„galiu be sviesto galiu be kiaulienos iš bėdos galiu be degtinės bet palikit karštą vandenį!"
Rolandas Rastauskas
Didžiojoj Bernardo Brazdžiono kryžkelėj kartu su visu pasauliu inteligentiškas valkata ieškos namų. Pro svetimus langus žiūrėti tikrai labai įdomu. Bet iš ant svetimų sienų sukabintų rakandų mintyse kuriamų istorijų - tik nuotrupos. Tik įsivaizduojamos galimybės. Galimybių galimybės ir jų grandies siūlas, nebūtinai tinkamas surišti. Šiokia tokia ´patafizika[1]. Arba ´patafizi(ki)nis mąstymas: apibūdinantis baimių, abejonių ir įsivaizduojamų versijų teritorijas. Sulig bandymu suvokti realybę, nuo jos atitraukiantis. ´Patafizikinė pasaulio uvertiūra - žaidimas. Žaisti ir ´patafizika: kartais taip linksmiau, kartais paprasčiau. Kartais kitaip tiesiog neįmanoma. Kartais net nepajunti, kad įmanoma kitaip.
Žaidžiant įsivaizduojamomis situacijomis: inteligentiškas valkata, beklaidžiosiantis gatvėje ir žiūrėsiantis pro vieną svetimą langą, ant palangės matys smulkius gyvenimą liudijančius įrodymus. Sakykime... leidinį apie Lietuvos Prezidentę. Vokiškai. Matyti ir mažas ženkliukas su Europos Sąjungos žvaigždėmis. Pasidabruotas? Vargiai. Turbūt jaunimui. Gal mažutis Karolio Didžiojo jaunimo premijos simbolis Lietuvos nacionaliniam laureatui - tarptautinei jaunųjų teatro kritikų konferencijai, kasmet organizuojamai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir jau trejus metus tapusiai tarptautinio teatro festivalio „Sirenos" dalimi? Šalia gulės balti popieriaus lapai su dar įskaitomais per sulenkimus vietovardžiais: „Vilnius - Kopenhaga - Diuseldorfas - Achenas". Ir atgal. Kelionė - ypač paniškai bijant oro uostų - turėtų būti varginanti, tačiau atvykimas į mažutį Dalialand´ą, gausiai išpuoštą Grybauskaitės plakatais, iškart priverstų pasijust it namie.
Visą mėnesį Karolio Didžiojo karūnavimo mieste, kuriame auksinėm karūnom Acheno katedroje puošėsi ir kiti Vokietijos karaliai, vyko renginiai, skirti pristatyti lietuvių kultūrai. Kulminacija - Europos dieną įteiktas apdovanojimas Prezidentei, paskyrusiai jį Lietuvos žmonėms. Pastarieji, beje, irgi buvo žiniasklaidos atsakingai nušviesti apie šį svarbų įvykį: antraštės mirgėjo nuo epitetų Grybauskaitės makiažui. Galbūt kažkas, tuo metu - gegužės devintąją - buvęs Achene ir turėjęs garbės bei malonumo švelniai snūduriuodamas dalyvauti iškilmingoje ceremonijoje, netrukus po renginio skaitys trumpąją žinutę telefone: „Tu Europos židiny, o aš Maskvoj, kur visi girti, bet pakylėti, nes rusai laimėjo karą". Galimybės švęsti: priežastys ir būdai.
Acheną tuo metu tikrai būtų galima įvardyti Europos židiniu, nes trumpam iš Briuselio ten atvyko ne tik Europarlamento prezidentas Martinas Schulzas, bet ir daugumą kitų labai svarbių euro-žmonių bei po bent vieną jaunimo atstovą iš kiekvienos Europos Sąjungos šalies. Pastarieji - į juos nuolat besikreipiama „dear national winners" - jaunimo organizacijų atstovai, kurių projektai išrinkti reprezentuojančiais šalį. Žodžiu, Europos ateities elitas. Jei inteligentiškas valkata ten būtų buvęs, visų pirma būtų atkreipęs dėmesį, kad vienos tautietės, Maltos atstovės ir jauno airių novelisto batai buvo kiek praplyšę. Likusiųjų vyraujanti stiliaus tendencija - mažos europarlamentarų kopijos. Galbūt tvarkingais batais slepiančios mažas skylutes kojinių pakulnėse. O gal ir ne. Tačiau taip pat inteligentiškas valkata, jei tik ten būtų buvęs, tikrai būtų maloniai nudžiugintas ne vien pačių įvairiausių idėjų projektams, skatinantiems Europos Sąjungos piliečių integraciją skirtingose šalyse, bet ir jų vedlių ryžtu, įgyvendinant sudėtingiausius ir maštabiškiausius tikslus bei jaunųjų užsieniečių-euro-piliečių iškalba, pristatant savo darbus.
