Profesionali meno kritika yra būtina ne tik visuomenės skoniui lavinti, bet ir kūrėjų profesionalumui ugdyti. Vis dėlto kokybiškų recenzijų ir kritinės minties kultūrinėje erdvėje lieka vis mažiau. Dėl to kalti ne tik menki autorių honorarai, bet ir smukęs kritiko darbo prestižas. Tad kokia yra mūsų meno kritikos ateitis? Nejaugi kokybiškos recenzijos pasitrauks į pogrindį?
Tampa hobiu
Scenos meno kritikų asociacijos vadovės Mildos Brukštutės teigimu, šiandien kritikai vis labiau skatinami iš profesionalų tapti mėgėjais. „Paskaičiavome, kad kokybiškos recenzijos rašymas trunka nuo savaitės iki dviejų. Juk prieš spektaklį ar parodą reikia nemažai pasiruošti. O už kruopščiai parengtus analitinius tekstus autoriai neretai sulaukia vos 20-30 eurų atlygio, - atkreipė dėmesį ji. - Toks honoraras yra juokingas, tad profesionalai tiesiog nustoja rašyti arba apsiriboja trumpa žinute socialiniuose tinkluose.“
M.Brukštutė pastebėjo, kad dėl šios priežasties kritiką rašančių žmonių apskritai mažėja, o tai lemia tolesnes kritinės minties problemas. „Teberašantiems kritikams tampa vis sunkiau parašyti gerą tekstą, nes jie atsiduria tuščiame lauke. Autorių, kuris vienas rašo apie spektaklį ir žino, kad daugiau jokių recenzijų nebus, užgriūva didžiulė atsakomybė. Tuomet jis tarsi turi parašyti teisybę, tad viskas dažniausiai baigiasi spektaklio atpasakojimu“, - sakė ji.
M.Brukštutei pritarė ir teatrologė, humanitarinių mokslų daktarė Lina Klusaitė. Anot jos, nuo sovietinių laikų nebuvo sukurta jokios sistemos, skatinančios kritikus nuolat rašyti ir išlikti nepriklausomiems. „Rinkos dėsniai lemia, kad teatrai neretai kviečiasi tik žinomus ir dažniausiai palankiai rašančius kritikus. Tad kritiška kritika palaipsniui traukiasi į pogrindį“, - pastebėjo pašnekovė.
„Kitas aspektas yra kritikus rašyti kviečiančios kultūrinių leidinių redakcijos. Tačiau su teatru dėl dalyvavimo premjerose autorius dažniausiai tariasi pats. Jeigu manote, kad kritikui, ypač jaunam, užtenka spragtelėti pirštais ir visos teatrų durys atsidarys, taip nėra. Pati daug metų pirkdavau sau bilietus, nes nenorėdavau nuolat aiškintis, kodėl turiu pažiūrėti spektaklį ir kas išvis tokia esu“, - prisiminė ji.
Pasak L.Klusaitės, atsižvelgiant į spektaklių bilietų kainas, dažnas keliones iš Kauno į Vilnių, bemieges naktis ruošiantis darbui ir rašant recenziją, ir menką atlygį už tai, nesunku suvokti, kodėl šios profesijos perspektyvos gero nežada.
VDU Menų fakulteto dekanė, Teatrologijos katedros profesorė, menotyros mokslų daktarė Jurgita Staniškytė atkreipė dėmesį į tai, kad meno kritika užima vis mažesnę dalį profesionalų darbo.
