Šiemet jau tryliktą kartą Alytuje vykęs tarptautinis teatro festivalis „Com•media“ prasidėjo pagrindinėje miesto aikštėje nusileidus mėnuliui ir kosminiais ryšiais susisiekus su nustebusiais dalyvaujančių teatrų atstovais, savo nuostabą reiškusiais keisčiausiomis „Ooo“ intonacijomis. Nustebti festivalis privertė ir šių eilučių autorę, nes per tuos metus jis ne tik sėkmingai gyvavo, bet ir gerokai išsiplėtė. Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir jau kelinti metai sėkmingai įtraukiamais užsienio svečių darbais. Nors šiemet dėl nenumatytų aplinkybių nebuvo parodyti Prancūzijos ir Suomijos teatrų spektakliai, žiūrovai galėjo susipažinti su šiuolaikinio teatro pavyzdžiais iš Norvegijos, Graikijos, Rumunijos ir net tolimojo Egipto. Čia labiau pasisekė jaunajai publikai, kuri, šėldama „Com•moon•os“ naktyje, galėjo pamatyti interaktyvius užsienio menininkų pasirodymus bei lietuvių kino ir šokio darbus, išeinančius iš įprastų meno rėmų.
Sutikite, žiūrėti spektaklius šviečiant pilnačiai iki šešių valandų ryto yra ne tik romantiška, bet ir ekstremali patirtis, reikalaujanti iš žiūrovo atvirumo ir įsitraukimo. Drįstu sakyti, kad tokį žiūrovą Alytus jau turi, ir jį užaugino būtent festivalis „Com•media“. Alytaus teatro publika jau nebėra tie nedrąsūs, tamsoje pasislėpę lankytojai, nežinantys, kur papuolė ir norintys kuo greičiau ištrūkti iš spąstų. Šiandien Alytaus žiūrovai – smalsūs, pasiilgę aštrių pojūčių, pasiryžę suvartoti šiuolaikinį meną akimirksniu ir su didžiuliu apetitu. Jie atviri naujovėms, lengvai komunikuoja, nestokoja vaikiško naivumo ir pasiduoda keisčiausioms provokacijoms. Vaidinti tokiai publikai, be abejo, malonu, tačiau kartu nelengva, nes su augančiu atvirumu didėja ir reiklumas menininkams.
O rinktis šį kartą tikrai buvo iš ko – vien pagrindinėje programoje parodyta trylika spektaklių, pristatyta įvairialypė Lietuvos teatro panorama. Apie komedijos žanro ribas čia jau seniai niekas nekalba. Rengėjams pakoregavus festivalio pavadinimą aistros nurimo, be to, ir taip visiems aišku, kad juokas – sudėtinė dramos dalis. Kita vertus, žvelgiant į programėlę žodį „komedija“ vis dar galima rasti kone prie kiekvieno spektaklio, tad reikia manyti, kad žanras gyvuoja. Taigi kokį teatrą pamatė Alytaus žiūrovai? Jei kalbėsime apie bendras tendencijas, spektaklių temos ir stilistika, regis, krypo keliomis kryptimis: iš vienos pusės, buvo juntamas noras susigrąžinti praeities žvilgsnį, iš kitos – į dienos šviesą keliamos aktualios socialinės problemos. Ir, žinoma, visuomet aktuali, nesenstanti klasika.
Dar visai neseniai režisierių darbuose vyravo fantastiniai siužetai, futuristinės, distopinės temos, o šiuo metu, panašu, gręžiamasi į netolimą praeitį ir retro stilistiką. Po Lietuvos teatro vitrinos pristatymo festivalio „Sirenos“ komisijos narys Glynas Robertsas pastebėjo, kad „šiemet akcentas persikėlė į XX a. pradžią, tarpukario estetiką ir egzistencializmą“. Pasak svečio, interpretuodami šį kontrastų kupiną laikotarpį, režisieriai bando perprasti neramumų paženklintą dabartinį laiką. Pastaruoju metu išties galime pastebėti, kad karo grėsmės nuojautai vis dažniau priešpriešinamas egzistencinis būties lengvumas, bohemiška atmosfera, ieškoma sapniškų būsenų, atminties nuotrupų, iš kurių tarsi bandoma dėlioti save iš naujo.
