Žvelgdami į galią per įvairias prizmes, pamažu artėjame prie kitapus jos stovinčio žmogaus, prieš kurį galia naudojama kaip priekabiavimo pateisinimas. Su teisininke, lygių galimybių kontroliere Birute Sabatauskaite susitelkiame prie pačių svarbiausių klausimų: kokios seksualinio priekabiavimo ir orumą žeminančio elgesio priežastys ir pasekmės, kaip elgtis, jį patyrus, ir kokiomis priemonėmis kurti sveikesnę darbinę aplinką, kurioje žmonės jaustųsi saugūs kalbėti? Itin svarbus tampa klausimas, kaip suvokti, kad prie tavęs priekabiaujama? Čia Birutė ragina kliautis ne apibrėžimais, o paprasčiausiu vidiniu jausmu, kad tame, kas vyksta, labai negera būti. Šiuo atveju yra esminė - ne priekabiaujančio asmens nuomonė apie jo neva „nekaltą“ elgesį, bet būtent tai, kaip tą elgesį suvokia auka. Pokalbių metu pamažu ryškėja idėja, kad svarbiausia - mokytis atpažinti ir išreikšti tai, ką jaučiame. Kitaip tariant, mokytis būti drąsiems jausti.
Pradžiai - švelni provokacija: kaip Jūs reaguotumėte į mintį „viskas dėl meno“, jei po ja kaip argumentas slypėtų noras meniniu tikslu maskuoti žmogaus orumą žeminančias priemones?
Idėja „viskas dėl meno“ galėtų apimti sukūrimą tokios kūrybinės aplinkos, kurioje žmogus gali geriausiai kurti. Tada aš - tikrai „už“. Bet jei kalbame apie seksualinį priekabiavimą ar žeminimą, nemanau, kad tikslas pateisina priemones, kai teisinant tas priemones meno aplinkoje ar bet kokioje kitoje darbo vietoje žmonės nebesijaučia saugūs būti, nes nėra užtikrinama saugi aplinka kurti ar veikti. Taip pat nemanau, kad žmogus, kuris jaučiasi nesaugus, gali iš tiesų realizuoti savo kūrybiškumą, būti našus ir motyvuotas / motyvuota. Taip gali atrodyti tiems, kurie yra galios pozicijose. Vargu ar šokėja pašoks geriau, jei prieš pat lipdama į sceną arba repetuodama bus išvadinta įvairiais žodžiais, arba jei jos kūnas bus grabinėjamas be jos sutikimo. Veikiau atvirkščiai: šokti tada apskritai bus sunkiai įmanoma. Problema ta, kad įvairios žeminimo apraiškos skirtingose, ne tik meninėse, sferose yra tiek normalizuotos, kad net atsiranda tokių komentarų, kaip pati norėjo, pati prisiprašė.
Ar galėtume įsivardyti seksualinio priekabiavimo priežastis?
Patyčių arba seksualinio priekabiavimo priežastimis tyrimai įvardija daugybę dalykų - tai gali būti ir galios disbalansas, tiek simbolinės, tiek formalios; ir lyčių ekonominė nelygybė; bendroji nelygybė, nepaisant to, kad daug kas ją neigia; taip pat pati darbo kultūra, darbo aplinka. Jeigu juokeliai, drauge ir seksistiniai, yra įprastinė darbo aplinkos dalis, tikrai be galo sunku tikėtis, kad žmogus, patyręs itin žeminantį elgesį, jausis saugiai pateikti skundą ar pasakyti, kad tai, ką pasakėte, mane žemina. Seksualinis priekabiavimas gali egzistuoti ir tokioje darbo aplinkoje, kurioje skiriamos vadinamosios simbolinės bausmės, jeigu neatitinki įsivaizduojamo vyro ar moters idealo. Itin svarbus ir vadovavimo stilius - jeigu institucija yra itin hierarchiška, ir niekas nesijaučia galintis apskritai kažkur paprieštarauti ar išsakyti kritiką, tuomet labai sunku tikėtis, kad žmonės prisidėtų prie kultūros formavimo; greičiausiai tiesiog paklūsta tam, kas yra formuojama iš viršaus į apačią. Kalbant apie galios santykį, svarbu pažymėti, kad toks elgesys dažniausiai būna labiau paplitęs tokiose vietose, kur apskritai toleruojamas žeminimas, kur į tai nekreipiama dėmesio, kur vadovai ar vadovės irgi taiko tuos pačius metodus arba tiesiog nereaguoja.
