Gariga Jančas: Žvaigždžių saulėlydis

2005-08-22

aA

„Makbeto” laumė-ragana. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Suprantu Paris Hilton, nesuprantu Viktorijos Kuodytės. Ir kasdien mindžikuoju aplink knygynus, belaukdamas ne naujo „Hario Poterio“, o „barmenės“ Jolitos Sereikaitės knygos „Auksinis berniukas“.

Kad Paris Hilton išsiskyrė su šuniuku - žino visas pasaulis. Ir tai ypač aktualu. Na, ne tiek, kiek žydų iškraustymas iš Gazos Ruožo, bet vis dėlto - mūsų žiniasklaidos merdokai žino, ko reikia liaudžiai. Bet ar liaudies numylėtiniai žino, ko reikia jai?

Žinoma, kad ne. Na, nelygu numylėtinis, tačiau grynu nesusipratimu laikytinas faktas, kad Violeta Urmanavičiūtė-Urmana TYLIAI (čia reikia rėkti) ištekėjo už Alfredo Nigro. Tyliai Italijoje. O pas mus - visiška nesąmonė atrodytų faktas, kad Viktorija Kuodytė ne tik TYLIAI ištekėjo už italo Francesco di Marco, - ji per dantis, kaip pasakoja liudininkai, šypsodamasi košė žurnalistams „no comments“, lyg būtų kokia moteriškosios lyties Nikolo M., pridurdama, kad jos vestuvės yra jos privatus reikalas.

Štai kai privatus, tai ir gimsta internete toks dialogas: „Klausimas. O kas ta Kuodytė? O. Tikrai, kas ji? Galėjo nors nuotrauką įdėti“. Būtų įdėję - būtų bent kiek ramiau, o dabar - nei nuotraukos, nei bent kiek pakenčiamesnių faktų. Tik kad jis - jos vienmetis teatro pedagogas, muzikantas iš Italijos, o ji - aktorė, vaidinusi „Makbete“, kur jis ją (trečią iš laumių raganų!) gastrolėse ir pamatė. „Bavarai“, tarkime, jau prieš mėnesį „triūbijo“ apie bernvakarį, jų moterys treniravosi mauti prezervatyvus ant bananų ir noriai reklamavo fotografų objektyvams šią visiškai neprivačią (vadinasi, liaudišką) tradiciją. O scenos žvaigždės? Kad Dainius Gavenonis vedė Rasą Samuolytę - taip pat žinių nulis. Kad Dainius Kazlauskas susilaukė sūnaus, buvo priverstas pats išrėkti nuo scenos per „Auksinių scenos kryžių“ dalybas.

Įkaitais tampame visi: liaudis nežino, kas yra kas, žurnalistai, sukandę dantis, medžioja sukandusias dantis aktores (nes antraip - išlups jiems tuos dantis redaktoriai su visais darbo pažymėjimais), fotografams rėkiama „no photos!“, lyg būtų spektaklis, o ne vestuvės ar krikštynos. Bet į sceną tai norėjote eiti, tapti žvaigždėmis - norėjote? Ar jau manotės esą tokie/-ios žinomi/-os, kad ir komentarų mums nereikia?

Kad Di Marco yra didesnis verslininkas nei teatro pedagogas, žinau net aš, bet jo nuotraukos nemačiau nė viename komiksų žurnale (t.y. „Stilius“, „Klubas“ ar „Žmonės“; žinia, ne visada juos visus ir skaitau). Kaip neregėjau ir Kuodytės. Ir Kazlausko. Gal tik Gavenonis turi didesnį „blatą“ per Anželiką Choliną, nes pas ją kartais šoka, bet jo nelyginsime su Gyčiu Ivanausku. Tai kas gi atsitinka, kad teatro scenos žvaigždės nenori būti žvaigždėmis?

Įtarimas tik vienas: joms nepatinka dabartinis elitas, kuris, beje, nuo pat jo pagimdymo komiksinės kultūros žurnaluose didele kultūra niekada nepasižymėjo. Ja nežiba ir komiksų žurnalų redaktoriai. Bet jų puslapiuose visada žiba įtakingi žmonės. Tai gal tada reikėtų iš esmės keisti žurnalų pavadinimus į „Reikalingus žmones“ ir „Įtakingųjų klubą“? Nes būtent reportažuose iš vakarėlių gimsta abipusis „piaras“.

Tik man net ir tokiu atveju neaišku, kodėl Aistė Pilvelytė nutylėjo savo vestuves su Vladu Motieka? Vienintelė suteikiama informacija - jis už ją vyresnis penkeriais metais. Bet jei daugiau informacijos nėra - matyt, jis ne advokato Motiekos sūnus.

Beje, visus nuoširdžiausiai sveikinu su vestuvėmis, sūnumis, dukromis ir šuniukais! Ir pridedu (kad liaudis žinotų) Viktorijos Kuodytės nuotrauką. Iš „Makbeto“, žinoma.

OMNI naujienos

Komentarai
  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.

  • Iš bloknoto (53)

    Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.

  • Iš bloknoto (52)

    Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIII)

    Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.

  • Kelionė link žmogaus balso

    Nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje.

  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.