Rimas Driežis
 |
| Stasio Ušinsko dingusio eskizo II „Lakštingala” reprodukcija (iš Tumėnienės monografijos „Stasys Ušinskas”, VAGA 1978) |
Gegužės šeštą Lietuvos lėlininkai švenčia savo profesijos gimtadienį. Tą dieną 1936 m. laikinojoje sostinėje buvo atidarytas pirmas profesionalus „Marionečių teatras“. Teatro įkūrėjo, žymaus dailininko Stasio Ušinsko „neįkainojama veikla lėlių teatro srityje“ aprašoma „Lietuvių teatro istorijoje“ (autorė Audronė Girdzijauskaitė, 2002), bet iš gausaus ir įvairaus jo palikimo lėlių teatras studijuotas ir populiarintas mažiausiai.
Apskritai ši sritis didesnio dėmesio sulaukia, kai atsiranda speciali proga, o atšventus sukaktį ji vėl užmirštama. Vadiname Stasį Ušinską profesionalaus mūsų lėlių teatro pradininku, pirmo garsinio marionečių filmo ir pirmos lietuviškos knygos apie lėlių teatrą autoriumi. Tuos „poterius“ ir šiandien tebekartotume, bet 2005 m. minėtas Ušinsko šimtmetis davė progą Teatro, muzikos ir kino muziejui išleisti prieš 60 metų paruoštą jo rankraštį „Lėlių ir kaukių teatras“ ir filmo „Storulio sapnas“ DVD. Tokiu būdu Ušinsko darbai tapo prieinami visuomenei. Kiek žinau, šių leidinių tiražas jau baigiamas parduoti, o štai Kaune, M. K. Čiurlionio muziejuje rengto solidaus Ušinsko jubiliejinės parodos katalogo vis dar nėra. Jis turėjo pasirodyti kartu su paroda, o nuo jos uždarymo praėjo jau du metai! Ir proga buvo, ir pinigai – deja... Negi Stasio Ušinsko kūryba neverta pastovesnio atitinkamų institucijų ir menotyrininkų dėmesio?
Ne ką geresnė padėtis ir su Ušinsko kūrinių ekspozicijomis. Visuomenė jo lėles gali pamatyti tik Vilniuje: keletą marionečių pastovioje ekspozicijoje demonstruoja Teatro, muzikos ir kino muziejus bei teatre „Lėlė“ veikiantis „Gyvasis lėlių muziejus“. „Lėlės“ ekspozicijai tris marionetes paskolino dailininko dukra Rasa Ušinskaitė. Be lėlių čia dar eksponuojami iš jos gauti marionečių brėžiniai, pirmojo lėlių spektaklio „Silvestras Dūdelė“ nuotraukos bei unikalus kadras iš „Storulio sapno“ filmavimo, kuriame užfiksuoti filmo kūrimo užkulisiai. Šalia Ušinsko eksponatų „Gyvojo muziejaus“ lankytojai mato ir 1986 m. Menininkų rūmuose vykusios, profesionalaus lėlių teatro penkiasdešimtmečiui skirtos Ušinsko parodos plakatą. Tada minėjimą inicijavęs teatras „Lėlė“ (šįmet ir jam 50!) savo dirbtuvėse sutvarkė Ušinsko marionečių išorę, bet per tą laiką jų stovis nepagerėjo. Teatro, muzikos ir kino muziejuje eksponuojama dar iš paties Ušinsko rankų įsigyta lėlių kolekcija kurį laiką šokiravo čia apsilankiusius užsienio lėlininkus, nes marionetėms buvo nuimtos valdymo kryžmės. Dabar jos grąžintos, bet sudėtingi marionečių galvos mechanizmai, pokario Kaune patyrę Nemuno potvynį, ir toliau rūdija nerestauruoti. Teisinamasi, kad nėra specialistų, bet ar daroma kas, kad tokie atsirastų – nežinau.
Neramu ir dėl privačiose kolekcijose esančių Stasio Ušinsko lėlių. Muziejai įsigijo tik dalį išlikusių marionečių ir, atrodo, daugiau pirkti nesiruošia, o kas laukia jau ir antikvarinėse parduotuvėse pasirodančių jo lėlių – niekam nerūpi. Šiuo metu žinomi marionečių rinkiniai leidžia matyti, kaip keitėsi kūrėjo požiūris į lėlę; pagal mastelį ir tipažus dar įmanoma išskirti jų grupes, už kurių slypi ne tik Holivudui 1940 m. ruošta H. K. Anderseno „Lakštingalos“ ekranizacija, bet ir dar neaprašyti sumanymai. Jei situacija nesikeis, ateityje tyrinėtojams bus daug sunkiau susigaudyti.
