skrieja tiksliai pasiųstas žodis - strėlė, frazė - kilpa; vieną nuotaiką žaibiškai keičia kita.
Nežinia, kaip spektaklio kūrimas rutuliosis toliau, kokia jo vaidinimui bus parinkta erdvė, tačiau tai, ką matėme tądien, regėjosi kaip savotiškas teatro stebuklas, sutapęs su bendra kultūros žmonių savijauta. Visų pirma, Oskaras Koršunovas „ištirpo aktoriuose" - jokių režisūros „rodymosi" per vizualius-konceptualius ženklus. Režisieriaus, mėgusio raiškų teatrališkumą, žaidimą kultūros ženklais, metamorfozė. Antra, aktorių partnerystė. Pusę karalystės (kol kas - menamos, bet pabarstytos) galėčiau atiduoti už tikslią, kibią aktorių sąveiką, įsiklausymą, vienas kito matymą. Veiksmingo žodžio, jautrios reakcijos į partnerį, organiško aktoriaus egzistavimo kamerinėje erdvėje magija. Ansambliškumas ir sykiu puikiai išreikšti monologai. Padėka aktoriams Dariui Meškauskui, Nelei Savičenko (šiems aktoriams, įstrigus normaliai Klaipėdos dramos teatro veiklai, kūrybinė draugystė su režisieriumi O. Koršunovu - stačiai profesinis išsigelbėjimas), Rasai Samuolytei, Dainiui Gavenoniui, Dariui Gumauskui, Vaidotui Martinaičiui, Giedriui Savickui ir kitiems. Tik neramu, kaip tokią emocinę įtampą, vidinį ritmą jiems pavyks išlaikyti per visą spektaklį?.. Laukiame premjeros!
Kiek anksčiau, gruodžio 17 d., Taikomosios dailės muziejuje, Vilniuje, parodytas Gyčio Padegimo režisuotas spektaklis „Bona Sforca. Atsisveikinimas" (pagal Liucijos Armonaitės vienaveiksmę pjesę). Artimųjų ir aukščiausios valdžios išduotos moters dramą vaidina Olita Dautartaitė - emocinga, raiškaus balso tembro aktorė (kokia scenos kalba! lyginant su neraiškiu žodžiu kai kurių jaunųjų režisierių filmuose, vaidinančiųjų net dikcija prasta, sunku išgirsti bei suprasti jų murmesius...) „Bona..." praktiškai - monospektaklis, nes O. Dautartaitės jaunutė partnerė Uršulė Taujanskaitė (Ardžentas) kol kas rimčiau talkinti artistei dar negali, ji tik stengiasi netrukdyti meistrei... Gaila, kad L. Armonaitė, atlikusi rimtą parengiamąjį darbą kaip istorikė (reikėjo išsiaiškinti pjesėje vaizduojamą epochą, valdžios asmenybės, politinį kontekstą) pjesėje „pašykštėjo" Bonai Sforcai kokio nors valdžios vyro šalia (nesiūlau „recepto", gal kokio kito veikėjo ar veikėjos), nes vietoj veiksmo „čia ir dabar" matome Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės prisiminimus apie „tenai ir tada". Aktorei nelengva kurstyti publikos vaizduotę: visos dramos nutikusios praeityje, dabarčiai likę tik prisiminimai, regėjimai ir kova su paniška baime: ar nepaliko vienos - it į bėglių vežimą netilpusio seno nereikalingo šlamšto? Žinoma, kad taip. Ir tai žiūrovams aišku, vos spektakliui prasidėjus... Ką darysi, Bona Sforca? Apgaudinėsi iki paskutiniųjų save, guosiesi, kaltinsi, verkšlensi, keiksi? Su kuo suvedinėsi sąskaitas, ką atrasi, ką suprasi gyvenimui baigiantis?.. Nepasakyčiau, kad aiškiai supratau herojės pasikeitimo procesą, nors spektaklio finale publikai veiksmu sufleruojama: Bona Sforca renkasi nuodus...
Turbūt įdomiausias spektaklyje Bonos Sforcos santykis su Barbora Radvilaite, toks gudriai suktas, kad nesuprasi, nuodijo ar nenuodijo, o ir koks pagaliau skirtumas iš laiko perspektyvos, kas nuo ko „čiūžtelėjo"...
