Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui švenčiant garbingą septyniasdešimtmetį, apie šiandienę teatro padėti su režisieriumi, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Gintaru Varnu kalbasi Viktorija Ivanova.
Ar Jūsų sąmonėje yra sąvoka „nacionalinis teatras"? Ką ji jums reiškia?
Puikiai pamenu, jog kai Nacionalinis dramos teatras buvo kuriamas ant buvusiojo Akademinio teatro pamatų, skambėjo tokios mintys: „Tai bus teatras - flagmanas, teatras - skėtis. Jame kurs ir spektaklius rodys talentingiausi, garsiausi Lietuvos režisieriai, bus kviečiami geriausi šalies aktoriai..." Ir taip toliau. Vilčių buvo daug. Per pastarąjį dešimtmetį Nacionalinis buvo visoks - su pakilimais ir juodom duobėm, bet jis niekada nebuvo virtęs tuo, kuo yra dabar. Šiandien sąvoka „nacionalinis teatras" yra prilyginta sąvokai „komercinis teatras". Tai turėtų būti pagrindinė, Lietuvos teatrą reprezentuojanti vaidybos aikštelė. O dabar šitas teatras, su labai retomis išimtimis, visgi reprezentuoja tik komercinio teatro kryptį. Nacionalinis dramos teatras šiandien yra institucija, adekvati šou verslui, ir tiek. O su šituo aš jau niekaip negaliu sutikti. Nei kaip pilietis, nei kaip profesionalus režisierius. Tarkim, kodėl aš negaliu patekti į tą sceną statyti spektaklių? Jūs manęs paklauskite: ar mane ten kvietė? Atsakysiu - ne. Jei nueičiau ir nusilenkčiau direktoriui, gal ir gaučiau (nors greičiausiai - ne) kokį pastatymėlį, bet kažkaip labai nesinori gadinti tos įstaigos repertuaro.
Gadinti?
Taip. Kadangi tai yra komercinis teatras, o aš nemoku ir nenoriu statyti komercinių spektaklių, tai ir gadinčiau. Tokia yra mano, režisieriaus, pozicija. Bet kaip pilietis, aktyviai vaikštantis į teatrą, aš nesuprantu, kodėl šita įstaiga turi būti išlaikoma iš mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų. Ir dar nesuprantu, kodėl atskira biudžeto eilute, jei tai aiškiai komercinė, orientuota tik į pelną įstaiga, kuri vadinasi Nacionaliniu dramos teatru. Aš, žinoma, sveikinu teatrą septyniasdešimtmečio proga, gal reikėjo nuo to pradėti? Bet man keista, nes kaip pilietis aš nesuprantu, kodėl valstybė su varganu ir vis mažėjančiu kultūros biudžetu, kurio neužtenka ne tik paskiriems vis dar gimstantiems mūsų šalyje tikro teatro spektakliams, bet ir muzikai, bibliotekoms, knygų leidybai ir t. t., staiga išlaiko didžiulį monstrą - įstaigą su dviem scenomis, rodančią komercinį repertuarą. Kitaip sakant, pigų šlamštą.
Esmė ta, kad valstybė dotuoja ir absoliučiai išlaiko komercinį teatrą, o tai jau savaime yra nonsensas. Komercinis teatras susikūrė kaip tam tikra opozicija, sakykim, meniniam teatrui. Ir komercinio teatro tikslas yra uždirbti pinigų, o ne kurti meną. Tai yra verslo struktūrų sukurti teatrai. Tarkim, „Domino". Neturiu jokių pretenzijų tam teatrui. Dėl Dievo meilės, gali egzistuoti ir kabaretai, ir „Domino", ir komedijų, miuziklų teatriukai, bet tai yra privataus verslo reikalas. Ir paprastai komerciniai teatrai nesikėsina į biudžetinius kultūros pinigus. Tuo labiau kad jie patys puikiausiai išsilaiko ir dar užsidirba. Tai yra dvi skirtingos teatro rūšys, ir to nereikėtų painioti. O mūsų šalyje įvyksta taip, jog per penkerius metus „netyčia" arba labai apgalvotai Nacionalinis dramos teatras virto ciniškai komerciniu teatru. Ir su šituo niekaip negaliu susitaikyti nei kaip pilietis, nei kaip režisierius.