O kokios yra priekabiavimo pasekmės?
Seksualinio priekabiavimo arba priekabiavimo, žeminimo, vadinamojo mobingo, pasekmės žmonėms labai panašios: trumpalaikės, kada žmogus tiesiog sustingsta, sutrinka, negali tuo metu atlikti savo darbo; ir ilgalaikės, galinčios privesti žmogų prie tam tikrų savidestruktyvių veiksmų, svaigalų vartojimo, netgi savižudybės. Prie ilgalaikių priskirtinas ir motyvacijos darbe kritimas, pasekmės asmeniniam gyvenimui, santykiams su kitais. Be galo daug žmonių, atsisakydami savo siekių, renkasi palikti darbo vietą, nes nesijaučia galintys toje vietoje skųstis ar netiki, kad kas nors pasikeis. Priekabiavimą patyręs žmogus dažnai jaučiasi bejėgis, kaltina save, jį apima beviltiškumo ir gėdos jausmai, ima kamuoti nemiga. Žmogus išgyvena nerimą, jaudinasi, kas ką pagalvos, ar nepradės jo / jos kaltinti. Tokios mintys - visiškai pagrįstos, nes visuomenėje, deja, labai dažnai kvestionuojamas žmogaus, kuris patyrė priekabiavimą, elgesys, išvaizda, kiti bruožai.
Ar viešai atskleisti pripažinto, nusipelniuso kultūrai žmogaus nederamą elgesį yra sunkiau, nei žmogaus be regalijų?
Ar tai būtų viešas, ar neviešas žmogus, ar kultūros atstovas, ar įmonės vadovas, neabejotinai yra be galo sunku. Tačiau kai žmogus yra žinomas, asmeniui tenka dar sunkesnė užduotis - apsvarstyti visas su viešu atskleidimu susijusias rizikas. Mes visi norime išsaugoti savo privatumą. Dabar, socialinių tinklų amžiuje, privatumo sąvoka išsikreipusi, bet mes vis tiek turime minimalius savo saugumo poreikius, pavyzdžiui, nekalbėti su visais apie skaudžius asmeninius išgyvenimus, apie tai, kas mums be galo jautru.
Todėl kiekvienas žmogus, kuris ryžtasi kalbėti apie viešo žmogaus elgesį, manau, ypač nuodugniai apsvarsto, ar tikrai verta tą daryti? Kaip reikės susitvarkyti su tuo, kad ir pačiam / pačiai teks daugiau viešumo? Nieko nuostabaus, kad dalis žmonių renkasi kalbėti anoniminiu būdu, nes per skaudu tai daryti savo vardu, per baisu, kad kažkas sieks susidoroti. Daugybe atvejų, norėdami pasiskųsti dėl seksualinio priekabiavimo, žmonės net neturi įrodymų. Kartais, kai asmenys skambina į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą ir konsultuojasi, kai kuriais atvejais situacijos iš tiesų atrodo beveik beviltiškos, nes nėra nieko, už ko, teikiant skundą, būtų galima užsikabinti. Todėl labai svarbu rinkti visus įrodymus, kad būtų apčiuopiamos bent pirminės netinkamo elgesio aplinkybės. Tada įrodinėjimo našta perkeliama tam, kas atsakingas už tą elgesį - tenka įrodyti, kad jo nebuvo (išskyrus baudžiamojo nusižengimo atveju). O kur dar tokio elgesio normalizavimas... Dėl to turbūt apima neviltis ir noras pasisakyti viešai, kad tai, ką aš patyriau, nėra normalu. Ir tai neturi būti teisinama, netgi jei tai padarė visų be galo mylimas ir gerbiamas žmogus. Tas žmogus turėtų atsakyti už savo elgesį, o ne aš, kaip nukentėjęs žmogus, turėčiau nešiotis tai savyje visą gyvenimą.