Nors alytiškiai neturėjo galimybės pamatyti tokio pobūdžio darbų, festivalio „Com•media“ repertuare netolimos praeities ženklų ir XX a. stilistikos tikrai netrūko. Keistuolių teatro šou „Čia ir dabar“ (rež. Agnius Jankevičius) reprezentavo 7–8-ojo dešimtmečio estetiką, atsikartojančią ne tik kostiumuose, blizgučiais išpuoštoje scenos estradoje, bet ir tuo metu populiaraus ansamblio ABBA muzikiniame takelyje. Jaunų kūrėjų cirko ir judesio spektaklis „Maisto prekės“ (rež. Kasparas Bujanauskas ir Lukas Dirsė) dėliojamas iš nostalgiškų vaikystės prisiminimų, todėl kartu su klubine muzika buvo galima išgirsti ir 8-ajame dešimtmetyje populiarios vokiečių grupės „Modern Talking“ kasetinius įrašus, praskaidrinusius to meto skurdo estetiką. Vilniaus mažojo teatro spektaklio „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ (rež. Christianas Weise) visa koncepcija ir vizualinis sprendimas grindžiami XX a. pradžios scenografiniu primityvizmu. Čia pabrėžtinai išdidinama teatro iliuzija: nuo kartoninės scenos dėžutės su išpieštais retro stiliaus baldais iki hiperrealistinių kostiumų ir tokios pat hipertrofuotos vaidybos.
Atrodo, kad distopiniams siužetams artėjant mūsų teatras natūraliai siekia atsitolinti nuo dabartinio laiko, užuovėjos ir lengvumo ieško praeityje, grįžta prie iliuzijos kūrimo, labai paprastų, bendražmogiškų temų, kurios yra arčiausiai žmonių ir paliečia kiekvieną: tai šeima, jausmai, senatvė.
Pastaroji tema festivalyje suskambėjo ypač ryškiai. Geriausiu spektakliu publika išrinko Nacionalinio Kauno dramos teatro pastatymą „Kai mes būsim jauni“ (rež. Aleksandras Špilevojus). Pasirinkimas pelnytas, nes kalbėti apie senėjimo problemas su humoru iki šiol mažai kam buvo pavykę. Dažnai į jas žvelgiama iš tolo, per klasikinių siužetų prizmę, neturinčią nieko bendro su tikrais žmonių išgyvenamais. Dramaturgės Daivos Čepauskaitės „išrašyti“ veikėjai – gyvi personažai, su kuriais tapatintis be galo lengva, apsidairę aplinkui, ne vieną jų rastume ir savo artimiausioje aplinkoje. Pristatomos situacijos tokios atpažįstamos, ironiškai taiklios, kad žiūrovai, suvienyti kolektyvinio juoko, galėjo išgyventi savotišką suokalbį. Gaila, bet Jaunimo teatre sukurta „Pranašystė“ (rež. Justinas Vinciūnas), kuri taip pat taikosi kalbėti apie senatvę ir nueinantį laiką, publikos nepasiekė tiesiogine to žodžio prasme, nes buvo parodyta kaip atidarymo spektaklis didžiojoje scenoje. Keturių žymių aktorių atliekamas scenos vyksmas verkiant reikalavo kamerinės erdvės, betarpiško santykio su publika, apsikeitimo žvilgsniais ir energija, sprogdinančia teatrines užtvaras. Šiuokart ketvirtosios sienos nepavyko pramušti, tad susitikimas su žiūrovais neįvyko.
