Daiva Sutkutė
Praėjusią savaitę Vilniuje vyko Europos kultūros tinklo „Trans Europe Halles“, vienijančio nepriklausomus kultūros centrus, narių susitikimas. Su Polu Bogenu (Paul Bogen), tinklo prezidentu, vieno iš tinklui priklausančių kultūros centrų direktoriumi, meno vadybos konsultantu, kalbėjomės apie kultūrą, jos reikšmę visuomenei, meną ir jo tikslus, kūrėją ir auditoriją, jaunimo norus ir ... nuotakos pagrobimą.
 |
| Paulas Bogenas Vilniuje. Violetos Bubelytės nuotrauka |
„Trans Europe Halles“ (TEH) tinklas vienija nepriklausomus Europos kultūros centrus. Buvusiuose pramoniniuose, kariniuose ar kitos paskirties nenaudojamuose pastatuose įsikūrę meno centrai puoselėja tiek profesionalųjį, tiek mėgėjų meną, rengia socialinius ir kultūrinius projektus, daugelis jų prisidėjo kuriant naujus, alternatyvius kultūros finansavimo modelius savo valstybėse.
„Reikia pabrėžti – šis tinklas jungia nepriklausomus kultūros centrus. Labai daug Europoje veikiančių kultūros centrų yra vienaip ar kitaip priklausomi nuo valstybinių institucijų. Mes esame nepriklausomi, o tai reiškia, – turime savo veiklos planus, politiką, praktikas, patys sprendžiame, kaip ir ką darysime“, – sako Polas Bogenas, TEH prezidentas.
Prieš 24 m. Briuselyje veikiantis meno centras į neformalų susitikimą sukvietė šešių panašių kitose šalyse veikiančių centrų atstovus pasidalinti įspūdžiais. Iš to susitikimo ir „užsimezgė“ tinklas, Europoje dabar jungiantis 43 nepriklausomus kultūros centrus.
„Tinklas yra savotiška aikštelė, kurioje jo nariai keičiasi idėjomis, patirtimi ir žiniomis. Svarbus ir narių solidarumas. Nepriklausomų centrų yra nedaug, juose dirbantys žmonės vieni kitus gerai pažįsta, todėl kartu gali nuveikti daugiau“, – kalba p. Bogenas.
Per savo veiklos metus tinklo nariai kartu ir atskirai įgyvendino daugybę meninių, socialinių, profesinių projektų, rengė stovyklų, tarptautinių festivalių. Prie jų vykdymo kviečiami prisidėti jauni nedirbantys, nestudijuojantys žmonės – jie dirba centruose, vykdo savo projektus. Pasak p. Bogeno, tai jaunuoliai, pasimetę gyvenime, neįstoję į universitetus, norintys dirbti kultūros srityje, prisidėti prie socialinių projektų, bet nežinantys, kaip pagelbėti, nuo ko pradėti.
„Beveik visi tinklui priklausantys kultūros centrai įsikūrę buvusiuose pramoninės ar karinės paskirties pastatuose. Jie atsirado piliečių iniciatyva – idėjos jiems nebuvo nuliestos „iš viršaus“, žmonės patys buvo suinteresuoti „išnaudoti“ niekam nereikalingus pastatus. Taip išsaugojamas kultūrinis paveldas. Be to, dauguma šių pastatų yra apleistuose miestų rajonuose, tad kurdami kultūros centrus jie atgaivina ir tą vietą“, – dėsto pašnekovas.
Cirkas ir „Nokia“
 |
| Demonstracijoje Arjuse (Danija) |
Ponas Paulas TEH tinklui vadovauja nuo 2000-ųjų. Paprašytas papasakoti apie, jo nuomone, sėkmingiausiai veikiančius, įdomiausius kultūros centrus, pašnekovas šyptelėjęs perklausė – kiek laiko turite?