Kaip galėtume paaiškinti tokių socialinių reiškinių, kaip #MeToo banga, susiformavimą?
Jeigu asmenims būtų sudarytos galimybės pasiskųsti ir į tai būtų reaguojama rimtai, tuomet netektų viešinti tokių atvejų garsiai, atskleisti vardų, kaip atsitiko kilus #MeToo bangai, kuri tam tikra prasme tęsiasi dar ir dabar. Tokios bangos atsiranda dėl to, kad teisinėmis priemonėmis žmonėms arba nepavyko sulaukti tinkamos reakcijos ir apsaugos, arba dar blogiau - pasiskundę patiria itin neigiamas pasekmes. Jų nebelieka darbo vietose, su jais arba susidorojoma, arba paskleidžiami gandai. Viešumą laikau tarsi pagalbos šauksmu: sakymu, kad tai, ką aš patyriau, man iki šiol yra skausminga žmogiškąja prasme.
Seksualinis priekabiavimas yra orumą žeminantis, tam tikru aspektu nužmoginantis elgesys. Labai norėtųsi, kad gyventume tokioje visuomenėje, kur žmonės jaustųsi saugūs pasiskųsti pačioje darbo vietoje, t. y. toje erdvėje, kur patiria orumą žeminantį elgesį. Ir kad iškart būtų imamasi priemonių asmeniui apsaugoti ar situacijai keisti. Turėtų būti sudarytos saugios sąlygos, kurioms esant žmogus galėtų būti tikras, kad į tai bus tinkamai sureaguota, kad nebūsi kaltinamas ar kaltinama, kad ne tave išmes iš darbo, o pasekmių susilauks tas, kas žemina kitą žmogų. Būtent todėl labai svarbu kalbėti apie galios santykį: ne visais atvejais galime skųstis, čia nėra tiktai asmeninio apsisprendimo arba asmeninės drąsos klausimas.
Ar teisingai suprantu, kad priekabiavimą patyręs asmuo iš pradžių klausimą turėtų bandyti spręsti toje aplinkoje, kurioje tai patyrė, ir tik tada, jeigu nepavyksta, prabilti viešai? Kita vertus, juk viešas kalbėjimas yra rūpinimasis ne tik savo kailiu, bet drauge ir noras plačiau paskleisti žinutę.
Viskas priklauso nuo to, ar toje vietoje yra įmanoma kažką keisti. Nemanau, kad visi atvejai turėtų būti sprendžiami per žiniasklaidą, todėl ir kalbu apie beviltiškumo jausmą. Viešas pasidalijimas buvo ir yra svarbus - juo nusiunčiama žinutė, kad toks elgesys nėra normalus, ir kad jeigu kažkam taip atsitiko dabar ar anksčiau - ne jis / ji dėl to kaltas / kalta. Turbūt visi suprantame, kad seksualinio priekabiavimo atvejų, apie kuriuos niekas nekalbėjo viešai, yra daug daugiau. Tačiau kiekvienoje darbo vietoje visų pirma reikalingos priemonės, kad atsakingas būtų priekabiavęs žmogus ir ta vieta, kurioje toks elgesys įvyksta.
Sprendžiant bendruosius atvejus, ir mūsų tarnyba yra teikusi rekomendacijas, ką daryti: raginame žmones kreiptis į mus ar į Darbo ginčų komisiją, tačiau drauge ir mokytis valdyti įrankius, leidžiančius pačiam sureaguoti įvykio vietoje, užfiksuoti netinkamą elgesį. Išsisaugoti laiškus, žinutes, įrašus, komentarus socialinėse medijose, galbūt net užfiksuoti telefoninių skambučių laiką, jeigu kažkas skambinėja naktį. Galima įrašyti pokalbius - žmonės turi tokią teisę, kai mano, kad prieš juos vykdomas pažeidimas. Galų gale priekabiavimas gali pabloginti žmonių sveikatą, tad verta kaupti ir medicininius įrašus. Tai būtų svarbu, norint pateikti skundą. Drauge labai svarbu pasipasakoti kažkam, kuo pasitikite, darbe ar tarp artimųjų: geriau nelaikyti to savyje, nes tai - labai slegianti patirtis; be to, tai gali tapti dar vienu įrodymu.
