Recenzijoje neminimas nė vienas aktorius ar solistas – esu tikra, kad visi jie bus paminėti kitose recenzijose. Šiame tekste kalbama apie Jono Meko ir Łukaszo Twarkowskio režisūrinius principus.
Paskutiniame Jono Meko filme „Requiem“ rodomos gėlės. Naujausiame Łukaszo Twarkowskio spektaklyje „Quanta“ rodomi žmonės. Man atrodo, negali būti geresnio „Quanta“ tęsinio nei J. Meko „Requiem“. Nes po „Quanta“ nebėra ko pasakyti. J. Mekas nieko ir nesako: tiktai žiūri į žiedus. Kartkartėmis dar parodo nuotraukų iš to „didelio dalyko“, apie kurį kalba Ł. Twarkowskis. Taip jiedu ir susikalba.
„Requiem“ – paskutinis J. Meko filmas, sukurtas rodyti gyvai skambant Giuseppe’s Verdi kūriniui „Messa da Requiem“ ir tokiu formatu ligi šiol rodytas tik kartą Niujorko meno erdvėje „The Shed“. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre antrą kartą parodytas kūrinys J. Mekui būdingu dienoraštiniu stiliumi liudija pasaulio esmę – gamtą, dieviškąją dimensiją ir žmogaus žiaurumą. Bet liudija ne kaip nors įmantriai, o lengvai, nesureikšmindamas, mekiškai: turbūt 95 proc. filmo skiriama įvairių parkų, pievų, terasų, patvorių, laukų žydėjimui, visokių spalvų, formų, tekstūrų žiedams.
Keletas scenų skirta bažnyčių fasadų, religinių skulptūrų, freskų, vitražų fragmentams, tačiau jie negarbinami ir netgi nerodomi išbaigtu pavidalu – tai tik atskiros galvos, plaštakos, rankovės ar klešnės, kitaip tariant, detalės. Žiūrėdamas tikrai galėtum pritarti kūrinio atlikimo Lietuvoje kuratoriui Edvardui Šumilai, minėjusiam, kad filmas švenčia gyvenimą. Bet būtent tie keli likę procentai kadrų pakeičia visą filmo kraujotaką: tarp žiedų ir altorių J. Mekas įdeda karo aukų ir budelių nuotraukų, televizijos reportažų su viską naikinančiomis gaisro ir cunamio stichijomis. Užtenka tiek nedaug, kad gėlės nustotų liudijusios pasaulio grožį ir virstų būdu žmogui ištverti tikrovę. Kitaip tariant, gerai, kad yra gėlių, į kurias galima nusukti akis.
Nuo ko nusukamos akys, Lietuvos nacionalinio dramos teatro 85-ojo sezono premjeroje kalba Łukaszas Twarkowskis: kartu su dramaturge Joanna Bednarczyk kurtame spektaklyje „Quanta“ matome 1938-uosius, kai Hitleris tapo „Times“ metų žmogumi. Šveicarijos kalnų viešbutyje apsistoję mokslininkai čia kuria santykius, stebi dangų ir Urano planetą, kalba apie elektronus, atsitiktinumus ir sapnus. Jie šoka, kalbasi, klaidžioja viešbučio erdvėse, yra išsiblaškę ir lengvai apsvaigę. Spektaklio aprašyme teigiama: „Jie atvyko į „Les Moires“ pažvelgti į pasaulį iš aukštų kalnų perspektyvos. Plačiame vaizde ieškoti gilesnės prasmės.“ Bet iš tiesų jie panyra vieni į kitus, vieni kituose ieško to paties nerimo, kurį patiria patys, bando drauge vilkinti laiką, kuris pritvinkęs Antrojo pasaulinio karo nuojautų. Jie užsiima žmogiškais dalykais, slėpdami juos po „kvantinių įvykių daugetas liaujasi vidurkinęsis į tikrovę“ stiliaus retorika. Veikėjai dirgina įvairias jusles, kad artėjančios istorijos laukimas taip nespengtų. Jie beveik visą laiką dairosi, jų kūno motorika – paruošta tam kažkam, ko dar nėra.