„Kiekvienas centras yra įdomus – visi labai skirtingi, turintys įspūdingą istoriją, savas bendruomenes, tradicijas. Pavyzdžiui, centras Barselonoje „Ateneu Popular Nou Barri“ įsikūręs buvusioje parako gamykloje. Ten veikia cirko mokykla, susikūrė bendruomenė, jie kviečia jaunimą, kaip sakoma, iš gatvės, mokytis cirko meno, turi didžiulę cirko palapinę, surenka komandą ir keliauja po pasaulį“, – pasakoja p. Bogenas ir toliau vardija vieną pavyzdį po kito.
„Ufa-Fabrik“ Berlyne veikia buvusioje filmų studijoje. Dabar centre taip pat susibūrė bendruomenė, čia žmonės gyvena, veikia vaikų darželis, mokykla, yra kepykla. Nepriklausomas meno centras „Stanica“ Slovakijoje įsikūręs tebeveikiančioje traukinių stotyje. Įvairūs pasirodymai, akcijos, parodos kartais rengiamos traukiniuose, o kai šis atvyksta į stotį, persikelia į centro erdves.
„Kaapelitehdas“, arba „Kabelių centras“, Helsinkyje įsikūręs buvusioje „Nokia“ gamykloje, yra didžiausias iš tokių centrų. Tūkstančiai žmonių čia užsiima įvairiausia veikla: rengiami televizijos ir radijo projektai, veikia teatras, kuria ir pristato savo kūrinius įvairiausių sričių menininkai, vyksta vakarėliai.
„Leipcigo „Morizbastei“ centras įsikūręs išlikusiuose pilies rūsiuose. Valdant komunistams studentai, ieškodami vietos, kur galėtų kurti, išvalė rūsius. Kurį laiką ten veikė uždaras studentų klubas, o griuvus Berlyno sienai centras atvėrė duris visiems kuriantiems ir besidomintiems menu“, – žeria „VŽ Savaitgalio“ pašnekovas.
Dar ankstoka
 |
| Polas Bogenas 1983 m. filmavimo aikštelėje |
Ponas Bogenas tikina, kad kultūros centrai savo veikla nesiekia užsidirbti. Jų tikslas – sudominti, užimti jaunus žmones, suteikti jiems sceną pirmiesiems pasirodymams. Centrų sėkmė priklauso nuo žmonių, kurie į jį ateina.
„Kaip žmones sudominti nauja vieta – kitas klausimas. Reikia sukurti įdomią vietą, neapriboti jos taisyklėmis, kad kurtųsi bendruomenė, žmonėms būtų jauku, patogu susitikti, kurti. Taip pat reikia siūlyti nenuobodžią programą, reaguoti į naujoves. Žodžiu, tai turi būti artima jaunimui, bet kartu nebūti populiarioji kultūra“, – dėsto p. Bogenas.
Lietuvoje panašių kultūros centrų nedaug. Prieš kelerius metus buvusiose tarybinės „Tiesos“ spaustuvės patalpose įsikūrė „Menų spaustuvė“. Šiuo metu veiklą pradeda Kauno valstybinio dramos teatro fabrikas, kuriasi centrai buvusiose Kauno mėsos kombinato ir Klaipėdos tabako fabriko patalpose, Šiaulių Frenkelio kailių gamykloje steigiamas Šiaulių kultūros fabrikas.
„Visas pokomunistines valstybes kamuoja tos pačios problemos. Kultūrą reguliavo valstybė. Kai komunistinis režimas žlugo, kultūros centrai neteko finansavimo. Kalbant apie visuomenę – kol kas ji nesuvokia, kaip kultūra gali ją sustiprinti, prisidėti sprendžiant švietimo, socialines problemas. Tad tokioms valstybėms kaip Lietuva – tai vis dar per anksti, – apie besisteigiančius nepriklausomus kultūros centrus kalba p. Bogenas. – Reikia laiko, kol visuomenė įvertins kultūros naudą ir kol politikai supras, kad investicijos į šį sektorių duoda realią socialinę, ekonominę naudą. Geriausias dalykas, ką galėtume padaryti, – tai parodyti politikams šiuos nepriklausomus kultūros centrus. Tada jie supras. Turėtų suprasti.“
Kalbėdamas apie muziejus ir kitas panašias kultūrines įstaigas, p. Bogenas pabrėžia jų edukacinę reikšmę.