Vis dėlto, jeigu patirtas kažkoks elgesys ir žmogus neturi įrodymų, aš tikrai neraginu tylėti. Jokiu būdu. Tiesiog svarbu šviesti visuomenę, kad darbo vietose būtų kuriama saugesnė aplinka, o mes išmoktume kaupti informaciją apie tas aplinkybes, kurios svarbios pateikiant skundą.
Paminėjote, kad daug kas priklauso nuo pačios įstaigos tolerancijos nederamam elgesiui. Kokia šiuo atveju yra galios žmonių sprendimų, jų požiūrio į auką svarba? Kiek tai yra jų atsakomybė? Ar šiuo atveju kolektyvas turi kokią nors galią?
Iš tiesų labai svarbu, kokią žinutę apie tam tikrą elgesį paskleidžia ir vadovaujantys asmenys, ir visas kolektyvas. Ar yra pasakoma, kad joks žeminantis elgesys nebus toleruojamas, ir mes dedame visas pastangas, kad galėtume sureaguoti? Drauge svarbu susitarti, ką mes laikome nederamu elgesiu. Po #MeToo bangos daug kas ėmėsi gana sporadiškų veiksmų - organizuojami mokymai, priimamos naujos tvarkos, labai aiškiai aprašomos taisyklės. Smagu, kad veiksmų imamasi, tik svarbu suprasti, kad aprašyti tvarką ir padėti ją į stalčių neužtenka: svarbu skirti laiko gilinimuisi, kad visi viską suprastų vienodai. Be to, manau, neužtenka naujų taisyklių apsibrėžimo: būtini ne vien teoriniai, bet ir praktiniai mokymai, kuriuose būtų analizuojamos situacijos, mokytumėmės suprasti, kokias pasekmes jaučia žmogus, atsidūręs tokioje situacijoje, taip pat reflektuotume savo nuostatas, kaip mes į tai reaguojame.
Labai dažnai mūsų reakcijos būna tai ko nieko nesakei? Tai kodėl čia dabar po penkerių metų prabyli? Dar apmaudžiau, kai klausiama ką tu padarei, kad tau šitaip? Kaip buvai apsirengusi, gal pati išprovokavai savo elgesiu? Tai - senas „geras“ aukų kaltinimas. Visuomenės nuomonės tyrimai atskleidžia, kad labai dažnai viešas kalbėjimas apie konkrečius atvejus laikomas siekiu pasinaudoti kito asmens viešumu, kad galėtumei išgarsėti.
Beje, kartais žmonės sako, mes įdiegėme galimybę pateikti anoniminius skundus, bet niekas nerašo. Nereikia galvoti, kad per vieną dieną susikurs aplinka, kurioje žmonės iš tiesų jausis saugūs pateikti skundą. Reikia šviesti, informuoti, mokyti - tai ilgas procesas. Nėra lengva įgalinti žmones įvardyti, kad tai, kaip tu elgiesi, yra nepriimtina. Taip pat be galo svarbu, kad visa visuomenė po truputį įgytų ir drąsos, ir žinių, kaip reaguoti, jeigu kažkas vyksta šalia mūsų. Kad neužsimerktume, kad garsiai įvardytume (žinoma, įvertinę savo saugumui kylantį pavojų), kad aš matau, ką tu darai, ir aš girdžiu, ką tu sakai, arba kad tai, ką pasakei, yra visiškai netinkama, žmogų žeminanti pastaba.
Vis dėlto suvokti, kad tavo ribos peržengtos, turi pats. Galbūt nesudėtinga apibrėžti akivaizdaus priekabiavimo atvejus, tačiau itin paplitęs geriau paslėptas žeminantis, nepagarbus elgesys. Teisiškai šiuos niuansus, ko gero, apibrėžti sunku. Belieka mokytis suprasti, kaip pats jautiesi, ir tai išreikšti? Ar šiuo atveju svarbiausiu įrankiu tampa kalbėjimas?