Liūdina ir tai, kad paskui Nacionalinį teatrą vienaip ar kitaip „slenka" ir kiti teatrai, ir tokio pigios komercinės produkcijos valstybiniuose teatruose antplūdžio per savo gyvenimą nesu matęs. Supratę, kad statant komedijėles pinigai garantuoti, valstybiniai teatrai komercionalėja ir vietoj menų kūrimo sambūrių tampa pinigų „kalimo" įstaigomis, kurių vardas - teatras. Kažkada, kažkokiame europiniame susitikime sakiau, kad Lietuvoje nėra komercinio teatro. Užsieniečiai stebėjosi ir teigė, kad turėtume būti labai laimingi, tačiau nuspėjo, jog tai tęsis neilgai. Dabar tas reiškinys jau yra. Bet jis pavojingas ne tik dėl vėjais švaistomų valstybės pinigų, skiriamų kultūrai. Dar pavojingesnis yra nuodijantis poveikis žiūrovui. Staiga matai, kad per penkerius smegenų plovimo teatre metus žiūrovas pajuto, jog teatras gali būti visai ne probleminis, ne sunkus, visai ne gilus, ne jaudinantis, ne tiesos oazė. Suprato, kad teatre galima ir nemąstyti, ir neišgyventi... Teatras šiandieniniam Nacionalinio teatro žiūrovui - tai lengva ir šmaikšti komedija, garsūs aktoriai ir „visapusiškas pasitenkinimas" per valandą ar dvi. Kitaip sakant, pasikeitė pats teatro suvokimas. Jis tapo serialų atitikmeniu, tik aktoriai gyvi ir scenoje.
Lietuvoje vadinamasis tikras, meninis, rimtas teatras bėga iš valstybinių teatrų ir jį kuriantieji tampa vadinamaisiais „nepriklausomybininkais".
Ar neparadoksalu, kad „rimtasis" teatras tapo nepriklausomų organizacijų uždaviniu, nors vadinamiesiems „nepriklausomybininkams" yra be galo sunku išsilaikyti. O valstybiniai, net Nacionalinis teatras, gaunantys valstybės dotaciją, užuot atlikę savo misiją, gali leisti sau pasukti komercinio teatro kryptimi?
Būtent. Nevyriausybinės organizacijos vos sugeba egzistuoti dabarties sąlygomis. Kai kurių spektaklių Lietuvoje rodyti finansiškai absoliučiai neapsimoka ar net neįmanoma. Tikrą teatrą kuriančios organizacijos yra stumiamos į tokias sąlygas, kad meną tenka kurti su trimis aktoriais ir trimis taburetėmis, arba jo nekurti išvis. Ir tai ne demagogija, tokia realybė, kuri yra tiesiog baisiai ydinga, jei ne nusikalstama. Kodėl valstybė turi išlaikyti už mokesčių mokėtojų pinigus niekalą „kuriantį" Nacionalinį teatrą? Juk už tuos kelis milijonus litų per metus verčiau būtų nupirkta šalies bibliotekoms daug gerų knygų ar būtų išverstos į lietuvių kalbą visas Shakespeare‘o, Calderono de la Barcos, Federico Garcia Lorcos ar kito klasiko pjeses?
Jei, tarkime, Filharmonija imtų nuomoti sales projektams „Šok ar dainuok su manimi", tai jau būtų prostitutė, o ne Filharmonija. Su Lietuvos Nacionaliniu dramos teatru yra tas pats. Tik kodėl niekas apie tai garsiai nešneka ir nesupranta problemos?
Ko, Jūsų nuomone, reikėtų imtis, kad situacija pasikeistų?