„Šiais laikais niekas neberuošia grynų meno kritikų. Rengiami menotyrininkai: teatrologai, dailėtyrininkai. Jie rašo knygas, organizuoja festivalius, užsiima akademine, vadybine ar viešųjų ryšių veikla. O kritika tampa mažiausiai patraukli iš visų šios profesijos dalių, - pastebėjo pašnekovė. - Tuo daugiausia užsiima vardą užsitarnavę kritikai, kurie nori sureaguoti į tam tikrą kultūrinį įvykį, arba labai jauni profesionalai, kurių entuziazmas po truputį blėsta.“
Tai, kad nėra recenzijų įvairovės, J.Staniškytės manymu, nemenka problema. Anot jos, klestinčioje, įvairioje kritikoje kiekvienas pagal savo norą ir interesus gali pasirinkti tinkamą recenziją. Tačiau kultūriniame lauke likus vos keliems kritikams, mažėja ir kokybiškos analizės galimybės. „Vieni skaitytojai ieško lakoniškų recenzijų, kuriose kūrinys būtų įvertintas žvaigždutėmis. Kitiems priimtinesnis labiau akademinis ar literatūrinis tekstas. Turėdami įvairovę, galime rinktis ir susidaryti objektyvią nuomonę. Pati, skaitydama užsienio leidinius, jau turiu savo mėgstamus kritikus ir kaskart laukiu jų recenzijų. Kritika jokiu būdu negali egzistuoti vakuume ir būti vienetų užsiėmimu“, - teigė teatrologė.
Neįvertinamas darbas
Teatro kritikė Monika Jašinskaitė spektaklių recenzijas pradėjo rašyti prieš aštuonetą metų. Tuomet jos tekstų pageidavo ir teatrų atstovai, ir įvairūs leidiniai. Anot M.Jašinskaitės, gebančių profesionaliai rašyti apie teatrą autorių trūkumas buvo juntamas visą laiką.
„Kai pradėjau rašyti, buvau dar studentė. Maniau, kad, įgijus daugiau kompetencijų, galima dirbti gerai apmokamiems leidiniams ir iš to gyventi. Tačiau kultūros leidinių turime visai nedaug. Yra kultūros savaitraštis, kuriame atlyginimas mažiausias iš visų. Taip pat leidžiamas „Teatro žurnalas“, kuris už analitinius tekstus atsilygina gerais honorarais, bet išeina tik kartą per ketvirtį, - pasakojo pašnekovė. - Recenzijas užsako ir didieji portalai bei dienraščiai, tačiau atlyginimas čia varganas. Netgi vienas iš didžiųjų portalų, kuris pernai gyrėsi labai sėkminga veikla, už festivalio apžvalgą kritikams mokėjo itin menkus honorarus.“
M.Jašinskaitė stebėjosi tokiu kritiko darbo nuvertinimu. Juk recenzuojant teatro festivalį, tam reikia skirti ypač daug laiko ir pastangų. „Kritikas tokiu atveju privalo pamatyti beveik visus festivalio spektaklius. Kitaip sakant, tam skirti iš eilės 3-5 vakarus, - pasakojo ji. - Jei tai yra spektaklio premjera, jai kruopščiai ruošiamasi, stengiamasi perskaityti visą susijusią informaciją. Taip pat reikia pasidomėti ir režisieriumi, kūrybine komanda, dažnai ir perskaityti pjesę. Po spektaklio kartais skiriama laiko ir pakalbėti su kūrybine komanda, o tada jau rašoma recenzija“, - kūrybinio proceso eigą pasakojo teatro kritikė.
Todėl M.Jašinskaitės nestebina, kad menotyrininkai mieliau renkasi kitus su savo profesija susijusius darbus. Kita vertus, pasak jos, pasaulyje yra nedaug kritikų, kurie gyvena vien iš recenzijų rašymo. „Todėl privalome turėti daugiau šį darbą dirbančių žmonių. Teatrų šalyje yra daug, tačiau juos įvertinti kritikams sąlygų nėra. Lietuvoje vis dar išlikusi teatro kritikų mokykla, todėl atsisakyti šios profesijos būtų netikslinga. Žinoma, norėtųsi daugiau iniciatyvos iš pačių kritikų - kad rūpėtų sava profesija, atlyginimo galimybės. Dera bendradarbiauti, rengti diskusijas ir jose dalyvauti, nes, be kritiko, niekas kitas šios profesijos neapgins“, - mano M.Jašinskaitė.
