Danutė Šepetytė
Praėjusią savaitę paviešintas kultūros ministro Arūno Gelūno siūlymas Panevėžio savivaldybei perimti Juozo Miltinio teatrą šokiravo ne tik jo aktorius, konfliktuojančius su ministerijos paskirtu teatro vadovu Romualdu Vikšraičiu, bet ir visus Lietuvos žmones, kuriems rūpi šiandienė kultūros padėtis ir jos perspektyva.
Garsus teatro režisierius Gytis Padegimas sako, kad reikia mušti pavojaus varpais:
„Teatrinė bendruomenė, ir ne tik ji, - aš bendrauju su daugeliu žmonių, kurie neturi nieko bendra su teatru, - yra sukrėsta. Kaip turėtume suprasti tokį ministro sprendimą? Tik kaip teatro žlugdymą. Vadinasi, nelieka jokių užtvarų kultūrai naikinti Lietuvoje. Turbūt taip yra liberaliai užsimota prieš Lietuvos kultūrą. Jeigu bus įvykdytas šitas sprendimas, matyt, tai bus visiško kultūros įstaigų genocido pradžia. Kaip toje pasakoje, kai lapė įkelia vieną koją į vežimą, paskui antrą, trečią, kol galiausiai viską tame vežime suėda. Maža pavyzdžių? Neseniai sužinojau, kad jau neturime, pasirodo, Šiaulių filharmonijos, ir jau visi metai, kai ji tyliai ramiai numarinta.
Aš tikrai nesitikėjau tokio ministro veiksmo, nes labai gerbiau kultūros ministrą, kolegą, yra tekę su juo bendradarbiauti... Jis yra sakęs, ir netgi kelis kartus, kad užaugo su mano spektakliais Kauno teatre, ir šitas jo sprendimas mane pribloškė. Nesuprantu, ar jam spaudimas padarytas, ar čia tiesiog kam nors parūpo teatro pastatai. Gal reikia kam nors prieš rinkimus taip reikalus pasitvarkyti, nes paskui, nustumti iš postų, liks sausi išlindę iš vandens - niekam prisiimti atsakomybės nereikės.
Galiu jums pasakyti, kad, pavyzdžiui, labai gailiuosi, jog man teko būti tuomečio švietimo ir kultūros ministro kabinete, įvardykime, tai buvo Darius Kuolys, kuris labai lengva ranka pasirašė įsakymą uždaryti Mataičių etnografinį teatrą, tai man iki dabar yra skaudu. Kai važiuoju per Rumšiškes, matau tą tuščią kluoną, kuriame buvo tas nuostabus teatras, matau šituos du nuostabius žmones, Dalią ir Povilą Mataičius, kurių nuopelnai valstybei pernai buvo įvertinti nacionaline premija, o teatro jau dvidešimt metų, kai nebėra. Etnografinis teatras galėjo pritraukti turistus, galėjo būti pelningas, galėjo prisidėti puoselėjant Lietuvos įvaizdį, ką jau kalbėti apie etnografinės kultūros sklaidą, bet jo nėra, nieko jo vietoj neatsirado. Gal iš tokių klaidų reikia mokytis, bet ponai valdininkai ministrai visiškai nesimoko, nekreipia dėmesio, neanalizuoja savo pirmtakų patirties, dažniausiai liūdnos, o daro dar baisesnes klaidas. Ir lemtingas klaidas.
Juk net kvailiui aišku, kad Panevėžio savivaldybė negalės išlaikyti to teatro, juk aiškiai savivaldybė pasakė, savivaldybė skęsta skolose. Šiauliuose, pavyzdžiui, imama 4 milijonų litų paskola, kad atlyginimus bent išmokėtų darbuotojams, tai kaip tie miestai išlaikys dar tuos teatrus?
Tokiu atveju siūlau: tegu pirmiausia užsidaro Kultūros ministerija. Siūlau panaikinti kultūros ministro etatą, ir uždarę Kultūros ministeriją sutaupytume lėšų.
Esu pasakęs keturiems kultūros ministrams: ministru buvai ir nebūsi, aš režisieriumi buvau ir būsiu. Du ministrai buvo sovietiniai, du - laisvos Lietuvos, tik kas jie, visi seniai užmiršo, ir kur dabar yra, niekas negali pasakyti.
Sakykim, dabar nėra šlovės zenite J.Miltinio teatras, bet juk su teatrais būna įvairiai, kaip ir su žmonėmis: vienu etapu gyvenimas ir kūryba sekasi, kitu - mažiau, bet kas garantuotas, kad neatsiras jame koks nors naujas miltinis? Aš irgi turiu jaunų režisierių, gabių studentų, ir Gintaras Varnas turi išleidęs, dabar vėl renka kursą, žinau, kas garantuotas, kad naujas miltinis neprikels to teatro gal ne po penkerių metų, gal po dešimt, gal po penkiolikos. Reikia tik turėti kantrybės ir išminties, užuot pasidavus norui iš visur paimti pinigus ir sukišti visus tuos milijardus į kažkokią būsimą ar visiškai nebūsimą Visagino elektrinę... Visą Lietuvą praskolinti, parduoti ir ten sukišti.
Kolega Saulius Varnas, remdamasis Jungtinių Valstijų skaičiavimais, seniai yra paskelbęs tokią statistiką, pagal kurią kalėjimų skaičius yra atvirkščiai proporcingas kultūros įstaigų skaičiui visose valstijose. Vadinasi, kuo daugiau kultūros židinių, tuo mažiau kalėjimų tose vietose, kuo mažiau kultūros židinių, tuo daugiau prisireikė kalėjimų. Tai gal paverskime tada Panevėžio teatrą kalėjimu? Kurių trūksta ir kurie statomi Lietuvoje? Tai gal teatro pastatus atidavę kalėjimui sutaupytume lėšų?
Laisvoje demokratinėje valstybėje mes tiesiog privalome ginti tas vertybes, kuriomis tikime. Jeigu mes patys neginsime kultūros ir kultūros įstaigų, kas tai padarys? Jų neliks. Kas laukia Lietuvos? Visiškas sulaukėjimas, visiškas nužmogėjimas".