Festivalyje paliestos ir skaudžios socialinės temos, apie kurias visuomenėje mažai arba beveik nediskutuojama. Šiuo požiūriu nustebino Alytaus miesto teatro spektaklis „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (rež. Stasas Žirkovas), gana atvirai prakalbęs apie Lietuvos teatre tiesiogiai dar nenagrinėtas dirbtinio apvaisinimo ir šeimų, negalinčių susilaukti vaikų, problemas bei su tuo susijusį visuomenės spaudimą. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro pastatymas „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ (rež. Jankevičiaus) atskleidė autizmo sutrikimus turinčių vaikų bei jų artimųjų sunkumus, o klaipėdiečių „Taško“ teatro kūrybinis darbas „Prestižinė profesija“ dėmesį kreipė į nuo ugdymo sistemos pavargusių mokytojų problemas.
Netrūko ir klasikinės dramaturgijos interpretacijų, nors renkantis gerai žinomą medžiagą atrasti naujų, savalaikių sprendimų režisieriams darosi vis sudėtingiau. Regis, taip nutiko Dariaus Gumausko režisuotai Jeano‑Paulio Sartre’o pjesei „Užsklęstos durys“ („Kiti“), kurios pateikimas scenoje nuskambėjo gana programiškai, studentiškai, bei rumunų aktoriaus Serbano Fleancu pasirinktai Williamo Shakespeare’o dramai „Ričardas III“. Pastarajai nors ir buvo pritaikyta naujoviška forma, leidžianti žiūrovams sėdėti scenoje ir žiūrėti monovaidinimą iš arti, pats klasikinis tekstas su atrinktais herojaus monologais bylojo ne tiek apie naujai suvoktą personažo sudėtingumą, kiek apie neįveikiamus kalbos barjerus. Vis dėlto aktoriaus meistrystė čia neliko nepastebėta. Jo solo partija netikėtai susisiejo su Rasos Samuolytės motinos vaidmeniu Oskaro Koršunovo teatro spektaklyje „Mama“ (rež. Kirilas Glušajevas), kur aktorės talentas akivaizdžiai dominavo. Pamatyti šios unikalios asmenybės scenoje patiriamas transformacijas Alytaus žiūrovams buvo tikra dovana.
Geriausiu festivalio spektakliu šiais metais tapo Vilniaus senojo teatro „Kaligula“ (rež. Jokūbas Brazys). Komisijos nuomone, būtent šiam klasikiniam veikalui buvo surasti savalaikiai sprendimai, kurie ne tik leido sudabartinti Albert’o Camus pjesę, priartinti ją prie žiūrovų, bet ir suteikė daug erdvės teatro analizei. Čia keliamas klausimas, kaip ir ar įmanoma šiandien suvaidinti Kaligulą – tironą, kuriam neegzistuoja jokios moralinės, teisinės normos, ir kur baigiasi aktoriaus kaip žmogaus galimybių ribos, kai reikia įkūnyti ties pamišimo praraja atsidūrusį imperatorių. Spektaklyje trinamos ribos tarp personažo ir vaidmens atlikimo, tad žiūrovas turi nuolat atidžiai stebėti, kur prasideda vaidmuo, o kur jau veikia aktorius kaip žmogus. Arturui Svorobovičiui tenka nemenka užduotis išlaviruoti tarp šių dviejų polių ir nepasiklysti personažo bei savo asmeniniuose išgyvenimuose. Todėl veiksmui rutuliojantis atsiranda daug saviironijos, atidengiami aktoriaus kompleksai, pasimato tuštybė, pavydas, apmaudas dėl neišsipildžiusių svajonių. Rodant tokį vaidmens kūrimo procesą tarsi nužeminama paties vaidinamo imperatoriaus galia – Kaligula tironas tampa Kaligula nevykėliu. Taip teatras parodo ir save, atskleidžia sudėtingą prasmių kūrimo dirbtuvę ir kartu kritikuoja savo pretenzijas į nepasiekiamų horizontų, nepagrįstų lūkesčių aukštumas. Juk užgesus šviečiančioms teatro rampoms vis tiek visiems tenka atsisveikinti su neįmanomybės troškimu ir pėdinti namo.