Minčiai, kad kritiko profesija iš esmės nėra pragmatiška, pritarė ir L.Klusaitė. Vis dėlto didesnė problema - šios srities nuvertinimas, o ne atlyginimas. „Jaunuoliai nesirenka meno kritikų kelio ne vien todėl, kad tai neapsimoka, bet ir dėl smukusio profesijos prestižo, - mano ji. - Liūdna, bet prie to neretai prisideda patys menininkai, skelbiantys karą kritikai ir formuojantys neigiamą viešąją opiniją. Tačiau atėjo laikas suprasti, kad abu šie poliai vienas be kito negali apsieiti. Menas visavertiškai egzistuos tol, kol gyvuos savimi pasitikinti kritika“, - nuomonę išsakė teatrologė.
Trūksta žinovų
Didžiulį profesionalių kritikų trūkumą jaučianti pripažino Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) reklamos ir informacijos vadovė Lina Stankevičiūtė. Pasak jos, šiuo metu Lietuvoje beveik nėra profesionalų, kurie specializuotųsi šiame žanre.
„Atstovaujame vadinamajam lengvajam sceninio meno žanrui. Tad mūsų repertuare yra nemažai operečių ir miuziklų. Pastebime, kad šis žanras meno kritikus ruošiančiose aukštosiose mokyklose neretai laikomas menkesniu, nevertu dėmesio, - teigė ji. - Norėtųsi paprieštarauti, nes tiek miuziklas, tiek operetė yra sudėtingi. Juk čia - ir dainavimas, ir režisūra, ir orkestras. Norint rašyti apie tai, reikia ir nemažai išmanyti, ir pažiūrėti ne vieną spektaklį.“
KVMT teatro pastatymuose neretai dirba net kelios atlikėjų sudėtys. „Tad tam, kad galėtum tinkamai įvertinti kūrinį, reikia išvysti visus variantus. Žinoma, tam derėtų skirti be galo daug laiko, o kritikų pastangos nėra tinkamai įvertinamos nei finansiškai, nei morališkai“, - daugialypę problemą nusakė ji. Pasak L.Stankevičiūtės, anksčiau recenzijas KVMT spektakliams imdavosi rašyti senieji, plataus profilio kritikai, tačiau dabar profesionalių kritikų prisikviesti tampa vis sunkiau.
„Labai gaila teatro žmonių, kurie dirba nuo ryto iki vakaro ir lieka nepastebėti. Pavyzdžiui, mūsų paskutinis miuziklas „Džekilas ir Haidas“ - tikrai rimtas, sudėtingas trijų sudėčių darbas. Tačiau recenzijų beveik nebuvo, - pasakojo pašnekovė. - Kaip jaustis atlikėjams? Jie neišgirsta profesionalaus savo darbo įvertinimo, tad tiesiog verda savo sultyse. Be kritikų indėlio profesionalus menas tiesiog negali gyvuoti.“
L.Stankevičiūtė atkreipė dėmesį, kad po svarbių premjerų žiniasklaidoje galima išvysti nebent nuotraukų galerijas ar trumpą anonsą. Tačiau jaučiamas didžiulis rimtų recenzijų stygius. „Esame maža šalis, tad neturime įvairovės, neatsiranda gilios analizės, nuomonių skirtumo. Mūsų teatro atveju problema yra dviguba. Pirmiausia, Lietuvoje beveik neturime šį žanrą išmanančių kritikų. Antra, niekas nenori už apverktiną atlygį užsikrauti tokio sudėtingo darbo kaip miuziklo ar operetės kritika“, - sakė pašnekovė.
Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) viešųjų ryšių koordinatorė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė kritikų dėmesiu nesiskundė, tačiau pastebėjo, kad teatro spektaklius analizuojantys autoriai dažniausiai gyvena Vilniuje, todėl jiems tenka kruopščiai planuoti atvykimą į Kauną.
