Galios santykiai (ir scenos menai) – penkiose tinklalaidėse

2022-06-20 menufaktura.lt

Asociatyvi iliustracija. Akimirka iš šokio vyksmo „Hands up“, autorė Agnietė Lisičkinaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) drauge su „Menų faktūra“ pristato tinklalaidžių seriją apie galios santykius scenos menų kontekste. Tai - penki pokalbiai su įvairių sričių profesionalais ir profesionalėmis, kuriuose aptariamos, aiškinamos, kartais dekonstruojamos galios santykių struktūros.

Ši tinklalaidė - bene pirmoji iniciatyva Lietuvoje įžodinti galios disbalanso problemą scenos menų lauke. Bet kurioje srityje veikiantys menininkai (deja, ne tik jie) mūsų šalyje vis dar sunkiai artikuliuoja patirtis, kuriose piktybiškai peržengiamos jų kūnų, vertybių ir kitos ribos. Dirbant ar mokantis aplinkoje, kurioje pratinama paklusti (labiau pripažintam menininkui, finansavimo šaltiniui, įstaigos vadovui etc.), sunku suprasti, kada asmeninės ribos nustumiamos neadekvačiai toli, ko galima reikalauti be baimės būti išmestam(-ai) iš institucijos ar veiklos lauko, ir kodėl iš karto neapsigynusi auka nėra pati kalta. Ši tinklalaidžių serija - viena priemonių pradėti kalbėti apie tai, kaip veikia galios struktūros, kas už jų slypi, kuo naudojamasi joms palaikyti.

Projekto iniciatorius - šokėjas, choreografas, LMTA Šokio ir judesio katedros vedėjas Andrius Katinas, įkvėptas daugybės patirčių ir šaltinių, tarp kurių - belgų menininkės ir meno istorikės Ilse Ghekiere tekstas „Kaip dirbame kartu (su konfliktu)“ (How Do We Work Together (With Conflict)). Tai - išvados, padarytos iš keturias dienas trukusio paskaitų ir susitikimų ciklo, įvykusio paskelbus „atvirą kvietimą Suomijos atlikimo menų (performing arts) atstovams atvykti ir kalbėti apie darbo sąlygas menų industrijoje, kuri patiria vis didesnį vertybinį išsiskirstymą“. Unikalus tyrimas nesiekė demaskuoti aukas ir agresorius, bet ieškojo būdų kurti pagarbius darbo santykius lauke, kuriam reikalavimai auga, o resursai išlieka nepakankami.

Tekstas įkvėpė plačiau svarstyti penkias temas:

- Kas yra tos galios struktūros? Tema aptarta su Žmogaus teisių centro direktore Jūrate Juškaite.

- Konflikto ir prievartos skirtumus analizuoti padėjo nepriklausoma žmogaus teisių edukatorė Agnė Pakšytė.

- Apie viešą kaltinimą kaip paskutinę stotelę kalbėjomės su spektaklio „Sirenų tyla“ dramaturge Tekle Kavtaradze ir terapeute, teisės psichologe dr. Ksenija Čunichina.

- Sociologas Artūras Tereškinas įvedė į lyčių dinamikos sutrikusiose struktūrose temą.

- O sutrikusias struktūras didesnėse ir mažesnėse komandose aptarė teatro prodiuserė Kristina Savickienė bei režisierius Gildas Aleksa.

Tinklalaides moderavo teatro kritikė Sigita Ivaškaitė, jai talkino scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Komentarai

Varėna, spalis, teatro trauka
Ar įmanoma iš ministerijos į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.
Iš bloknoto (50)
Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.
Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos
Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.
Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“
„Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.
Protarpinio badavimo kultūra
Lietuvoje festivalis gali sau leisti geriausiu atveju vieno gero kūrėjo darbą, aplipindamas jo orbitą nereikšmingais miniatiūriniais palydovais, sukuriančiais festivalio iliuziją. Ką dažnas ir daro.
Tulūzos bienalė ir tautų savivertė
Lietuvos sezono Prancūzijoje kontekste svarbiausia yra tai, kad į kiekvieną kelionę turime vykti pakeltomis galvomis ir prisiminti bei parodyti, kad tai nėra recipientų žygis pas donorus.
Kad gyvenimas būtų tiesiog gyvenimas
Jei kariaujančios šalies menininkams natūraliai kyla klausimai, kaip, kam ir kodėl kurti, tai tokios kūrybos vertintojai atsiduria dar keblesnėje padėtyje: kaip tokį meną analizuoti?
Lietuvių šokis matomas Italijoje
Šiemet lietuvių spektakliai gausiau nei bet kada anksčiau pristatomi ne tik Prancūzijoje, bet ir Italijoje. Užsienio – italų ir lenkų – kritikai rašo apie Santarkandželo di Romanijoje matytus spektaklius „Hands up“ ir „Pas de deux“.