„Quanta“ manęs pernelyg nenustebino: pagal jau gerai pažįstamą Ł. Twarkowskio braižą sukurtas darbas visų pirma darsyk sukėlė klausimą, ką daryti su visais tais „braižais“, kuriuos atradę menininkai nebeieško naujų formų, tik ištikimai tęsia tai, dėl ko yra užtikrinti: veikė vakar, veiks ir rytoj. Gal ir veiks, tik nieko nebenustebins. Bet jaudintis neverta – ir nenustebus ten bus kuo užsiimti: kaip kiekviename drebančia buitine kamera filmuotame, besiužečiame J. Meko filme, taip ir kiekviename tarp kino ir teatro įstrigusiame, reivo, amžino tikrovės loopo ir egzistencijos svaigulio kupiname Ł. Twarkowskio spektaklyje kaskart yra naujų būdų apžiūrėti pasaulį.
Keistas sutapimas, bet abiejų menininkų raiškos būdas – nemanipuliatyvus menas, nepasiglemžiantis žiūrovo dėmesio, neįtraukiantis į raiškų pasakojimą. Veikiau tai kvietimas sąmonei slankioti, slampinėti, lunatikuoti, nuobodžiauti ir tame nuobodžiavime staiga pasijusti iš visų pusių suspaustam realybės tankio. Galėtume klausti – kas čia tokio ypatingo J. Meko filme? Raganės, kosmėjos, rožės, bijūnai, viendienės? Bet užtenka trumpai savęs klustelėti, kodėl jame tiek įkyriai daug gėlių, kieno vietą jos užima. Ir galvoje ima spengti: J. Mekas filmuoja gėles, nes nebenori žiūrėti į žmones. Ne tiesiog nebenori, o įnirtingai.
Kaip ir dėl J. Meko „gėlyčių“, taip ir dėl spektaklio „Quanta“ manieringumo teko girdėti nemažai priekaištų: esą forma sunaikina turinį. Bet Ł. Twarkowskį visada buvo galima tuo kaltinti: mano supratimu, formos čia nėra per daug, tiesiog tokia šio režisieriaus forma. Tokia ji buvo ir „Lokyje“, ir „Respublikoje“ (tiesa, visai kitokį Ł. Twarkowskį, sugulę ant LNDT didžiosios scenos grindų, matėme jo „Juodoje saulėje“). Toks yra šio režisieriaus metodas: jis nenori pasakoti nieko, kas būtų nuoseklu ir išbaigta. Jis leidžia išgirsti pokalbių fragmentus, vakuume pakibusius sakinius, žodžius-kaip-žmones, kurie praeina pro šalį. Bet jei jis kviečia žiūrovo sąmonę slampinėti, tuomet viskas stoja į vietas: juk tikrieji pasaulio slampinėtojai taip ir klausosi tikrovės – su kitais tik prasilenkdami, netyčiomis kažkur pastoviniuodami, nuvogdami kieno nors pokalbį restorane, įsiterpdami į esatį tik tos nakties kadrui, tik vienai cigaretei. Čia nėra tokios sąvokos kaip prisirišimas. Tai struktūra, kuria juda nomadai, beviečiai. Tiesa, jų labai ryškūs veidai. Jie iš tų, kurie paskui sapnuojasi. Ar sapną irgi kaltiname, kad buvo nerišlus ir neleido veikėjams pabaigti minčių? Vis dėlto net nerišlus, bet stiprus sapnas kūne palieka pėdsaką, kuris persikelia į gyvenimą.
Man regis, panašų užmojį turi ir Ł. Twarkowskis – sukurti kažką, ką pajustume kūnais, bet žodžiais būtų sunku nupasakoti. Lyg ir nieko neįvyksta, bet kažką pajuntame. Stebėti tokius kūrinius labai įdomu: juose niekas nespaudo aiškių emocinių mygtukų, niekas tvarkingai nepasakoja istorijos, nėra aiškių protagonistų ir antagonistų. Juose galima judėti, kaip tik norisi, – visaip bus negerai ir neteisingai. Bet išėjęs vis tiek jausiesi kitoks, nei atėjai. Teks atsakyti sau į klausimą – kas yra tas kažkas, ką jaučiu?