Jei klausiate apie situaciją Lietuvos teatre - aš jau seniai sakiau, kad reikia iš esmės pakeisti teatrų įstatymą. Atsisakyti pastovių trupių, atsisakyti etatų iki gyvos galvos... Prieš ką, aišku, stos 97% Lietuvos aktorių.
Bet kalbant apie Nacionalinio teatro problemas, tai visi bent kiek sąžiningi teatralai ar teatro mėgėjai turėtų pro padidinamąjį stiklą stebėti labai greit vyksiančius naujo Nacionalinio teatro vadovo rinkimus. (Jau paskelbtas konkursas paraiškas Kultūros ministerijai pateikti iki spalio 15 dienos). Puikiai prisimenu praėjusius rinkimus, kur iš šešių kandidatų buvo išrinktas dabartinis vadovas, per penkerius metus pavertęs Nacionalinį dramos teatrą už valstybės pinigus išlaikomu komerciniu teatru. Teatralų žargonu kalbant - „juodąja skyle".
Tuometinis „konkursas" mane privertė suabejoti tiek ministerijoje vykstančiu konkurso skaidrumu, tiek viešumu, tiek viso to sveiku protu. Ano konkurso rezultatus matome šiandien Nacionaliniame dramos teatre .
Dabar, jei manęs paklaustumėte: „o kodėl tau tai taip rūpi? Gal taikai į Nacionalinio dramos teatro vadovo kėdę?" atsakyčiau - ne, netaikau. O rūpėti turėtų daugeliui, jei išvis rūpi teatras, menas ir panašūs dalykai. Taigi, tęsiu - nebepasitikiu tais Kultūros ministerijos konkursais, juolab kad iš Nacionalinio dramos teatro šaltinių girdėjau, kad ir šį kartą „viskas jau nuspręsta - bus Večerskis". Ar suprantate, ką tai reiškia? Jei tai tiesa, tuomet tai būtų įstatymų pažeidinėjimas, konkurso klastojimas ir valstybės mulkinimas. O šito kaip sąžiningas pilietis nepakęsiu. Todėl nutariau oficialiai kreiptis į kultūros ministrą, kad leistų stebėtojo teisėmis dalyvauti konkurso eigoje. Tai reiškia, kad norėsiu susipažinti su visų kandidatų programomis ir dalyvauti galutiniame pokalbyje. Jei konkursas viešas, kodėl neturėčiau tokios teisės? Ir man iš viso neaišku, kodėl tų konkursų kandidatų programos slepiamos? Gal tam, kad niekas negalėtų įrodyti jų skaidrumo? Šį kartą aš pamėginsiu. Dėl Nacionalinio dramos teatro ir viso Lietuvos teatro ateities.
Mes turėtume tiek visuomenei, tiek politikams išaiškinti, kokia apverktina šiandien yra Nacionalinio dramos teatro situacija. Sveikintina buvo „Kultūros barų" iniciatyva, kai profesionalūs teatro kritikai išsakė savo nepasitenkinimą Nacionaliniu dramos teatru. Jei apie tai nekalbėsime, gali nebūti aišku, jog tai, kas vyksta dabar, tikrai yra problema. Kultūros ministerija ir su ja susijusios politinės jėgos turėtų suprasti, kad viena svarbiausių dramos scenų šalyje turi būti grąžinta Teatrui. Jei kas ir svajoja apie kokį privatų ar partinį „bizniuką" - neišdegs. Mes už tą sceną kovosim. (Kaip baisiai skamba žodis „kovosim" po dvidešimties nepriklausomybės metų!.. O dar kai adresuojamas lietuviams, tiems patiems teatralams ar Kultūros ministerijos valdininkams. O ką daryt?)
Norėčiau palinkėti, kad laivelis, nuo 1940- ųjų Hejermanso „Vilties" buvęs ant šio teatro uždangos ir simbolizavęs tam tikras vertybes, į teatrą grįžtų, užuot puvęs po vandeniu. Nes Nacionalinio dramos teatro „Titanikas" jau nuskendo, kaip tas dabartinės valdžios sunaikintas uždangos laivelis.