„Taip, lankytojų kai kuriuose muziejuose tikrai nedaug, kai kurios šios įstaigos nuobodokos, bet jos svarbios supažindinant vaikus su istorija, kultūra. Ypač dabartinę – kompiuterių – kartą. Jeigu neparodysime – patys jie tikrai ten nenueis“, – dėsto pašnekovas. Kitas dalykas, sako jis, muziejai turi rūpintis savimi – būti įdomūs, patrauklūs, ne tokie formalūs. Daugelyje jų galioja per daug taisyklių – negali liesti to, daryti kito ir pan. Muziejų turtus pateikus ne taip disciplinuotai, laisvesnėje ir malonesnėje aplinkoje, jo nuomone, jie sulauktų didesnio susidomėjimo.
„Viskas priklauso nuo to, kaip prisistatysi. Vienintelė taisyklė – būtina atsižvelgti į auditoriją. Negalima manyti, kad žmonės ateis vien todėl, kad tau tai atrodo nuostabu“, – kalba jis.
Menas menui
Kalbantis apie kultūros, meno įtaką visuomenei, teiraujuosi pašnekovo, ką jis mano apie politinį meną, meną kaip galios įrankį, komercinį meną, meną vardan meno. Juk menas šiandien „kala“ pinigus, politikai naudojasi menininkais, o menininkai nevengia politikuoti, moralizuoti.
„Taip, egzistuoja menas verslui, politikai ir menas menui. Menininkas paprastai nori ką nors pasakyti – savo kūriniu perduoti „žinią“ pasauliui. Ir pirminis jo siekis, priežastis, kodėl jis tai daro, nėra pinigai, politiniai ar socialiniai pokyčiai. Menininkas kuria, nes tiki savo idėja. Jei ja susižavi ir kiti, kūrinys tampa populiarus. Tada jau galima uždirbti pinigų“, – aiškina p. Bogenas. Sako, jei iš pat pradžių menininkas kuria dėl pinigų – vargu ar jam pasiseks. Ta pati taisyklė galioja ir menui, siekiančiam politinių, socialinių tikslų: jei sukuri kūrinį ir žmonės sako, palauk, tai įdomu, tai galima panaudoti atgaivinant šią vietą – tada „suveiks“.
„Menininkas ir auditorija – jų sąveika nulemia paskirtį. Ir tai galioja visiems menams – dailei, literatūrai, teatrui ir t. t. Žmonės kalba apie komercinį ir nekomercinį meną. Komercinis reiškia tai, kad daugiau pinigų ateina nei išeina. Kūrinys, kurį menininkas sukūrė visai nekomerciniu tikslu, kam nors patiko, jo žmonės nori ir jis tampa komerciniu. Bet tai neturėtų būti menininko tikslas“, – sako pašnekovas.
Teatras mokykloje
 |
| Laisvalaikiu ponui Bogenui patinka dirbti didžėjumi |
Ponas Bogenas universitete studijavo kiną ir teatrą. Pasakoja, jog pasirinkimą lėmė kelios priežastys. Pirmiausia – menininkų tradicija šeimoje. Jo senelis buvo profesionalus šokėjas, o tėvas – džiazo dainininkas. Tačiau jie, metę menus, tapo verslininkais.
