Dabar, kai kas vakarą „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje šoka-šoko-šoks, jau dvidešimtą kartą, vis dar pasijuntu besanti kito festivalio filme, ne tik dėl to, kad jame šoka, bet ir dėl to, kad jo herojus krenta, atsikelia, mokosi kristi, eina iš proto dėl to, kad gyvenime galbūt krenta ir juokauja krisdamas atsisveikinimui.
Tokie „Kino pavasario“ linkėjimai „Naujajam Baltijos šokiui“ ir Izraelio šokio dievo, pasaulinio masto choreografo Ohado Naharino linkėjimai visiems šokantiems - iš Tomerio Heymannno dokumentinio filmo „Ponas Gaga“ („Mr. Gaga“).
Kažkas dar atsimena Naharino „Batsheva“ ansamblio gastroles Vilniuje pernai birželį (ačiū Audroniui Imbrasui, šitaip su visais šventusio Lietuvos šokio informacijos centro dvidešimtmetį). Kažkieno iš žiūrovų kūnai dar nepamiršo savo viešo šokio scenoje su Naharino artistais, kitų kūnai - gerą siaubą, kad tik nepakviestų tam šokiui. Nes gal nukrisiu? Nes nemoku? Kvailai atrodysiu, t.y. visų akivaizdoje pralaimėsiu? O buvo taip gražu iš tikrųjų, tiek geros, linksmos energijos teatro salėje. Nes viskas tam ir skirta, kad patikėtum savimi, šokiu, o tie kritimai... irgi šokio dalis. Gyvenimo šokio.
***
Šokėja Naharino repeticijoje turi nukristi ant nugaros. Natūraliai, saugiai, bet kad niekas neįtartų, jog ji bijo ar saugosi. Ir ji kartoja, ir neatrodo, kad bijotų, bet matyti, kad atsargi. Naharinas moka nukristi. Šiurpiai natūraliai, bet nepavojingai. Parodo. Gali šitaip? Šokėja mokosi kristi. Visą filmą, kuris pasakoja Naharino gyvenimą, atsimenu per šitą įžangos raktą.
Pasakojama, kad kadaise Naharino mama, šokio mokytoja, skambinusi į „Batsheva Dance Company”, jau tada žymią Izraelio šokio trupę, ir pareiškusi, kad į atranką ateis jos sūnus, pastebėkite jį, nes jis genialus. Žydė mama apie savo sūnų kitaip ir nepasakytų. Ir jis atėjo, 22 metų gražuolis, ką tik atitarnavęs armijoje artistu (!), niekada nesimokęs šokio, bet visada šokęs. Kaip genialus ir buvo priimtas. Jį tada pastebėjo Marta Graham, su „Batsheva“ dirbusi Amerikos moderniojo šokio kūrėja, ikona, legenda, vadinkim kaip tinkamiau. Kaip genialų Marta Graham netrukus jį ir išsivežė mokytis į Niujorką. Jaunuoliui Naharinui Niujorke po legendos sparnu teko spraustis į svetimus rėmus. Savų rėmų jis dar nepažįsta, greta moderniojo šokio mokosi ir baleto. Be to, ieško, kur jausis laisviau ir atsiskleis: eina į atranką pas Maurice´ą Béjart´ą, kitą legendą, ir lieka nepastebėtas - jis, neprilygstamas iš prigimties. Tada Naharinas gatvėje prieina prie Béjart´o ir sako: aš ką tik po jūsų atrankos, jūs manęs nepriėmėte. Béjart´as sugrįžta su juo į studiją, leidžia šokti. Stebi. Naharinas tampa garsios trupės nariu.
Béjart´ui reikia besąlygiško paklusnumo ir dievinimo, kaip ir kiekvieno Didžio Menininko imperijoje. Visi, kurie Didįjį supa, turi jo dieviškumą priimti ir savo nuolankumu patvirtinti. Visi, tik ne Naharinas, kuris Tomerio Heymanno filme leidžia sau pasakyti, kad nuo Béjart´o repeticijų vos neatsidūrė beprotnamyje ir kad darbo su Béjart´u laikas buvo siaubingiausias jo gyvenime. Štai kaip: švietė karjera, o toks nusivylimas. Ir bedarbystė. Niujorke. Kadre pati neviltis: jaunas Naharinas mirksta vonioje ir geria.
