Gal trokštate patys dalyti Auksinius scenos kryžius?

Rūta Oginskaitė 2014-03-06 lrytas.lt, 2014 03 05

aA

Šiemet skandalų dėl teatro menininkų apdovanojimų neturėtų būti. Nes, kaip sako Auksinius scenos kryžius skirstančios komisijos pirmininkas Helmutas Šabasevičius, viskas subalansuota: nepamirštos moterys, pakankamai vyrų ir net šokio kūrėjai neišbraukti, kaip buvo užpernai.

Nekelia skandalų ir pati komisija, o turėtų. Juk per pusantro mėnesio tiems devyniems žmonėms tenka pasižiūrėti septynias dešimtis spektaklių. Maždaug po vieną su puse spektaklio kasdien - jeigu paprastu dalybos būdu skaičiuotume, tačiau žiūrima (t.y. rodoma) paprastai savaitgaliais. Be to, vaidinama visoje Lietuvoje, kur tik yra teatrų - nuo Vilniaus iki Kelmės.

Nežinantiems Auksinio scenos kryžiaus dalijimo taisyklių toks pusantro mėnesio maratonas atrodo absurdas, priklausantis nuo pačios komisijos. Na, argi tie teatrologai su muzikologais ir menotyrininkais negali pažiūrėti spektaklių per ištisus metus?

Ir nejaugi jų profesinė nuojauta nepakužda, kur verta važiuoti į nominantų ieškojimus? Ar būtina „grybauti", ir dar šitokiu intensyviu grafiku, ir būtinai žiemą, kai važinėjimo sąlygos pačios pavojingiausios? Ir iš kur Lietuvos teatruose atsiranda net septynios dešimtys spektaklių, vertų pretenduoti į Auksinius scenos kryžius? Bet šitaip gali svarstyti tik nežinantys taisyklių.

Nes taisyklės - t. y. nuostatai - reikalauja, kad komisija žiūrėtų ir vertintų tik tuos spektaklius, kuriuos pasiūlo nominacijų besitikintys teatrai, atitinkamos meninės asociacijos ir net privatūs asmenys. Patys teatrologai su muzikologais ir menotyrininkais neturi teisės rinktis, ką žiūrėti.

Baigiasi kalendoriniai metai, įvyksta visos premjeros, tada ministerija ragina teikti siūlymus. Štai taip ir atsitinka, kad tik nuo sausio vidurio - kai surenkami anų metų produkcijos siūlymai - galima sudaryti komisijos važinėjimo maršrutus. Kadangi kovo pradžioje nominantai turi būti skelbiami, vertintojų darbui lieka pusantro mėnesio.

Kodėl komisija negali pati rinktis, ką žiūrėti ir nominuoti? Į tą klausimą galėtų atsakyti reiklioji STT ir jos darbuotojų griežtas požiūris į korupciją.

Ir atsakė, dar 2011-jų liepą savo legendiniame, anuomet nemažai aptartame ir cituotame rašte Kultūros ministerijai: „Specialiųjų tyrimų tarybos nuomone, kad būtų išvengta galimų piktnaudžiavimų ir „savo" kandidatų protegavimo, kandidatų siūlymo ir kandidatų vertinimo bei atrankos funkcijos turi būti griežtai atskirtos. (...) Komisijos nariams suteikus teisę savo iniciatyva iškelti kandidatus bus sudaromos sąlygos jų išankstiniam nusistatymui, tai pažeistų nešališkumo principą ir leistų suabejoti jų priimamų sprendimų objektyvumu ir pagrįstumu".

Ir 2011-aisiais, ir iki šiol niekas nesupranta, kodėl jei patys teatrai siūlo apdovanojimams savo kūrinius, jei kolegos ir giminės rekomenduoja įvertinti savo artimųjų darbus - tai viskas teisinga, korupcijos ir „savų" protegavimo nė šešėlio. O jeigu teatrologai savarankiškai pastebėtų, kas per metus sukuriama įdomiausio, toks žingsnis iškart būtų, anot STT rašto, „ydingas antikorupciniu požiūriu".

Kai teatrai patys siūlosi (nors jau leidžiama teikti tik po du spektaklius), taip ir susidaro tas žiūrėtinų kūrinių sąrašas - šiemet iš 69 pavadinimų. Visi teatrai ir teatriukai siekia dalyvauti konkurse, lyg jie būtų neatrastų talentų lizdai.

Niekam nedraudžiama turėti tokių vilčių, bet būna ir paradoksų: Kelmės mažasis teatras pakviečia komisiją į du spektaklius, Panevėžio, Klaipėdos teatrai neatsilieka, o „Meno fortas" nepasiūlo nė savo vienintelės „Jobo knygos". Ir komisija - kad tik nepasielgtų ydingai antikorupciniu požiūriu - nemato, neturi teisės matyti Eimunto Nekrošiaus spektaklio ir jo aktorių tarp pretendentų į Auksinį scenos kryžių. Kad pretendentai vargiai gali atsirasti teatruose, neturinčiuose režisūros, nuostatuose nenumatyta.

Štai tokiomis aplinkybėmis ir vyksta spartus bei skaidrus komisijos darbas. O norėtųsi pažiūrėti skaidriųjų nuostatų autoriui (-iams) į akis, įsodinti jį (juos) drauge su komisijos nariais į ministerijos autobusiuką ir pavežioti pusantro mėnesio nonstopu po Lietuvos teatrus kiekvieną mielą žiemą. Gal tada išgaruotų korupcijos baimės? Ir sutvirtėtų pasitikėjimas profesionaliais vertintojais.

LRYTAS.LT

Komentarai
  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.

  • Iš bloknoto (53)

    Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.

  • Iš bloknoto (52)

    Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIII)

    Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.

  • Kelionė link žmogaus balso

    Nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje.

  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.