Tiesą pasakius, kažką panašaus visada išgyvenu ir žiūrėdama J. Meko filmus, nors jo meninė pozicija kardinaliai priešinga Ł. Twarkowskiui. J. Mekas buvo griežtai PRIEŠ ambiciją būti dideliu menininku ir meno kvietė ieškoti veikiau rudens lapų mirgėjime nei teatro scenoje. Vis dėlto jo filmai irgi kviečia žiūrovą klaidžioti nerandant vietos. Juose lygiai taip pat aptinki save nežinantį, kur eiti, ką sekti, kuo domėtis. Ir tik išėjęs, apimtas filmo įspūdžio, aplinką pamatai kitaip. Stipriausiai mane paveikė filmai „Reminiscences of a Journey to Lithuania“, „Lost, Lost, Lost“, „As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty“. Filmo „Requiem“ į šį sąrašą, tiesa, neįrašyčiau – jame man trūko paties kūrėjo balso, jo komentarų, kurie pakeičia vaizdo suvokimą dažnai ironišku, kartais plečiančiu, kartais nureikšminančiu būdu. Tačiau tai, kad J. Mekas filme „Requiem“ nieko nekalba, irgi yra svarbi žinia: tą gėlių grožį palyginus su žmogaus žiaurumu, nėra ko pasakyti. Kūrėjas tik siunčia raštelius Dievui, kuriuose arba jį garbina, arba kalba ką nors apie paskutiniąją dieną ir pelenus. Man regis, čia slypi ne tiek baimingas mirties laukimas, kiek senas geras J. Meko humoro jausmas.
J. Mekas niekada nesiliovė stebėti: jis tiesiog fiksavo aplinką nieko prie jos nepridėdamas, tik parinkdamas stebinius. Jo kūryboje nėra svarbesnių objektų ir subjektų (išskirti galima tik kai kuriuose filmuose matomą motiną ir Semeniškių kraštovaizdžius), viskas vienodai verta ir tiek pat neverta patekti į kadrą. Spektaklyje „Quanta“ irgi svarbus ne tiek veiksmas, kiek jo stebėjimas. Tačiau J. Mekas stebi tikrovę, o Ł. Twarkowskis visų pirma sukuria tai, ką galėtų stebėti, tada įjungia kameras (šįsyk naudotos pavidalus stipriai deformuojančios infrared bei thermo kameros) ir stambiais planais dėlioja savo stebinių kolekciją. Su žiūrovu jis elgiasi naudodamas prievartą – ne žiūrovas sprendžia, į ką žiūrės. Visa žiūrėjimo architektūra yra kruopščiai sudėliota iš anksto: kieno ranką, veidą ar nerimą stebėsime, nuspręs režisierius. Bet būtent vaizdų choreografija ir yra jo režisūros esmė: čia svarbiausia, kaip kas su kuo susisieja ir kas tame ryšyje gimsta.
Ne vienas, žiūrėdamas Ł. Twarkowskio spektaklius, skundžiasi: „Noriu teatre matyti teatrą, o ne kiną.“ Galvodama apie tai, ką su mumis daro režisieriaus kinematografinė obsesija, stoju spektaklio pusėn: Ł. Twarkowskio kameros leidžia fiziškai uždaryti ketvirtąją sieną ir spektaklį kurti ne iš gyvų kūnų, o iš jų atvaizdų ir kūnais patiriamo jausmo, kad čia esame ne vieni. Režisieriaus kuriamai tikrovei šitas netiesioginis, nereprezentatyvus aktorių buvimas yra labai svarbus – jie gali nustoti rengti „pasirodymą“ ir vietoj to pasiduoti klaidžiojimui, kurti savo būseną, o ne ją demonstruoti.
Kuo tai skiriasi nuo kino? Tuo, kad aktoriai vis tiek yra, mes juos matome už langų, kartais trumpam jie pasirodo iš arčiau. Bet visada yra daugybė kūnų, kurie tūno ne užkulisiuose, o netoliese, kažkur už stiklinio viešbučio sienos, už durų, už vitrinos, už vitražo: nematomi, bet gyvi, jie kažką veikia, kažką jaučia. Iš to gimsta šito pasaulio nejaukumas. „Kažkas čia yra“, – sakome, kai užėję į pastatą kažką pajuntame, bet prieblandoje negalime įžiūrėti. Visas Ł. Twarkowskio teatras ir yra tokia prieblanda, toks „kažkas čia yra“, smeigiantis tiesiai į kaulus ir nebūtinai parodantis savo pavidalą.
Tiek „Quanta“, tiek „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą. Tai kūriniai-mąstytojai, pasižymintys šveicariška ar amerikietiška laikysena; jų kieme žydi gėlės, o horizonte boluoja tykūs kalnai. Kita vertus, šiandien, gyvenant šiame geografiniame centimetre, tokia laikysena būdinga ir daugeliui mūsų: mes irgi įnirtingai žiūrime į gamtą, į medžių ir ežerų kilnumą, ieškome kūnų, kurie nešiojasi tos pačios prigimties nerimą, kažką filmuojame ir fotografuojame, kažkur judame, nežinia ko laukdami. Man šie du kūriniai – turbūt meniškai tiksliausias laikmečio ir mūsų nusigandusių veidų atvirukas.