Jaunasis Nyderlandų atstovas bulgaras žurnalistas Assenas, skeptiškai nusiteikęs Biblijos, gulinčios ant Kunigų seminarijos viešbučio naktinio stalelio, atžvilgiu, siekia būti išgirstas: žodžio laisvė, jo nuomonė, neturi būti reiškiama pašnibždomis. Garsiai. Per mikrofonus. Taip ir kalbėjo jaunieji europiečiai forumuose su politikais, kuriems rekomendavo politines išeitis bei klausė strateginių ateities planų. Taip kalbėjo ir Schulzas, intensyviai gestikuliuojantis, kuomet tarė: „...matydamas šiuos jaunus žmones - aš esu ramus dėl Europos ateities". Tyliai. Naktį, po visų oficiozinių renginių, atsilaisvinę kaklaryšius kai kurie jaunieji prisipažindavo - tarkim, kurdami projektą apie keturias šiuo metu ekonomiškai silpniausiai besilaikančias šalis ir jose atsirandančias įkvepiančias jaunų žmonių istorijas ir patirtis, jie siekia tiesiog padidinti asmeninį savo, žurnalistų-tinklaraštininkų populiarumą. Deklaratyvus cinizmas per inspiruojančias istorijas. Vienok įkvepia.
Įsivaizduoti kitą galimybę.
***
Sakykime, ant įsivaizduojamos palangės su įsivaizduojamais rakandais ant sulankstytų popiergalių iš tiesų bus užrašyta „Vilnius - Paneriai". Galbūt trajektorija trumpesnė, galbūt solidumo prasme - iš pirmo žvilgsnio! - ir lokali, o gal, turint omenyje pataforos[2] galimybę, variantas daug įdomesnis: tų bilietų ant palangės penki ir dar vienas paskutiniam vėluojančiam. Leidinys - net jei inteligentiškas valkata žiūrės į tą pačią palangę - skolintas Alfredo Jarry „Karalius Juoba", o gal ir pats daktaro Faustrolio traktatas. Ir ženkliuke - ne Europos žvaigždžių spektras, o garbės ´patafizikų spiralės simboliu puoštas ordinėlis. Menantis dar Jarry paišytą sraigiaspiraliapilvio Ūbo paveikslą. Dėl visko galima labai lengvai apsirikti. Arba persigalvoti.
Savaitgalį prieš prasidedant Šrūdo mėnesiui pagal ´patafizikų kalendorių, vyks ´Patafizikos instituto atidarymas Vilniuje, Aukštuosiuose Paneriuose ar tiesiog kažkur Lietuvos - vadinasi, šalia beveik niekur - teritorijoje. Tai bus Palotin kažkelintą - inteligentiškas valkata kaskart skaičiuosiantis susipainios arba užmirš skaičių, vos pradėjęs jį įsidėmėti. Kalbà apie metų pagal patafizikos kalendorių skaičiavimą apskritai neegzistuos jo humanitariškose mintyse. Ant botų lipančios sraigės. Ir nekonkreti instituto atidarymo valanda. Kalbos prasidės, kai susirinks visi. Įskaitant ir vietinę močiulytę, besidominčią susirinkusiųjų tikslais ir šukuosenom. „Jauskitės kaip namie" traukinių tunelyje grojant cimbolams. Tikrai, rodos, namudiška. Namų beieškant, Godo belaukiant, šioje vietoje, šiuo metu žmonija - tai mes, nesvarbu, ar mums tai patinka, ar ne. Tad pasinaudokime tuo, kol nevėlu. Bent kartą deramai atstovaukime niekingai padermei, su kuria susiejo nelemtis.
Kas yra ´patafizika? Vargu, ar kas iš buvusių ´Patafizikos Instituto Vilniuje atidaryme gebėtų atsakyti į šį klausimą teisingai. Ar klaidingai. Nes visos ´patafizikos apibrėžtys yra ekvivalentiškos neteisingoms: kreida iš tiesų yra sūris. Tai pabėgimas nuo realybės - primenantis mums, kokios idiotiškos yra mūsų kasdienę egzistenciją reguliuojančios taisyklės. Inteligentiškas valkata linksės galva, mąstydamas apie trumputes ir trumpareikšmes savo prasme sąvokas „darbo valandos", „viešieji pirkimai", „etatinis darbuotojas"... arba „reikia".
