„Tai apie paralyžiuojančią meilės idėją“, - sako režisierius Jokūbas Brazys, ir jo „Žuvėdroje“ (kovo 18 d. OKT) žodžiai tampa kūnu. Visus čechoviškos pjesės personažus vaidina labai jauni žmonės, vieno kurso studentai, todėl paralyžiaus, nirvanos, sekinančios meilės raumenų (o ir kaulų) ištraukimas į spektaklio paviršių nestebina - jie prašo ir netgi reikalauja meilės. Meilės šiaudo griebiasi trokšdami išgelbėti ir save, ir kitą.
Per ilgų valandų spektaklį pirmąkart atmintyje perverčiau Antono Čechovo sukurtas meilingąsias poras (ir ne tik pjesėse) - iš tiesų nėra nė vienos nors trumpai laimingos - visos aplipusios tą pragariškai karštą spiralę ir visų čiuptuvėliai būtinai tiesiasi ne į šalia, o į tolėliau prilipusį... Taip jau žiauraus vienišiaus Antono užprogramuota. (Nežinau, ar tokia lemtinga meilė yra šiuolaikiška, tebeaktuali - juk laisvė, gyvenimo greitis dabar svarbiausia.)
Tačiau dar lieka meilė menui, kūrybinė aistra. Ir Treplevui, ir Braziui. „Žuvėdroje“ ji prasiskleidžia. Jaunas režisierius visiškai netikėtai - po visų dramatiškų perturbacijų mūsų teatre, kai scenos dievų mažta, ak, jau nebeliko ir nebeliks dėl ko į teatrą vaikščioti - pademonstruoja ne tik aistrą, bet ir sugebėjimą. Talentą tuščioje erdvėje (panaudojamos tiktai kėdės - populiariausias pasaulyje teatrinis rekvizitas) taip pripildyti ir suvaldyti aktorius, kad jie, išėję iš už kulisų su garsiai atitraukiama užuolaida, imtų kurti į bendrą taktą, pulsą, maža to, į savo sūkurį įsitemptų publiką.
Pirmame stačiokiškame Medvedenkos ir Mašos sueities dialoge išgirsti apie mažą mokytojo atlyginimą eurais. Va, kaip sumanė šitie niekdariai - papildyti Čechovą! Tačiau vėliau šventame tekste, tarp tos pasaulio scenose vis ataugančios žolės net nepastebi įsimaišiusių naujadarų! Matai tiesiog mažiau ar labiau sužaliavusias pieveles, pavyzdžiui, Kostios Treplevo dominavimą jo motinos primadonos Arkadinos ir garsaus rašytojo Trigorino sąskaita. Ir netgi žuvėdros Ninos sąskaita. Be to, ne vien jinai - frigidiška, kaip ir Arkadina, vien į sceną ir šlovę įsitvėrusi būtybė, - visos pjesės moterys yra žuvėdros, nes visos patiria nelaimingą meilę, visos klykia alkano ir plėšraus paukščio balsu.
Kadaise, 2013 m., šioje pat vietoje gimė Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ su patyrusiais aktoriais. Rodos, jų kėdės stovėjo kitaip, kažkaip prisispaudusios prie kairiosios sienos... Nauja negrabi sceninė gyvybė su 20-keliamečiais mėgina įsitalpinti tarp kreida ant grindų nupiešto paukštuko ir tikrų paukščio, gyvūno kaulų (Nina: „Žmonės, liūtai, ereliai (...) tylinčios žuvys (...).“). Ką gi, mes žirgliojame, žmonija vystosi ten ir atgal: apgraužtų, kraujuotų kaulų krūva; gerklingas ūkvedys Šamrajevas su maskuojančiomis kelnėmis; vanduo liejasi ant kūno ir į gerklę; „Nirvanos“ kankynė; žuvėdra prasmenga šulinyje... Suprantu, kurso draugai šiek tiek chuliganauja, prikuria tiek garso ir tylos, kad išeina nesakysiu - kiek, tikiuosi, sumažės. Bet dirigentas derina, išdiriguoja, prikelia kūrinį. Per patį atlikimą man kliuvo nebent Trigorino niekuo nepridengtas monologas apie rašymą. Visa kita, net ir su galimais trukdžiais - o stebukle! - vis tiek jungiasi į tą Kostios deklaruojamą „naują formą“, „pasaulio valios karalystę“. Bravo!
