Birželio 1-25 dienomis uostamiestyje vyko pirmasis tarptautinis teatrų festivalis „TheATRIUM“, surengtas Klaipėdos dramos teatro. Uostamiesčio publikai pristatyta 11 lietuvių ir užsienio spektaklių bei du teatralizuoti - atidarymo ir uždarymo - koncertai. Apie pirmąjį festivalį kalbėjosi teatrologės Jūratė Grigaitienė, Gitana Gugevičiūtė, Virginija Rimkaitė, savo įžvalgas išsakė kultūros apžvalgininkė, literatūrologė Sondra Simanaitienė.
Teisė ir pareiga
J.G. Pirmasis festivalis „TheATRIUM“ įvyko, todėl norisi detaliau aptarti ne tiek atskirus spektaklius, kiek pasikalbėti apie festivalio formatą / visumą. Ar šiandien jau galime daryti kažkokius apibendrinimus, įžvelgti tam tikras tendencijas, problemas, tematinį lauką? Ar festivalis reikalingas Klaipėdai ir kaip jis atrodo bendrame Lietuvos kontekste?
S.S. Pirmas dalykas, kuris ateina į galvą, tai ironiškas klausimas - kokie „protinguoliai“ buvo nusprendę, kad Klaipėdai nereikia teatro festivalio? Absurdas galvoti, kad visi turi važiuoti į Vilnių. Festivalis Klaipėdoje vienareikšmiškai yra būtinas ir tai parodė žiūrovų antplūdis, diskusijos mažose grupelėse po spektaklių ir visą mėnesį miestą gaubusi teatro žmonių jėga. Teatro menas akumuliuoja pasaulio aktualijas ir kuria bendruomenei simbolines vizualizacijas, į kurias Klaipėdos miestas, kaip turintis seniausias teatrines tradicijas Lietuvoje, turi teisę ir, dar stipriau pasakyčiau, - pareigą.
G.G. Ilgai Klaipėda turėjo tik tarptautinį gatvės teatrų festivalį „Šermukšnis“, „Muzikinį rugpjūtį pajūryje“, interdisciplinaraus pobūdžio festivalį „Plartforma“, lėlių teatrų ir jauno teatro festivalius, o štai dramos scena tarptautinio (ir Lietuvos) konteksto plačiau nereprezentavo. Suprantama, festivalį organizuoti - rimtas iššūkis, gal todėl „TheATRIUM“ organizatoriai, nusivylę Lietuvos kultūros tarybos sprendimu neskirti festivaliui finansavimo, ne kartą pabrėžė, kad šis renginys - pirmasis tarptautinis teatrų festivalis, organizuotas išskirtinai vieno miesto pastangomis ir lėšomis (Klaipėdos dramos teatro, Klaipėdos miesto savivaldybės, privačių rėmėjų). Tai istorinė netiesa: pirmasis tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“ taip pat buvo organizuotas vieno miesto (OKT ir Vilniaus miesto savivaldybės) lėšomis. Savo garsinį signalą „Sirenos“ šiemet transliuos jau 14-ąjį kartą, tad akivaizdu, kad anuometės ambicijos buvo pagrįstos. Tikiu, kad taip bus ir „TheATRIUM“ atveju. Na, o šiuokart kalbėti apie kokią nors aiškesnę pirmojo klaipėdietiško dramos teatro festivalio filosofiją, koncepciją, paties festivalio „kitoniškumą“ nesiryžčiau. Rengėjai nedeklaravo jokių pompastiškų idėjų, neskelbė „revoliucijų“. Tikslą, be abejo, jie turėjo - kuo plačiau supažindinti Vakarų Lietuvos gyventojus su vertingiausiais šiuolaikinio teatro spektakliais. Kadangi „vertingiausių“ spektaklių pasaulyje daug, tad, reikia manyti, peno ateities „TheATRIUM´ai“ nestokos.