Primenu, tai filmas. Ne vaidybinis. Bet ir ne iš šventųjų gyvenimo - čia cituoju šaunų Alvydo Šlepiko pavadinimą iš seno, kadaise leisto „Teatro“ žurnalo, kuriame jis recenzavo lietuvių teatralų biografines ir autobiografines knygas. Tie mūsų šventieji, skaistūs ir gimę kilti... Tomeris Heymannas peržiūrėjo gausybę filmuotos kronikos, dokumentavo kone visus nešvento Naharino gyvenimo etapus nuo mažens. Faktas: Naharinas turi šimtus valandų asmeninės filmuotos kronikos, bet niekam jos nerodo, Heymannas per keletą metų atkaklumu ir ištikimybe užsidirbo teisę filmuoti Naharino repeticijas, nors Naharinas kategoriškai priešinosi šokio „įšaldymui“, o įsileidęs Heymanno filmavimo grupę, patikėjo jai ir namų kino arhyvą. Ir štai, „Pono Gagos“ režisierius pasakoja istoriją apie tai, kaip menininkas išmoksta nukristi ir išmoksta pakilti. Ir netgi padeda pakilti kitiems - per šokį ar per požiūrį į problemą.
Naharinas, Niujorke įkūręs savo trupę, nemokėjo netgi pasakyti šokėjams, ko iš jų nori - o norėjo jų kūnais sukurti savo šokio kalbą, ir rėkė arba piktas tylėjo, įsitikinęs, kad jie patys turi suprasti. Dabar „Batsheva“ - Naharino imperija Tel Avive. Sėkmingiausia Izraelio šokio trupė, į kurią šokėjai veržiasi, kaip kadaise pas Bejart´ą veržėsi Naharinas. Su laiku - tikėkim, ką filmas sako, - jis išmoko per atranką atskirti, kas tiks jo trupei: ne kas šoka techniškiausiai, o kas tiesiog įdomus žmogus ir kurio jam nereikės prievartauti pagal savo schemas, nes jie kurs kartu. Bet ar taip yra, mes nežinom, gal tai filmo režisieriaus koncepcija - juk ponu Gaga Naharinas pavadintas dėl to, kad yra išradęs metodą, vardu gaga, šokiu išlaisvinantį žmogaus judesį. Matykite: šokio studija pilna šokančių, storų ir plonų, senų ir jaunų, įgalių ir neįgalių - jie ne artistai, jie Naharino užkerėtieji, tam ir susirenkantys, kad jų kūnai pajustų judesio laisvę per šokį. Matykite ir Naharino - atkaklaus ir kantraus, nešaukiančio ir nepikto - repeticijas su artistais, su ta pačia Maya, kuri filmo įžangoje turi kartoti ir kartoti kritimą. Čia jau kalba ne apie judesio laisvę, o apie preciziką. Laisvė - pasirinkti, ar liksi dirbti su šituo jaukiai šnekančiu, bet maksimaliai reikalaujančiu choreografu.
***
Ištraukiau tik vieną motyvą iš dinamiško filmo, padaryto taip, kad kiekvienas žiūrintysis surastų savo „piece of cake“: kas pažintį su choreografijos įžymybe ir jo kūrybos eiga, kas malonumą iš arti sekti menininko asmeninį gyvenimą, kas meilės istoriją (kaip išaiškėja iš finalinių titrų, filmas dedikuotas pirmajai Naharino žmonai šokėjai Mari Kajiwarai, 50-ies metų mirusiai nuo vėžio), kas - kritimo ir pakilimo variacijas. Net „piece of cake“ - pyrago riekę - čia cituoju ne taip, kaip ji patiekiama filme: ten tai frazeologizmas, reiškiantis, kaip siūlo filmo vertėjai, „vieni niekai“, nes būtent tai Naharinas patarė ištarti savo tėvui, nepajėgusiam judėti po insulto. „Piece of cake“ - pakartojo Naharinas vyresnysis ir pakilo. Išsiverskime ir interpretuokime, kaip tik norime, ir kartokime, jei padeda.
„Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje susidūrėme su motyvais ir interpretacijom, į kurias taip smagu įsijausti ir taip paprasta sugriauti, bet juk tai nieko baisaus, „peace of cake“. Patį pirmą vakarą šoko Louise Lecavalier iš Kanados, ir tai, kad ji meistrė, žvaigždė, prima, galėjai pajusti nuo pirmų jos judesių. Tiek energijos matėme gal tik Izraelio choreografų darbuose prieš keletą metų. Kol Lecavalier šoko viena, spektaklio „So Blue“ turinys buvo pats judesys, o juk žmonėms, pratusiems prie teatro, taip reikia turinio. Ir jis atsirado - su partneriu Frédéricu Tavernini, apie kurį anonsuose tik užsiminta, nes visas dėmesys - šviesiajai viešniai. Turinį po spektaklio aptarinėjom kiekvienoje Menų spaustuvės ir jos kiemo kertėje, džiūgaudami ir dėl Lecavalier plastikos (net žodžio tinkamo nežinau tokio vikrumo šokiui), ir dėl kontrasto su partnerio meistrišku, gracingu vangumu. Kokia pora! Kokie santykiai! Kaip švariai jie to pasiekia: ji, tokia nežemiška, nervinga, ji plazda, nerimauja, raitosi, ant galvos stovi... Ir ateina jis, toks negrabus, toks liumpenas, toks žeme ropojantis, ir būna jie kartu, ir taikosi vienas prie kito, va tau gyvenimas - apie ką svajojai, o su kuo tenka... Ak, šokio dramaturgija! Aptarinėjam, žavimės, mirštam iš juoko.
Po to - susitikimas su visais, tą vakarą šokusiais. Galima pasitikrinti, pasigilinti interpretacijas, pasiryškinti motyvus. „So Blue“ - mėlyna - tai ilgesys, nerimas ir panašiai? Nieko panašaus, atsako Louise Lecavalier, mėlyna - tai karščiausia liepsna, tai laisvė, tai laimė daryti viską, ką norėjau daryti iki tol, o galiu tik dabar, kai pati kuriu choreografiją ir šoku savarankiškai. Oi, o kaip su turiniu - argi jums vis dar „mėlyna“, kai pasirodo Jis, argi nepasikeičia spalva? Jis, pasirodo, yra tik jis, partneris ir tiek. Kad ji nešoktų viena. Ir pakviestas šitas konkretus partneris todėl, kad visiškai nekreipė dėmesio į jos legendiškumą (suprask, netempė legendos atgal į jos istoriją, o ėjo kartu su ja į jos nenuspėjamą ateitį). Partneris patvirtino: taip, anoks čia iššūkis, šokis yra šokis.
Praeina festivalio savaitė, suvažiuoja „Pitch sesijoms“ lietuvių šokėjai iš savo užsienių, tarp jų ir Ugnė Dievaitytė iš Ispanijos. Vėl būriuojamės, šnekam, kas įdomaus per tas dienas. Lecavalier, atsakom vienu balsu. Ir pasakojam apie turinį ir judesį, interpretacijas ir koncepcijas, aptarimus ir neatitikimus. Ugnė: kaip nuostabu, tuo man ir patinka šokis - kad kiekvienas gali interpretuoti, kaip nori ir kaip jam artimiau, ir žiūrovas gali pamatyti daugiau, nei kūrė šokėjas. Ugnė kalba visai kaip Naharinas, kuriam „svarbiau yra tai, ką žiūrovai pamato ir pajunta patys, o ne tai, ką papasakoja choreografas“. Ir kaip tik tuo metu panašiai atitarė Krystianas Lupa iš gastrolių Kinijoje: „Tai bendra kelionė. Susitikimai su žiūrovais yra abipusis darbas. Manau, šie žiūrovai irgi daro tam tikrą darbą spektakliui“.
Tuo man ir patinka šokio bendruomenė. Interpretacijų laisve. Mes mokomės vieni kitus suprasti. Procesas abipusis.