„Bendradarbiavimas su kritikais tikrai vyksta. Jie gana aktyviai domisi mūsų teatro spektakliais. Aišku, daugiausia recenzijų pasirodo specializuotuose kultūros leidiniuose, portaluose. Malonu, kad ir mūsų miesto dienraštis atkreipia dėmesį ne tik į premjerų anonsavimą, bet ir pasirūpina gilesne analize, - džiaugėsi ji. - Tačiau būna ir premjerų, kurios nesulaukia nė vienos recenzijos. Kadangi leidiniai negali užsakyti didelio jų kiekio, orientuojamasi tik į didžiąsias, garsių režisierių premjeras.“ Pasak J.Garnytės-Jadkauskienės, pats Kauno dramos teatras recenzijų neužsako. Tačiau besikreipiantiems kritikams suteikia galimybę pamatyti spektaklį, rezervuoja vietas.
Atsakomybė kultūrai
Nors ir nesusiduria su kritikų badu, J.Garnytė-Jadkauskienė teigė pastebinti kokybiškos kritinės minties lauko siaurėjimą. Pasak jos, kritika vis dažniau keliasi į naujienų portalus ir virsta eilinių piliečių nuomone, kai skundžiamasi, kad ant scenos aktoriai keikiasi ar elgiasi vulgariai.
„Žinoma, visos nuomonės reikalingos. Teatras negali sakyti, kad štai šis atsiliepimas yra geras, o anas blogas. Tačiau tarp asmeninės nuomonės feisbuke ir rimtos kritinės analizės yra didžiulis skirtumas, - atkreipė dėmesį pašnekovė. - Profesionali kritika padeda augti pačiam teatrui. Tad keista, kad kartais profesionalių atsiliepimų apie svarbią premjerą žiniasklaidoje nėra, tačiau portalai pasirenka paviešinti atsitiktinę nuomonę ir iš to padaryti skandalą.“
Didelį žiniasklaidos vaidmenį šioje situacijoje mato ir L.Klusaitė. Pasak teatrologės, didiesiems komerciniams portalams menas, jeigu jis neneša pelno, jau seniai nėra įdomus. „O juk būtent šie portalai, nusveriantys kultūros leidinius savo ekonominiais ir auditorijos svertais, galėtų žymiai prisidėti prie edukacinės meno sklaidos, - pastebėjo L.Klusaitė. - Tačiau daug paprasčiau paskelbti teatrų pranešimus spaudai, įdėti renginio nuotraukas su įžymybėmis ar paleisti į eterį kokią nors anoniminę nuomonę, kuri sukels skandalą ir surinks tūkstančius paspaudimų, nei užsakyti profesionalią recenziją ir sumokėti už tai autoriui. Tai sąmoningumo, atsakomybės ir kultūros politikos neveiksnumo klausimas.“
Didžiųjų Kauno teatrų atstovėms pritarė ir M.Jašinskaitė. Anot jos, kritika - vienintelis mechanizmas, kuris kompetentingai ir nepriklausomai gali įvertinti meno kūrinio kokybę. „Lietuvoje yra 50 profesionalių teatrų, kurie išlaikomi iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, arba gauna finansavimą iš Kultūros tarybos. Jeigu kritikų ir recenzijų mažėja, nenustatoma meno produkto kokybė, mes nežinome, ar tai yra meno kūrinys, ar komercijos produktas, - atkreipė dėmesį ji. - Tad gali būti, kad valstybė, skirdama lėšų meno kūriniams kurti, iš tikrųjų finansuoja komercinę produkciją. Todėl sakyčiau, kad visiškai neatsakingai elgiamės su valstybės lėšomis.“
Anot M.Jašinskaitės, negalėdami apimti viso lauko, profesionalai pradeda rinktis tik tuos teatrus, kurių produkcija juos labiausiai domina. „Todėl Vilnius sulaukia pakankamai recenzijų, Kaunas - jau mažiau, o nuolatinio stebėjimo, kas vyksta mažesniuose miestuose, išvis neturime“, - pastebėjo ji.