Juoda nata
J.G. Ar festivalio organizatoriai pasiekė užsibrėžtą tikslą ir supažindino uostamiesčio žiūrovus su vertingiausiais šiuolaikinio teatro spektakliais?
G.G. Norėdamas apibendrinti, pats turėtumei būti aplankęs bent 20 tarptautinių festivalių. Mano, kaip „festivalinės žiūrovės“, patirtis kukli. Bet „TheATRIUM“ tarptautinė programa man patiko, praturtino, inspiravo naujus apmąstymus, atsakė į kai kuriuos klausimus, kylančius vertinant vieną ar kitą lietuvišką spektaklį.
J.G. Nežinau, ar buvo siekta sąmoningai, ar programa susidėliojo savaime, tačiau beveik visi spektakliai ir net jų pavadinimai paženklinti negatyvizmo, smurto, purvo spalva: „Didis blogis“, „Apokalipsė“, „Purvas“... Kiekvienas spektaklis tarsi turėjo tęsinį, jie tarsi išplaukdavo vienas iš kito, papildydavo ar prieštaraudavo vienas kitam. Galbūt kiek pritrūko tematinės įvairovės, nes ir turinys, ir raiškos priemonės buvo panašios.
G.G. Buvo įdomu stebėti, kaip tomis pačiomis temomis žaidžia, kaip jas aktualizuoja skirtingas teatrines tradicijas puoselėjančių šalių teatrai. Akivaizdu, kad kalbame apie tą patį, kalbame kažkaip panašiai, susikalbame, bet nesame vienodi. Skirtingai suprantame, priimame, įvertiname, akcentuojame. Tarkime, ne vienam žiūrovui prailgusi lenkų spektaklio „Apokalipsė“ pirmoji scena asmeniškai mane labai sutelkė - su didžiuliu malonumu titruose skaičiau maištingai deklaratyvų, aistringą, ekspresyvų tekstą, labai savotiškai koreliuojantį su minimalistine vaidyba, vidiniu vaidmens būviu, bet viso to niekaip nesiejau su vis dar labai plepia lietuviška scena. Kontekstualumas, intelektualumas, improvizacija, kritiškumas, vidinė kultūra, apsauganti nuo raiškos vulgarumo, - esminiai bruožai, dėl kurių „Apokalipsė“, drauge su latvių spektakliu „Stavangeris“ ir teatro „Nr.99“ iš Estijos spektakliu „Nr. 43 Purvas“ yra tarp manųjų favoritų.
S.S. Man didžiausią įspūdį turinio atžvilgiu paliko O.Koršunovo „Apvalytieji“, formos - bendras prancūzų ir „Padi Dapi Fish“ projektas „Shake That Devil!“ bei estų „Purvas“.
G.G. Nemažai priekaištauta, kad festivalio scenoje buvo labai daug smurto, kad teatras turi žadinti viltį, o ne gramzdinti į neviltį. Taip, yra ir viltingas teatras, bet nebūtinai toks jis ir turi būti. Teatras - tai sudėtinga komunikacijos sistema, ir žiūrovų vaidmuo šiame komunikacijos procese toli gražu nėra pasyvus. Žiūrovai ne mažiau nei režisierius kuria spektaklį: jie renka informaciją, atmeta, dėlioja spektaklio ženklus, vienu metu identifikuojasi ir atsiriboja nuo konkrečios sceninės realybės. Jei publika spektaklį „perskaito“ tik kaip eilinį „smurto atvejį“, gal tai kažką daugiau pasako ne apie teatrą, o apie pačią publiką? Jei žiūrovai geidžia dvasiškai apsivalyti, nori pabūti su savimi, siekia nušvitimo, galbūt jiems derėtų praktikuoti meditaciją arba prisiminti kelią į bažnyčią?