Užuot darius, ką reikėtų daryti- kovoti už tradicines tradicinės šeimos vertybes, sekti ūkio ministrės viešųjų ir privačiųjų interesų (nesu)painiojimo vingrybes, dalyvauti knygų pristatymuose apie režisierius, pasiųstus sostinėn dirbti genijais, bus galima pasinerti į virš realybės sklandantį pikniką, turintį visas realiam piknikui privalomas detales: dilgėles būtent ten, kur prisėdi, kepamą maistą ir maišomą punšą, kurių nespėji paragauti, tunelyje netrikdomus šikšnosparnius[3] ir marmurinę lentelę ant carinių laikų geležinkelinio pasididžiavimo su užrašu Institutum Pataphysicum Vilnensis. Tipinis piknikas, jauskitės it namie. Čia nieko ypatingo. Tik 1859 m. caro Aleksando II įsakymu pradėtame statyti tunelyje, buvusiame vienu iš dviejų pirmųjų ne tik Lietuvoje, Rusijos imperijoje, bet ir Europoje; pradėjusiame veikti anksčiau nei pirmoji pasaulyje požeminė Londono metropoliteno linija, atidaromas pirmas ir vienintelis ´patafizikos filialas Lietuvoje bei Rytų Europoje. Viskas yra paprasta. Kai prasideda nuo to, kad išvyksti į Paryžių fotografuoti kaktusų, o ilgai netrukus Vilniuje atidarai ´Patafizikos institutą.
Pagrindinė įstaiga - 1948 gegužės vienuoliktą grupės menininkų, mokslininkų, intelektualų Paryžiuje įkurta ´Patafizikos akademija (Collège de ´Pataphysique), kurios nariais buvo ir tokie asmenys kaip Borisas Vianas, Maxas Ernstas, Raymondas Quenau, Italo Calvino, Umberto Eco Jeanas Baudrillardas ir kiti. Vienas svarbiausių šios akademijos įstatų, užrašytų pastarojo satrapo[4] išleistoje brošiūrėlėje, yra: „kadangi žmonija susideda vien tik iš ´patafizikų, ´Patafizikos akademija juos skirsto į apie tai žinančius ir apie tai nežinančius". Pats Alfredas Jarry, ´patafizikos termino išradėjas, ją apibūdina kaip išimčių arba įsivaizduojamų galimybių mokslą. „Sakykime, jūs turite brolį ir jis mėgsta sūrį - tai yra fizika", - aiškins ´patafizikos instituto Vilniuje atidarytojas, Collège de ´Pataphysique narys Thierry Foulcas, sakysiąs, jog jis atidarymo metu kalbėsiąs prancūziškai, nes jam taip patogiau, o jo „vertėjas" - edukacinės ir menininkų rezidentūrų programos „Rupert" direktorius Juanas de Nieves - ispaniškai, nes taip patogiau jam. „Arba, sakykime, galbūt jūs turite brolį ir jis mėgsta sūrį - tai jau yra metafizika. Bet jei jūs brolio neturite, o jis mėgsta sūrį - tuomet tai jau ´patafizika". Dar vienas apibrėžimas, įstrigsiąs inteligentiškam valkatai, bus įsivaizduojamų galimybių iliustracija: jei sumuštinis visuomet krenta ant sviestuotos pusės, o krentantis katinas visad nusileidžia ant pėdų, kas bus pastarajam ant nugaros pririšus sumuštinį sviestuota puse į viršų, arba - dar geriau - ištepus nugarą sviestu? Kuria puse kas nukris? Absurdiška? Didysis ´patafizikos laimėjimas yra tai, kad šis mokslas neverčia žmonių tikėti tais pačiais absurdais: kiekvienam savas absurdiškumo suvokimas, kiekvienam savi absurdai, kiekvienam sava absurdo, kaip savaime suprantamos galimybės, galimybė. „Kodėl ´patafizikos nedėsto mūsų aukštosiose mokyklose?, - galvos sau inteligentiškas valkata, - Juk viskas tuomet būtų daug paprasčiau. Ar bent paprasta".
***
Galbūt ant palangės gulės ne sulankstyti popiergaliai, o kiniškos lazdelės ryžiams valgyti. Akiplėšiškiau pastovėjus prie lango pro perregimas užuolaidas bus galima įžvelgti ir rytietiškame interjere ant lovos neatsargiai padėtą smuiką, laukiantį suderinimo. Galbūt viduje gyvena Rolando Rastausko sukurta Agava iš „Bermudų trikampio". Tiek pjesės, tiek vietovės, tiek knygos. Inteligentiškas valkata, jau tiek kartų skaitysiantis šį kūrinį, o kaskart, vos perskaitys ligi galo, norės pradėti iš naujo. Kirbės mintis pacituoti ištrauką, bet vos pradės išsirinkinėti, supras, kad cituos visą tekstą nuo pradžios lig pabaigos. Kiekvieną sakinį be skyrybos ženklų, kiekvieną lakonišką mintį, kiekvieną žodinę tiradą.