„Mokykloje dirbęs mokytojas nusprendė, jog geriausia anglų kalbos vaikus mokyti per teatrą. Taigi jis sukūrė specialią sistemą. 30 mokinių klasė buvo padalinta į dvi dalis – gildijas, kaip Šekspyro laikais. Viską, ką darydavome, pateikdavome vaidindami. Pradėjome nuo graikų tragedijų, perėjome Šekspyrą ir baigėme modernia literatūra. Ir taip nuo 11 iki 18 metų. Sekėsi ir patiko vaidinti. Mokykloje organizavau, kūriau, pats vaidinau“, – pasakoja p. Bogenas. Baigęs mokyklą jis ketino Oksfordo universitete studijuoti verslą – t.y., sako, toks buvęs jo tėvų planas.
Savo karjerą jis pradėjo kaip komedijos aktorius, tačiau supratęs, kad vaidinti sekasi ne taip gerai kaip mokykloje, ėmėsi teatro vadybos ir studijuodamas tapo dviejų vaikų teatrų administratoriumi.
Didysis pagrobimas
„Universitetas bendradarbiavo su viena eksperimentine mimų grupe iš Lenkijos. Buvo rengiamos jos gastrolės Anglijoje. Moteris, organizavusi jų gastroles, likus 3 mėn. iki gastrolių pradžios netikėtai mirė. Man paskambino iš universiteto ir sako – padėk, atvažiuoja 12 aktorių, suplanuotos didžiulės gastrolės, niekas nesuorganizuota. Sutikau“, – meilės istoriją p. Bogenas pradeda pasakoti nuo toli. Jo mergina tuomet dirbo kitoje anglų kompanijoje, kuri organizavo anglų gastroles Lenkijoje. Taigi, šypsosi pašnekovas, jo mergina išvyko į Lenkiją, o kitą dieną jis pasitiko lenkų aktorius. Toje grupėje buvo mergina, kuri dabar yra p. Bogeno žmona.
„Baigiantis gastrolėms ji mane pakvietė kartu vykti į Lenkiją. 1985 m., kad ten patektum, reikėjo Komunistų partijos kvietimo. Ji man jį parūpino, galėjau ten dirbti. Mano senelis buvo lenkas. Išvažiavau, nes niekad nebuvau buvęs Lenkijoje, be to, tuo metu ten buvo daug garsių teatro žmonių. Mane visi vadino išprotėjusiu, ragino susiprasti“, – pasakoja p. Bogenas.
 |
| Su žmona Mila. Nuotraukos iš asmeninio albumo |
Kaip pats sako, tai buvo pakvaišę laikai – jo telefono klausėsi, laiškus gaudavo atplėštus, maisto parduotuvėse nebuvo. Jis dirbo teatre, skaitė paskaitas ir mokėsi gerti degtinę, nes daugiau nebuvo ką veikti. Praleidęs beveik metus Lenkijoje grįžo į Angliją, pradėjo dirbti viename Londono teatrų.
„Lenkai laisvai išvažiuoti iš šalies tuomet negalėjo. Man ten vykti taip pat reikėjo vizos. Su būsima žmona matėmės retai. Nusprendėme susituokti. Vestuvės vyko Lenkijoje. Lenkai jos vis neišleido – praėjo du, trys mėnesiai, o ji vis negalėjo gauti paso. Po pusmečio neištvėriau. Nusprendžiau ją pagrobti“, – prisimena „VŽ Savaitgalio“ pašnekovas.
Gavęs suklastotą britų diplomato pažymėjimą jis išvažiavo į Lenkiją. Kostiumas, pilnas pinigų lagaminas, rimtas veidas, kyšiai politikams, akiplėšiški vizitai į Anglijos, Vokietijos, Olandijos ambasadas, spektakliai muitinėse. „Geriausias mano pasirodymas“, – juokiasi p. Bogenas.