S.S. Į klausimą, kokios natos festivalyje buvo daugiausia, atsakyti nesunku - juodos. Daugeliui juoda yra nepakeliama, nes jų gyvenimas ir taip yra tamsus, o teatras turėtų atsverti į šviesiąją pusę. Tačiau šiuolaikinis teatras nelinksmina, jis tik dar labiau sutirština, kas jau ir taip yra gana klampu, kad būtume paskiepyti nuo karo, neapykantos ir išsigimimo.
Užsienio programa
„Nr. 43 Purvas“, rež. Ene Lissas Semperidas ir Tiitas Ojasoo, teatras „NO99“, Estija
J.G. Labai svarbu, kaip teatras komunikuoja su žiūrovais. Man festivalio „vinis“ buvo spektaklis „Purvas“, kuriame aktoriai murkdosi specialiai iš Estijos atvežtame purve: trypia, drabstosi, klampoja, šliaužia, voliojasi, krenta „veidu į purvą“ ne tik metaforine, bet ir tikrąja tų žodžių prasme. Retsykiais nusiprausia arba apsipila vandeniu, kol galiausiai aktoriai išnaudoja visus tyro vandens resursus. Atsvara visam žmogiškųjų santykių „purvui“ - labai netikėta ir įdomi dramblių kaimenės scena, per kurią iškeliama bendruomenės idėja, atjaučianti ir apraudanti mirusį narį. Gamta išliko natūrali, o žmonių santykiai iškreipti. Yra gėrio, šviesos ilgesys. Jei to nėra, tuomet teatre lieka tik nuoga diagnozė / konstatavimas. Bet aš ir pati žinau, kad visuomenė ir pasaulis sunkiai serga, todėl turėtų būti kažkoks idėjinis pagrindas, nuo kurio atsispyrus galima pakilti virš pasaulio blogio ir purvo.
G.G. „Purvas“ - tai spektaklis-kelionė. Labai kūniškas, fizinis, „gyvuliškas“ ir kartu poetiškas, socialus spektaklis, kuriame įvairiais rakursais demonstruojamas santykių purvas: moters ir vyro, bendruomenės ir religijos, motinos ir vaiko, individo ir visuomenės. Žmonės, kuriuos spektaklio pradžioje mes identifikuojame kaip skirtingus asmenis (skirtingai susišukavusius, apsirengusius skirtingų spalvų rūbais), pamažu tampa vienodai purvini, virsta vientisa purvo mase, organizmu, judančiu tuo pačiu ritmu, reaguojančiu į tuos pačius dažnius. Vis dėlto toji „banda“ dar prisimena, kas yra gailestis, ką reiškia gedėti.
S.S. „Purve“ panaudoti religinių apeigų motyvai. Spektaklyje religija pateikiama kaip santykiavimo per visus galus būdas, kurio vardas „Pagarbinkite mane“. Toks tiesmukas požiūris suponuoja dviprasmišką mintį: viena vertus, bažnytinių bendruomenių kritika teisėta, kita vertus, ji apima tik paviršinį religingumo sluoksnį. „Purvas“ balansuoja tarp metaforos ir realizmo ir atskleidžia purvo filosofiją iki galo, tačiau neatveria subtilesnių patirčių sluoksnių.
„Stavangeris“ M.Krapivinos pjesės motyvais, rež. Konstantinas Bogomolovas, Liepojos teatras, Latvija
V.R. Tiek turinio, tiek raiškos atžvilgiu įdomiausias atrodė pagal M.Krapivinos pjesę sukurtas Liepojos teatro „Stavangeris“. Kupinas tamsaus, satyriško humoro, siurrealistinių situacijų (pavyzdžiui, Jana, Nikolajaus dukra, nukrito po traukiniu ir jai buvo nutraukta galva. Kūnas dar judėjo, o galva jau buvo mirusi. Tad Janą pavyko išgelbėti prisiuvus Nikolajaus motinos galvą. Močiutė, pasiaukodama dėl anūkės, išdaužė langą ir kaklu užkrito ant išdaužto stiklo šukių) spektaklis apgaulingai kuria vaizdą, tarsi vaizduojamasis pasaulis ir jo taisyklės, dėsniai, pokalbiai, įvykiai telpa ir galioja tik jiems - veikėjams už stiklo. Tačiau ilgainiui tampa aišku, jog spektaklis yra mūsų moderniosios visuomenės iškreiptų, liguistų santykių, žmonių despotizmo, silpnybių ir ribotumo atspindys.