Darkart skaitysiantis pjesę inteligentiškas valkata tapatinsis su visais keturiais personažais. Nesupras, kuriuo norės būti labiausiai. Gal bet kuriuo bet kurios Rastausko pjesės personažu? Gal pačiu Rastausku? Bus jis ir lig liemens berniukiška japonė lietuvė Agava, visą gyvenimą norėjusi būti švelni ir silpna, sakiusi, kad nebijo tik stiprūs ir švarūs. Inteligentiškas valkata ne tik mintyse kartos jos monologus, bet ir norės ją vesti lygiai taip pat, kaip ir Ponas Klynas, kitas pjesės veikėjas. Kurio mintimis, pasisakymais, erudicija ir inteligencija inteligentiškas valkata ne tik žavėsis, bet ir priskirs subtilų jo humorą sau pačiam. Pono Klyno balsu jis pats jungs jungą su Jungu, norės vesti savo dukrą ir jos motiną, net jei negyvena kaip italai, bus „jaunuomenės kuratorius ir draugas numeris ein"! Inteligentiškas valkata kaip ir Lelija Klyn-Klinaitė-Klynaitė - tikra žydaitė - norės ištekėti už Dariaus (ar Girėno), už tėvo, už Klyno. Bet kokio klyno. Sužadėtuvės Tėvynės kino teatre, - deja, niekas neveda, tik vedasi.
Ir turbūt kaip Darius vieną dieną inteligentiškas valkata tiesiog dings, pavogęs svetimus rūbus. Išbėgs iš dušo būtent tą akimirką, kai dings karštas vanduo, kurį įjungia tik naktį, kad niekas nepastebėtų ir nepasinaudotų, neišnaudotų, liktų nešvarūs, silpni ir bailūs. O grįš tą akimirką, kai jau bus nuskambėję visi monologai visuose teatruose, kuriuose dirbantiems ir nedirbantiems režisieriams, būdamas Ponu Klynu, inteligentiškas valkata bus perleidęs tiek „idėjų ir nepaėmęs nė kapeikos, o summa summarum, kokius spektaklius matom?". Grįš, atsistos veidu į žiūrovą, pusnuogis lig pusės, basas, ryškios šviesos sraute, girdėsis derinamas smuikas ir ateis. Pabaiga.
Kaip viena iš įsivaizduojamų galimybių.
[1] Pagal Alfredą Jarry, ´patafizikos termino išradėją, apostrofa prieš šį terminą turi būti rašoma, idant būtų išvengta nereikalingų kalambūrų, o neomokslinio romano „Darbai ir nuomonės daktaro Faustrolio, ´patafiziko" personažo - daktaro Faustrolio knygoje „´Patafizikos pradmenys" šis mokslas apibūdinamas kaip „...mokslas tų reiškinių, kurie papildo metafiziką, egzistuoja ir pastarosios viduje, ir už jos ribų. Ji driekiasi tiek pat už jos ribų, kiek toji driekiasi už fizikos ribų. Pvz.: kadangi epifenomenas dažnai yra atsitiktinumas, ´patafizika bus visų pirma ypatybių mokslas, nors teigiama, kad egzistuoja tik bendrybių mokslas. Ji tyrinės taisykles, valdančias išimtis ir aiškins visatą, egzistuojančią šalia šios"
[2] ´Patafiziko A. Lopezo sukurta sąvoką, reiškianti autonominį kontekstą susikuriančią metaforos ir realybės sintezę, kitaip tariant, kuomet per ilga driežo uodega nutrūksta ir savarankiškai užsiaugina trūkstamą driežą. Sakykime, viskas galėtų būti taip: Lietuvos Respublikos Seime vyksta balsavimas dėl nutarimo 2014-uosius paskelbti Teatrų metais. Metafora: šachmatų lenta su vos puse figūrų, tačiau žaidimas ne tik pradedamas, bet ir vyksta, tik niekaip neaišku, kas laimi. Patafora: fone pasigirsta „šachas ir matas!" ir šachmatais žaidžiantys senukai ŠMC kavinėje paskutinį kartą susidėlioja savo žaidimo instrumentus, atsisveikina su barmenėmis bei niekada nebegrįžta į pasikeitusio apšvietimo švelniai atsinaujinusią kavinę.
[3] Tunelyje gyvena šešios šikšnosparnių rūšys, tame tarpe į Raudonąją knygą įrašytas kūdrinis pelėausis. Siekiant apsaugoti šiuos šikšnosparnius, 2004 m įėjimai į tunelį buvo užmūryti. Po šio tunelio užblokavimo šikšnosparnių labai pagausėjo: 2004 metais jų iš viso stebėta apie 250 o 2010 metais jau apie tūkstantį. Daugiausia gyvena vandeninių pelėausių.
[4] Aukštas ´Patafizikos akademijos titulas