Visiškai su Jumis sutinku - tai parodė ir #MeToo - kad tam tikras elgesys dažnai vis dar yra tiek normalizuotas, kad mums sunku sau įvardyti, kad tai, ką patyriau, jau yra seksualinis priekabiavimas, arba priekabiavimas dėl lyties, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos, tautybės ar kitų tapatybės bruožų. Ir čia tikrai ne tik teisinė sąvoka - mes kalbame apie reiškinį. Žmonės klausia, kaip atskirti, ar šitas prisilietimas ar komentaras jau buvo TAS veiksmas? Dažnam pažįstamas pilve kylantis jausmas, kai jauti, kad kažkas žiauriai negerai, kad buvo negera, tiesiog negera. Tai ir yra tas jausmas, kuriuo turime pasitikėti.
Jeigu atsigręžtume į įstatyminį reglamentavimą, moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme seksualinis priekabiavimas įvardijamas kaip užgaulus ir nepageidaujamas, žodžiu, raštu ar fiziškai išreikštas seksualinio pobūdžio veiksmas, sukuriantis bauginančią, priešišką ar įžeidžiančią atmosferą. Beje, jeigu priekabiaujantis asmuo galvoja, kad tam tikras veiksmas nėra priekabiavimas ir jis nieko nežemina (ką aš čia - tiktai paliečiau, perbraukiau per nugarą arba nusiunčiau kolegai ar kolegei porno vaizdų ar žinučių darbo metu), teismai yra pasakę labai aiškiai: nėra privalu, kad tas, kas šitaip elgiasi, suvoktų tokį elgesį kaip priekabiavimą. Svarbu, kaip tai suvokia žmogus, prie kurio priekabiaujama.
Kaip vertinate mūsų visuomenės jautrumą seksualinio priekabiavimo, toksiško santykio atvejams? Ar mūsų reakcijos jau brandžios?
Manau, kad viešas kalbėjimas apie tai, vis dėlto davė tam tikrą akstiną. Ir jei šiandien kažkas nori pasakyti kokį nors žeminantį komentarą, ir giliai viduje galvoja vis dar galintis tai daryti, bet to nedaro, tai jau yra pasiekimas. Vis dėlto po #MeToo ėmė plisti ir juokeliai: kas nors pasako kokį komentarą, ir iškart - tai dabar apkaltinsite mane seksualiniu priekabiavimu... Juokauti galima apie viską, mūsų žodžio laisvė mums tą daryti leidžia, bet svarbu būti atsargiems, juokais nežeminti kitų žmonių.
Paskutiniu metu dažnai kyla diskusijų, kuriose klausiama: „Ar norite pasakyti, kad niekam nebegalima sakyti komplimentų?“ Niekas nesako, kad negalima kito žmogaus pagirti, bet tiktai jeigu tas komplimentas yra laukiamas ir nesusijęs su kūno formomis. Paprastai darbo vietoje yra pageidaujami komplimentai apie kompetencijas. Kitais atvejais galima atsiklausti žmogaus - ar galiu pagirti, kokia graži tavo šukuosena?
Taip pat šiandien dažnai garsiai svarstoma, „ar dabar jokiose darbo vietose, jokiose aukštosiose mokyklose niekada neužsimegs romantiniai santykiai?“ Skirtinguose pasaulio universitetuose jau įvestos taisyklės, reglamentuojančios situaciją, kai tarp dėstytojų ir studentų vis dėlto susiformuoja romantiniai ryšiai. Ar mes galime juos uždrausti? Klausimas, dėl kurio diskutuoja daugybė institucijų... Kai kurios tiesiog apsibrėžia tokio santykio taisykles, pavyzdžiui, atvejį, jeigu toks santykis nutrūktų ir kiltų rizika dėl seksualinio priekabiavimo, tuomet riziką turi prisiimti aukštesnėje galios pozicijoje esantis asmuo. Kai kur numatyta tvarka, kad jeigu toks santykis užsimezga, tai turi būti pranešama institucijai. Praktikos labai skirtingos; norėtųsi, kad tai vis labiau paplistų ir Lietuvoje. Kad nekovotume su netinkamu elgesiu tik skundais. Nors tikrai labai raginu teikti skundus, bet vien skundai saugios aplinkos nesukurs.
Ačiū už pokalbį!