J.G. „Stavangeryje“, kaip ir „Purve“, aktoriai yra už stiklinės sienos, suspausti, izoliuoti, tarsi atskirti nuo pasaulio arba įstrigę vartotojiškos visuomenės garde.
G.G. Man tai priminė TV realybės šou „Akvariumas“, kuriame visi dalyviai siekia kuo labiau apsinuoginti, pasiviešinti, pasidemonstruoti.
J.G. Spektaklyje paliesta daug skaudžių temų - tėvų ir vaikų, vyro ir žmonos santykių bei kt. O Dauno sindromu sergančio vaiko istorija privertė susimąstyti, sukeldama asociacijų su Vakarų civilizacijos degradacija, išsigimimu, neįgalumu. Daugelyje vietų juokinga, bet, kai pamąstai giliau, darosi baisu: gimsta nevisaverčiai vaikai, nėra santarvės šeimoje, nutrūkę ryšiai tarp tėvų ir vaikų, kai atžalos ne tik neprižiūri senų tėvų, bet negeba jų net pagarbiai palaidoti, ir kt.
V.R. Tai distopinis spektaklis, kurio vyksmo laikas galbūt dabar, galbūt netolimoje ateityje. Taigi yra dvejopos, į dabartį ir į ateitį orientuotos kritikos: viena vertus, kritikuojama nūdienos, kita vertus, - ateities, kuri bus, jei dabartyje nieko nekeisime, situacija. Nors spektaklio atlikimas estetiškas ir švarus, jis taikliai demaskuoja visuomenės purvą.
„Apokalipsė“, rež. Michałas Borczuchas, „Nowy teatr“, Lenkija
G.G. Man patrauklus režisieriaus M.Borczucho požiūris į teatrą, į kūrybinį procesą teatre: individualus darbas su aktoriais, daug improvizacijos dirbant su tekstu, situacijomis, tema, bendro vardiklio paieška skirtingų meninių perspektyvų, požiūrių sankirtose. Man patiko situacijų absurdas, tikslios mizanscenų jungtys, baigtinumo nuojauta, vienijanti tris pagrindinius spektaklio personažus, nuotaikų įvairovė ir dinamika.
J.G. Aktoriniai darbai labai įdomūs ir subtilūs. Skirtingi realiai gyvenusių žmonių (kino režisieriaus, žurnalistės ir fotografo) likimai ne disonuoja, o gražiai papildo vienas kitą. Režisierius pateikė šiuolaikinės Europos diagnozę: pabėgėliai, karai, teroristai, musulmonai, įvairios socialinės įtampos. Realūs įvykiai ir žmonės susipina su menine išmone.
V.R. Spektaklyje iškeliama mintis, kad Europą pražudys mūsų pakantumas kitoniškumui, todėl turime būti pakantūs ne svetimiems, o saviems.
G.G. Pirminė tolerancijos kitam idėja išsigimė. Mes patys save supančiojome tolerancijos pančiais, todėl viešojoje erdvėje dėl įvairių priežasčių vis dažniau renkamės neutralią nuomonę, užuot išreiškę poziciją. Sąlygiškai neutraliu personažu spektaklyje tampa fotografas Kevinas Carteris, kuris „įsispraudžia“ tarp dviejų oponentų - režisieriaus Pasolinio, „Europos saulėlydį“ reginčio unifikacijoje, minios bukume, ir žurnalistikos ikonos Fallaci, kuri pavojų siejo būtent su „kitu“. Galbūt Carterio nuostata yra arčiausiai tiesos, deja, jo paties neišgelbstinti - fotografas nusižudė.