***
Festivalis jau dvidešimtas. Pradėtas 1996 metais, kai šiuolaikinį šokį Lietuvoje kūrė keli pavieniai, ne kažin ką tada dominę asmenys. Audronis Imbrasas, „Naujojo Baltijos šokio“ ir Šiuolaikinio šokio informacijos centro įkūrėjas, festivalio atidarymo kalbai scenoje pasirinko tiesiog išvardyti, kokie lietuvių choreografai per dvidešimt metų pasirodė festivalyje. T.y. kiek jų per tą laiką festivalis įkvėpė atsirasti. Nevyravo visuotinai skanduojamos pavardės, sąrašas kiek prailgo, nors su daugeliu pavardžių atminty iškildavo ir jų spektakliai. Bet stipriai emociškai paveikė Imbraso išvada: jeigu įdomu - 62 pavardės. Įdomu. Ir jaudina. Verta ovacijų ir džiaugsmo ašarų.
62 choreografai - tai 62 grupės šokėjų. Tai ir yra suburtoji, paskatintoji, išugdytoji šiuolaikinio šokio bendruomenė. Ne imperija, o kažkas nepalyginamai jaukesnio. Nes ir sukūrė tai ne imperatorius, o asmuo, begaliniai suinteresuotas šiuolaikinio šokio gyvybe. Interpretuoju dovaną, kurią jis gavo scenoje: tai įstiklintas, paveikslu paverstas kostiumas, kurį jis vilkėjo paskutinį kartą šokdamas baleto teatre, ir tas nežinau kokio, galbūt nepastebimo personažo drabužis dabar atrodo kaip neįtikėtina, priešistorinė šiuolaikinio šokio pradžios simbolika. Viskas pasikeitė neatpažįstamai. Šiuolaikinis šokis tapo pastebimas, pripažįstamas ir mėgstamas.
Jeigu daryčiau filmą apie Audronį Imbrasą, būtinai įmontuočiau šio festivalio momentą fojė, kai jis priėjo prie svečio iš Kanados (galbūt atitinkamus festivalius kuriančio), ir kanadietis žemai nusilenkė Imbrasui, o Imbrasas dar žemiau - jam. Tai buvo iškalbinga. Filmuočiau jį spektaklių Menų spaustuvėje metu stovintį, niekad neprisėdantį, noriu tikėti - dažnai laimingą, kad tai vyksta, nes ir pati Menų spaustuvė - Imbraso su komanda sukurta. Nežinau, ar leistų, bet bandyčiau parodyti jo nuovargį, kartais ir neviltį (visada su ironija, o kaipgi), jo sugebėjimą dirbti be saiko (nesugebėjimą išlįsti iš darbų) ir ryžtą nepasiduoti, kai kiti netiki ar nesuvokia prasmės to, ką jis daro. Jis nesijaučia nugalėtoju, nors toks yra. Dvidešimt festivalių - tai dvidešimt savaičių neįtikėtinos palaimos pažinti ir atrasti šiuolaikinį šokį, svaigti ir nusivilti juo, ir vėl grįžti, ir laukti. Būti su šokio bendruomene. Tai net ne piece of cake, Audroni. Tai epocha.
Bet filmai daromi apie tuos, su kuriais jis mus supažindino per dvidešimt metų, o tas sąrašas - iš žvaigždynų, kuriuose šviečia Pina Bausch, Mats Ek, Sasha Waltz, Tim Rushton, Wim Vandekeybus, Itzik Galili, netrukus atskrisianti Marie Chouinard ir labai plačiai čia minimas Ohadas Naharinas... Kas ten vyksta paskutiniuose „Pono Gagos” kadruose? Ponas lipa laiptais ir suklumpa. Matai jį iš nugaros, bet atpažįsti ir įsitempi. Nugaros trauma sugrįžo? Karjera dar kartą dūžta? Jis pakyla, lipa ir vėl klupt. Kurį laiką nejuokinga, nes... Bet Naharinas atsisuka. Šelmiškas žvilgsnis, suokalbininko šypsnys. Likit sveiki, jis eina savo reikalais ir vis artistiškai suklumpa! Interpretuok kaip nori, taip, kaip šiandien gyveni.