 |
| Sofijos Veiverytės tapytas Stasio Ušinsko portretas |
Nesuprantamas abejingumas lydi ir penkių pilnai atliktų eskizų ciklą, kurį Ušinskas nupiešė ruošdamasis filmuoti Anderseno pasaką. Šiuos „Lakštingalos“ eskizus jau nuo 1986 metų įvairiose parodose matome ne visus. Eksponuojami I, III, IV ir V paveikslai, o antrojo nebuvo ir Ušinsko šimtmečiui skirtoje retrospektyvoje. Menotyrininkės Nijolės Tumėnienės 1978 m. išleistoje monografijoje „Stasys Ušinskas“ galima pamatyti visą ciklą, tik gaila, kad nekokybiška spauda ir bespalvė dingusio paveikslo reprodukcija nepadės suprasti, kodėl autoritetinga menotyrininkė šiuos darbus priskiria prie geriausių dailininko „kūrybinės minties tvarinių“. Šiandien likę keturi paveikslai yra privačiose kolekcijose, o dingusiojo likimas kol kas nežinomas. Gal dar nevėlu juo pasidomėti, juolab kad paskutinis žinomas šio paveikslo pėdsakas, pasak dailininko dukros, veda į Teatro, muzikos ir kino muziejų.
Kol nėra žadėto jubiliejinės retrospektyvos katalogo, gal vertėtų pakartotinai išleisti Nijolės Tumėnienės monografiją? Prieš tris dešimtmečius spausdintos knygos didžiąją dalį sudaro Ušinsko kūrinių reprodukcijos, tad jų kokybę gerokai pataisytų tobulesnė spausdinimo technika. Iš rusų kalbos pagaliau reikėtų išsiversti ir kitą Ušinskui skirtą monografiją –didelės apimties Veros Kulešovos knygą, 1973 m. išleistą Maskvoje. Abiejų menotyrininkių darbai sudaro pamatą tolimesnėms Ušinsko kūrybos studijoms, o pasikeitęs laikmetis leidžia atidžiau pasigilinti į nutylėtas temas. Tarybiniais laikais dėl ideologinių suvaržymų buvo tik probėgšmais užsimenama apie Ušinsko bendradarbiavimą su JAV teatrais, jo kūrybinė veikla karo metais irgi vos nužymėta ir t.t. Jaunieji teatro istorikai čia turėtų ką veikti, tik ar yra jų – jaunųjų?
Patikslinimų laukia ir jau žinomi Ušinsko kūrybos faktai. Dažnai minėtas Paryžiaus pasaulinėje parodoje 1937 m. gautas apdovanojimas už marionetes dėl prieštaringų liudijimų nebeprimenamas, o pasidomėti, kaip ten buvo iš tikrųjų – nėra kam. Reikėtų aiškintis ir dėl Ušinsko JAV gauto patento. Turimi dokumentai rodo, jog dailininko išrastiems marionečių konstrukcijos patobulinimams buvo pradėta patento išdavimo procedūra, bet ar procesas buvo pabaigtas – nežinoma. Beje, patentų dokumentacijoje likę marionečių brėžiniai ir konstrukcijos aprašymai irgi prašosi išleidžiami – jie atspindi lėlininkui svarbią meno ir technikos sąjungą ir papildo lėlių mechanikos archyvą, kuriuo galėtų naudotis dabartiniai lėlių meistrai.
Ušinskui mechanizmus gamino Petras Svidras. Jis montavo ir garsiuosius dailininko vitražus, o po „Marionečių teatro“ uždarymo, kai su Ušinsko lėlėmis buvo rengiami koncertiniai pasirodymai, Svidras atliko „trupės direktoriaus“ pareigas. Lėlių gamybos paslapčių Svidras išmoko gyvendamas tarpukario Čekijoje. Iš ten jis parsivežė ne vien lėlių meistro įgūdžius – Čekijoje gautas valstybinis apdovanojimas skatina daugiau sužinoti apie šio mūsų tautiečio gyvenimą. Gal vingiuota Petro Svidro biografija irgi verta atskiros knygos?
Apžvelgdami Stasio Ušinsko – lėlininko veiklą jau įpratome konstatuoti, kad ją nutraukė prasidėjęs karas. Išnyrantys nauji faktai ir amžininkų užuominos verčia galvoti, jog veikla tęsėsi ir vėliau, tik ar bepavyks ją aprašyti? Laikas negailestingai naikina pirmeivių pėdsakus, o mūsų lėlių teatro istorija studijuojama priešokiais, sulaukus jubiliejų, sukakčių, gimimų, mirimų... Gimtadieniai pasitaiko dažniau, tad švęsdami juos gal ir nuveiktume daugiau? Su gimimo diena!