J.G. Daug minčių sukėlė fotografo, mergaitės ir grifo scena ant kilimėlio pajūryje. Fotografas kalba su mirštančia nuo išsekimo mergaite, padaro meninę jos nuotrauką, tačiau realiai tai mergaitei nepadeda ir ji galiausiai miršta.
G.G. Kodėl Carteris neišgelbėjo leisgyvės mergaitės? Jis - ne gelbėtojas. Jis - fotografas dokumentalistas. Fotografas, režisierius, dailininkas savo kūriniu problemų neišsprendžia, bet jų kūriniai gali tapti įrankiu keisti visuomenę.
V.R. Mane suintrigavo Piero (režisieriaus) ir Džiuzepės (benamio) pokalbio scena. Besišnekėdami (režisierius atsitiktinai patenka į benamio teritoriją) jiedu nusirengia, pasikeičia rūbais, įeina, išeina, kalbasi (benamis sako ilgą monologą, kuriame tiesiog vardija draugų vardus ir ką jie padarė pastarąją valandą), vėl nusirengia, vėl pasikeičia drabužiais ir taip toliau. Klausimai migloti, atsakymai - taip pat. Tai labai postmoderni scena; naratyvas sulaužytas, dingusi tradiciniam teatrui būdinga logika ir priežastingumas.
G.G. Spektaklis tirštas ženklų, prasmių, tekstų, kontekstų, fragmentų. Būtų buvę gerokai sunkiau susiorientuoti jame, jei ne spektaklį palydintis aprašas... Tai taip primena virtualią erdvę, po kurią nardo žmonės, rankiodami informacines nuotrupas ir iš tų šiukšlių konstruodami „naująją realybę“.
S.S. „Stavangeris“, „Apokalipsė“, „Didis blogis“, „Apvalytieji“, „Purvas“ - penki gyvenimo Europoje vaizdiniai. Kurį bepasirinksite, reikės nemažai pastangų, kad pamatytumėte iškankintą, bet dar gyvą Europos veidą. L.Donskis rašė: „Europą daug kartų gelbėjo jos naratyvinės galios. Mūsų naratyviniai gebėjimai tiesiogiai susiję su dviem pamatiniais žmogiškumo faktais ir paliudijimais - mirtingumu ir juoku“ („Didžioji Europa“).
Lietuviškoji programa
J.G. Kaip atrodė lietuviškoji programa bendrame pirmojo tarptautinio festivalio „TheATRIUM“ kontekste? Kokios buvo jos stipriosios ir silpnosios pusės?
G.G. Kalbant apie lietuvišką teatrą, jis nepasirodė esantis nei Europos nuošalėje, nei avangarde. Tiesiog „normalus“ teatras, jei taip galima sakyti. Tačiau kilo natūralus klausimas, kodėl A.Strindbergo „Tėvas“, o ne „No Theatre“ „Kaligula“? Kodėl Sarah Kane „Apvalytieji“, o ne Artūro Areimos „Antikristas“?.. Asmeniškai man būtų buvę įdomiau pamatyti kitokį, neinstitucinį Lietuvos teatrą, „pasimatyti“ ne su gerai žinomais Lietuvos scenos vardais, bet su jaunais režisieriais, eksperimentiniais jų darbais, gimstančiais nepriklausomose vaidybos aikštelėse. Suprantu, dažniausiai užsimezgę eksperimentai neįgauna pagreičio, netampa tęstiniais projektais, nesuburia teatro kolektyvo, gyvenančio pagal savus etinius-estetinius principus, kuriančio naują teatrinę kalbą. Ir vis dėlto lietuviška programa galėjo būti labiau apgalvota, labiau supažindinanti, praplečianti suvokimą apie Lietuvos teatrą, kuriame sukasi ne tik O.Koršunovas, D.Meškauskas ar M.Ivaškevičius. Be abejo, festivalio rengėjai vadovavosi savais atrankos kriterijais, tai savaime suprantama.