VDU Menų fakulteto dekanės J.Staniškytės nuomone, kritikos vertė yra visuomenės ir kultūros lauko susitarimo reikalas. „Akivaizdu, kad dabar šis susitarimas keičiasi taip, kad kritikai vis labiau stumiami į kultūrines paraštes. Manau, kad čia reikalinga diskusija - ar mes norime „The Guardian“ ir „The New Yorker“ lygio meno kritikos, ir ar esame pasiruošę už ją mokėti?“ - retoriškai klausė ji.
Anot pašnekovės, kalbant apie valstybinį lauką, būtina suvokti tai, kad negali būti neapmokamos profesijos. Tad, formuojant biudžetus ir remiant leidinius, derėtų numatyti ir pakankamai lėšų kritikų darbui. „Dabar labai madinga kalbėti apie socialinę verslo ir privačių iniciatyvų atsakomybę. O aš manau, kad galėtų atsirasti ir kultūrinė atsakomybė. Tai įsipareigojimas kritinio mąstymo, visuomenės intelektualumo ir meno ateičiai. Juolab kad pavyzdžių pasaulyje tikrai yra. Negalime sakyti, kad visur meno recenzijos yra visiškai nunykusios ir niekam neįdomios“, - svarstė teatrologė.
Rinkos dėsniai
Tad natūraliai kyla klausimas: kokia meno kritikų ateitis? Teatrologė Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė mano, kad profesionalią kritiką rašančių autorių vis mažės, tačiau pati sritis neišnyks. „Gali būti, kad dominuos jauni kritikai, dar studijuojantys aukštosiose mokyklose. Jie norės išbandyti save, reiškiant kritišką požiūrį, arba tiesiog atlikdami tam tikrus su studijomis susijusius darbus. Tačiau pavargę nuo darbo faktiškai už dyką, vėliau jie veltui rašyti nebenorės, tad natūraliai ieškos kitų uždarbio šaltinių. Todėl kritikos tekstų rašymas savaime atsidurs pagrindinių tikslų užribyje, o bėgant laikui noras rašyti gali ir visai pranykti“, - svarstė pašnekovė.
L.Klusaitės nuomone, kritiką toliau veiks ir komercializacijos procesai. Anot jos, svarbiausia, kad menininkai ir profesionalūs kritikai nepasiduotų žiūrovų spaudimui.
„Šiandien pakito ne tik vertybių sistema, bet ir gyvenimo tempas - jis tapo spartesnis. Taigi sumažėjo ir ilgų, sudėtingų recenzijų poreikis. Kritikai natūraliai prisiderino prie šių pokyčių. Nors kai kam galbūt tai atrodo kaip nuosmukis, bet šiandien rašyti trumpai ir aiškiai yra veikiau pranašumas nei trūkumas, - atkreipė dėmesį. - Kitas dalykas yra neišvengiama rinkodaros įtaka. Teatrai, norėdami didinti bilietų pardavimo skaičių, privalo atsižvelgti į žiūrovų pageidavimus, o šie savo ruožtu ima diktuoti teatrui savo sąlygas. Kritikų užduotis ir yra sureguliuoti pusiausvyrą tarp meno ir besiskverbiančios pigios komercijos, profesionalaus ir mėgėjiško požiūrio.“
„Žinoma, galima pataikauti skaitytojų skoniui, bet galima jį ir formuoti. Nemanau, kad mūsų didžiųjų režisierių kūryba buvo lengvai įkandama ir vienareikšmiškai patiko tuometei publikai. Tik kritikų verdiktas ir išlikę toli gražu ne patys lengviausi tekstai lėmė, kad šiandien mes kalbame apie teatro aukso amžių“, - profesionalios kritikos reikšmę nusakė teatrologė.