Ko nori jaunimas
1990 m. p. Polas tapo Kembridžo kultūros centro jaunimui „The Junction“ direktoriumi. „Užaugau Kembridže. Tada jaunimui ten nebuvo kur eiti. Viskas, kas buvo Kembridže – tai universitetas. Tai – viena iš priežasčių, kodėl ėmiausi šio darbo. Kultūros centrą įkūrėme sename karvių, kiaulių, arklių turguje, blogiausioje miesto dalyje“, – pasakoja p. Bogenas.
„The Junction“ p. Bogenas pradėjo vadovauti 28-erių. Tokiam amžiuje, sako, dar nėra baimių – nėra įsipareigojimų, atsakomybių.
„Energija liejasi per kraštus, tave supa tokie patys išprotėję, pilni idėjų žmonės. Tik spėk viską įgyvendinti. Kartais nepavyksta, bet pasimokęs iš klaidų vis tiek judi pirmyn“, – klausantis, kaip entuziastingai kalba p. Bogenas, atrodo, kad jam vis dar 28-eri.
„The Junkction“ sėkmė, anot jo, buvo tai, kad kultūros centrą jaunimui kūrė jauni žmonės – kūrėjų ir auditorijos vertybės, prioritetai buvo vienodi. „Svarbu žinoti, ko nori jauni žmonės“, – sako p. Bogenas. "O ko nori jauni žmonės?" – klausiu. Ponas Polas ironiškai šypteli: „Anglijoje jie nori būti turtingi ir garsūs – rodytis per televiziją tuose kvailuose realybės šou.“
Keičiasi laikai, tradicijos, mados, sako jis, keičiasi žmonės ir jų norai. „Kai „The Junction“ pradėjo veikti, karaliavo reivo kultūra – „meilės vasaros“, laisvas seksas, extasy, buvo svarbu priklausyti bendruomenei. Dabar jaunimas vartoja daugiau alkoholio, yra hedonistiškas, pabrėžtinai niekuo nesirūpina. Akcentuojamas individualumas, o ne buvimas grupėje“, – vardija pašnekovas. Jo nuomone, prie individualumo sureikšminimo itin prisidėjo naujosios technologijos – kiekvienas turi savo asmeninį kompiuterį, mobilųjį telefoną. Žmonės nebendrauja „gyvai“, viskas vyksta „online“.
„Kasdien vis didesniu greičiu veikiančios naujosios technologijos lemia ir žmonių gyvenimo greitį. Žmonės nori visko čia ir dabar, jie nemoka laukti. Jaunieji nori būti turtingi dabar, greitai turėti didžiulį namą, naują automobilį, keliauti po pasaulį, o minties, kad prieš tai gal reiktų 10 metelių padirbėti, tiesiog nesupranta“, – kalba p. Bogenas.
Gyvenimo aistra
Laisvalaikiu p. Polas žaidžia tenisą, dirba sode, daug skaito, žiūri filmus, mėgsta plaukioti baidarėmis, gaminti valgyti ir keliauti.
„Stengiuosi nežiūrėti televizijos ir jokiu būdu neskaityti laikraščių. Pastaruosiuose – vien negatyvios žinios. Jei juos skaitai, pasaulis atrodo toks nykus – gali pulti į neviltį, kad gyveni. Kodėl man reikia žinoti, kad nužudė vaiką – juk tai tos šeimos reikalas, jos skausmas. Kodėl jie nieko nerašo, kai gimsta vaikas?“ – sako pašnekovas.
Jis sako esąs optimistas. Tiki, kad kiekvienas žmogus gyvenime turi aistrą ir talentą. Bėda ta, kad labai mažai žmonių daro tai, ką tikrai nori daryti. Baigiantis susitikimui skirtam laikui p. Bogeno klausiu – kas jis. "Menininkas, – sako, – ne. Meno vadybininkas? – Irgi ne. Verslininkas? – Tikrai ne." „Padedu žmonės įgyvendinti jų svajones ir aistras – daryti tai, ką jie išties nori daryti. Man pavyksta juos įtikinti imtis norimos veiklos“, – sako p. Bogenas.