S.Kane „Apvalytieji“, rež. Oskaras Koršunovas, OKT / Vilniaus miesto teatras
J.G. O.Koršunovo „Apvalytieji“ atrodė įdomus darbas tiek turinio, tiek formos požiūriu: iki skausmo atviras, režisūriškai suveržtas, neeklektiškas. Kai kas priekaištavo, kad vaidina jauni aktoriai, bet spektaklio koncepcija reikalauja itin galingo ne tik emocinio, bet ir fizinio pasirengimo. Tik labai jaunas aktorius pajėgus ištverti tokį krūvį.
G.G. Aš šį spektaklį „įsivertinau“ ne festivalio, o paties O.Koršunovo, kuris jau seniai yra „pats sau kanonas“, kontekste. Spektaklis atrodo tarsi „pavargęs“; jaunų aktorių, kuriais režisierius užpildo asketišką, universalią scenografiją, entuziazmas neįtikina, nors viskas tvarkinga, tikslu, argumentuota...
J.G. Man, atvirkščiai, veikianti „masė“ scenoje suteikė energijos, dinamikos ir vizualumo, kūrė ritminę partitūrą, gražiai papildydama pagrindinių veikėjų siužetinę liniją.
S.S. Apie „Apvalytuosius“ noriu pasakyti vieną, bet stiprų įspūdį: ten vaidina ne žmonės, o jų sielos. Kaip režisierius O.Koršunovas pasiekia tokį bekūniškumo lygį? Neįsivaizduoju. Tačiau jis įrodo pjesės autorės S.Kane teoremą - meilė yra aukščiausia esatis, egzistuojanti net ir pragare. Žiauru ir stipru, kankinamai nyku ir absurdiškai viltinga.
„Shake that Devil!“, idėjos autorius ir choreografas Albanas Richardas (Prancūzija), choreografė Agnija Šeiko (Lietuva)
G.G. „Shake that Devil!“ - tai atviras spektaklis, turintis aiškią dramaturgiją, bet prie jos „nepririšantis“, įdomiai išdėstytas erdvėje ir laike. Šio spektaklio scena tapo ne tik Teatro aikštė, bet ir visas Klaipėdos dramos teatras - jo salės, laiptų aikštelės, fojė. Ką, kokia tvarka reikia pamatyti, kaip suvokti tai, kas matoma, girdima ir tik pajaučiama, projekto kūrėjai nenurodė, tad kiekvienas žiūrovas rinkosi savą maršrutą, sprendė, kiek šiame atvirame veiksme nori ir gali dalyvauti pats. Galėjai vaikštinėti po teatrą kaip po muziejų, kuriame eksponuojamos gyvos, vidinių demonų kamuojamos „skulptūros“, galėjai stebėti pagoniškus ritualus primenančius veiksmus didžiojoje salėje, prisijungti prie apeiginio šėlsmo aikštėje - kiekvienas galėjo tapti „nieko bendra neturinčiųjų bendrijos“ dalimi. Šiuolaikinio šokio spektakliuose seniai nebeieškau „grynojo šokio“, į juos man labai įdomu žiūrėti kokiu nors sociologiniu aspektu.
S.S. Šokio spektaklis „Shake that Devil!“ turi vertę ne tik kaip spektaklis, bet ir kaip bendruomeninė meno akcija. Prancūzų choreografas ir režisierius A.Richardas subūrė į komandą klaipėdiečius, gebančius sudėti sakinį kūnu, ir drauge su klaipėdiete choreografe A.Šeiko pastatė profesionaliai tikslią šiuolaikinės visuomenės piramidę, kurios smaigalyje - spontaniškas šėlsmas prieš laikrodžio rodyklę. Tiek šiame spektaklyje, tiek estų „Purve“ panaudoti religinių apeigų motyvai.