/ / /
Jaunimo teatro „Rytoj buvo vakar“ (kovo 24 d.) skiriamas paaugliams. Būtų įdomu žiūrėti spektaklį kartu su jais, girdėti tylą ar prunkštimą (atrodo, čia daugiausia bus juokiamasi iš rūpestingos ir kvailos mamos). Tačiau žiūriu premjerą be vaikų, nes į paskelbtą fantastinę dokumentiką (?) atėjo suaugusi publika, kuri mato, na, tokį žiniasklaidos ir socialinių tinklų suformuotą vaidinimą. Profesionaliai atliekamą. Patriotiškai ir politiškai korektišką.
Gyvenimas, žinia, gerokai aplenkė menus ir dabar jiems nurodinėja. Scenarijaus autorius ir režisierius Aidas Giniotis su atsirinktais aktoriais užduotį įvykdo gerai: ištremti į Sibirą lietuviai su nūdiene šeima susisieja (turbūt labiausiai per mergaitei apvelkamą vatinę striukę - gaila, nebuvo užsiminta apie vatnikus, bet tai jau algebra, jau ne vaikų ausims), spektaklis galės sėkmingai važinėti po Lietuvą.
Iš įvairių istorinių šaltinių atrinkti radikaliausi, baisios pasakos tipo sibiriečių atsiminimai. Vis dėlto didžiausią įspūdį daro nebylios senos nuotraukos videoprojekcijoje - šitie vaizdo liudijimai savaime suima tuos rytoj ir vakar.
/ / /
Festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ LNOBT parodė graikų režisieriaus Dimitrio Papaioannou „Transverse Orientation“ (kovo 26 d.). Pavadinimas, kaip ir spektaklio žanras, sunkiai apčiuopiami. Aiškinantis man patiko mokslinio termino versija apie tam tikrą vabzdžių (žmonių) kūno kampą, skersinę orientaciją į šviesos objektą. Ką gi, labai arti. Nepatiko išėjimas iš festivalio ribų - jokio šokio, nuskalpuota muzika ir pasikartojantis „trumpo sujungimo“ traškesys. Vyrauja išlėtintas judesys, kuris orientuoja tavo sąmonę į dailę.
Žiūrėjau prabangiai išsiliejusį performansą, o jo garsųjį kūrėją Dimitrį lyginau su mūsiškiu filosofu Benu Šarka. Duotų jam kas tokius finansus!
Taip, graikų režisierius puikiai žongliruoja mitologiniais siužetais, tiksliai prisuka savo mažagalves marionetes, didžiagabaritį atrakcioninį bulių, tarplyčius kentaurus ilgai žmonijos kovai į kitą, šviesesnę pasaulio pusę. Durų metafora ilgoje sienoje geniali - tai tie patys dantiškieji ratai, prieangis, tik glaustai įvaizdintas. Pro duris į sceną galima galvotrūkčiom įgriozdinti blokus, su kuriais atlikėjai dirba kaip cirke; pro duris galima lėtai į nebūtį išlydėti seną moterį sudarkytu kūnu.
Taip, daugybė žavingų stopkadrų, performatyvumo estetika klesti - spektaklis yra rojus fotografams. Istorijos žiaurumą nugesina grožis, kartais ir sentimentalumas. Kas gali būti nuostabiau už blyškų mergaitės kūną ant tamsios buliaus nugaros?! Europa čionai neskęsta, nors vandens aplinkui daug. Iš vandens kadaise išropojo planetos pirmeiviai, vanduo, moters liejamas iš kibiro, yra visas jos gyvenimas ir t. t.
Hm, išties čia yra kuo grožėtis, nėra už ko užkliūti. Nebent už dostojevskiškos (o ir šio režisieriaus iškeliamos) pranašystės: „Grožis išgelbės pasaulį.“ Kuri, deja, šiandien vėl nepasiteisina.
/ / /
„Auksiniai scenos kryžiai“ šiemet buvo įteikti Dramos vaidykloje - šimto metų senumo Kauno dramos teatre (kovo 27 d.).
Apie pačią ceremoniją (rež. Andrius Žiurauskas), transliuotą per LRT, galiu pasakyti tik tai, kad įteikiant „Kryžių“ pučiamieji ant scenos triūbijo labai garsiai ir primygtinai - nuolat turėjau mažinti televizoriaus garsą.
Suprantu, kad komisija mėgino pagudrauti su mūsų vis negimstančiais dramaturgais: nenorėjo duoti Mariui Ivaškevičiui, užtat pasikvietė LATGA´ą, kuri kažką suskaičiavo ir kažką davė Rimantui Kmitai. Na, kad ir kokie tie „Miegantys“ agresyvūs ir mums neįtikę, vis dėlto profesionaliai vertinant Mariaus dramų kartelė yra pakelta aukščiausiai. Beje, daugiausia „Kryžių“ surinko teatralai, kuriuos inicijavo dramaturgas Antonas Čechovas.