Spektaklį labiau vertinčiau kaip šviečiamąjį istorijos aspektu (bet vėlgi - visi menai istoriją simuliuoja). Mąstant apie adresatą, jaunuomenė čia pasigestų atrakcingų vizualių momentų, netikėtesnės herojės traktuotės.
P. S. Po spektaklio su literatūrologu Valentinu Sventicku pajuokavome: karalienė, kūrėjų požiūriu, buvo nelabai tvarkinga: dramos dramomis, o valstybės dokumentų, išmėčius susijaudinimo akimirką, taip palikti ant grindų nederėtų. Statuso, pareigos, atsakomybės suformuoti įpročiai paprastai prie žmogaus „priauga" amžiams!
Gruodžio 27-ąją Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje buvo reta proga pamatyti dailininkės Gintarės Radvilavičiūtės režisuotą muzikinį spektaklį vaikams „Žvėrių karnavalas" (pagal C. Saint-Saenso muziką). G. Radvilavičiūtė ištikima lėlių teatrui: išsiveržusi į didelę sceną (palyginti su Klaipėdos lėlių teatro miniatiūrine scenike), ji pamėgino pažaisti didžiulėmis plokštuminėmis lėlėmis, panašiomis į nešiojamus skydus (jos plastinių judesio galimybių neturi, nebent ten kokia ausis ar akis susimaskatuoja; aktorių kojos it jų tęsiniai, tačiau kojomis sukurti išsiskiriantį personažo charakterį sunku! Bene geriausiai tai sekėsi daryti plastiškai ir ritmu žaidžiančiai Rūtai Bunikytei), ir pasitelkė Klaipėdos kamerinį orkestrą (meno vadovas Mindaugas Bačkus, dirigentas Mindaugas Piečaitis), Sonatos ir Roko Zubovų fortepijoninį duetą, kolegas iš lėlių ir dramos teatro.
Kaip „atlėpausis" negaliu vertinti muzikos reikalų. Tad susitelksiu į dramos planą. Laura Sintija Černiauskaitė parašė tekstą Mokinio ir Mokytojo veikėjams, kuris leidžia punktyriškai nužymėti šių veikėjų istoriją, aplinkybes, svarbiausia - muzikantams atlikti muziką (jai skambant avanscenoje ir prisistato lėlių personažai kaip Mokinio vaizduotės kūriniai). Muzikantai rimčiau į teatrinį veiksmą neįtraukiami: jie stebi, kas vyksta, bet vaidybinių užduočių neturi (gaila, nes bent jau S. ir R. Zubovai turi sceninio žaidimo patirties įvairiuose projektuose). Mokinio ir Mokytojo santykiai kiek šabloniški: šaržuotas atseit kvailai pasipūtęs Mokytojas (Igoris Reklaitis) formaliai, dėl gaunamo honoraro, spaudžia prie grojimo geruolį Mokinį, kurį nors prie žaizdos dėk (Liudas Vyšniauskas). Mokytoją vaidinančiam aktoriui reikėtų saugotis ribos, kurią peržengus, sakoma: „maivosi", „juokina"...
Mokinį vaidinančiam aktoriui didelių reikalavimų nekeliama, jo personažas ypač neišsiskiria: užtenka natūraliai elgtis, kibinti vaikus, krizenti su jais. Žodžiu, tipažinis jauno amžiaus nulemtas vaidmenukas. Tiesa, gamų groti Mokinys nemėgsta, mieliau žaidžia su žvėrelių piešinukais (lėlių personažais) ir, kol jo nepagiria kaimynų Mergaitė (R. Bunikytė emociškai sušildo visus savo vaidmenis, ką ir kur bevaidintų), muzikanto gyvenimo perspektyva itin nesidomi. Taigi į muziką, kaip spektaklio temą, pažiūrėta gal net ir paviršutiniškai... Būčiau muzikantas - įsižeisčiau, nes nei Mokytojui, nei Mokiniui muzika nėra svarbiausia gyvenimo aistra... Šiaip ar taip, pramogų nelepinamiems pajūrio mažiesiems žiūrovams „Žvėrių karnavalas" - kultūringa pramoga.