M.Ivaškevičius „Didis blogis“, rež. Arpadas Schillingas, LNDT
G.G. Tai pavyzdys, kaip lengvai galima suprimityvinti aktualias ir opias problemas, kuriant scenoje vulgarų bordelį. Demonstratyviai atsainus žvilgsnis, vaidybos bejėgiškumas Ukrainos įvykius, Malaizijos lėktuvo katastrofos refleksijas, lietuvių ir rusų santykių įtampas paverčia kažkokia neetiška parodija.
J.G. Turbūt atsakymas slypi pačiame spektaklio pavadinime. Viltingai nuteikė pradžia ir šeimos pokalbis namelyje, primenančiame teatralų poilsinę „Žaldokynė“ Šventojoje. Vien aktoriaus Valentino Masalskio ir iš dalies, pavadinkime, ukrainietės „išsišokimai“, spektakliui prasidėjus žiūrovų salėje, ir jų emocingos / provokacinės kalbos buvo įdomios, įtikino. Šie tikrovės inkliuzai priminė forumo teatro principą, kai publika stabdo veiksmą ir bando keisti situaciją scenoje. Tačiau simuliacija tikromis garsių aktorių pavardėmis ir asmenybėmis nepasitvirtino.
V.R. Spektaklis kalba apie blogį, esantį aplink mus ir mumyse. Teatras atliepia tai, kas vyksta su pasauliu ir žmogumi be moralės, atjautos, Dievo. Idėja gera, nes kiekviename iš mūsų tūno žvėris, galintis bet kada ištrūkti. Vis dėlto pasirinktos meninės priemonės, simboliai ar įvaizdžiai (kraujas, nuogumas, smurtas, pjaustomi arbūzai, pakaruokliai ir kt.), turėję žiūrovus šokiruoti ir sukrėsti, deja, virto komiškomis klišėmis ir štampais, netyčia skatindami piktdžiugiškai krizenti.
J.G. Atkreipiau dėmesį, kad ne tik spektaklyje „Didis blogis“, bet ir daugumoje kitų užsienio spektaklių („Purvas“, „Apokalipsė“, „Stavangeris“ ir kt.) dramaturgija nebėra savarankiška, o gimsta ir auga kartu su teatru kolektyvinės kūrybos procese. Tekstai ir idėjos atsiranda, kinta, vystosi kuriant spektaklį ir yra tik stimulas aktorių improvizacijai skleistis. Vienintelis spektaklis „Tėvas“ buvo sukurtas klasikinės tradicinės pjesės pagrindu.
G.G. Nemanau, kad galime konstatuoti dramaturgo mirtį. Dramaturgas yra, vis dėlto jo vaidmuo keičiasi. Populiarėja kolektyvinė kūryba, „pjesės autorius“ užleidžia vietą spektaklio dramaturgo funkcijas atliekančiam asmeniui.
Pastabos paraštėse
V.R. Pabaigai dar norėtųsi grįžti prie matematikos: festivalio metu išvydome 11 pasirodymų, du iš jų - teatralizuoti koncertai, vienas muzikinis performansas ir vienas spektaklis su muzikiniais intarpais. Kieno festivalis, to ir taisyklės, tad tai ne priekaištas, o tik savanaudiškas pasiūlymas - kituose festivaliuose (tikiu, kad jų bus) parodyti daugiau spektaklių. Kad ir ne tokių žinomų, įvertintų ir apdovanotų.
G.G. Muzikinė linija festivalyje buvo išties ryški. Du vakarai su lenkų ansambliu „Sutari“, spektaklis „Pašaliniams draudžiama“, kuriame gyvai muzikuoja bliuzroko grupė „Kontrabanda“, juodojo kabareto grupė „The Tiger Lillies“... „Sutari“ atliekamos sutartinės, mano galva, būtų tinkamesnės folkloro festivaliui, o už „The Tiger Lillies“ dovaną festivalio organizatoriams esu dėkinga. Kaip ir už laiko prabangą, kurios kiti festivaliai nesuteikia - „TheATRIUM“ truko beveik mėnesį ir klaipėdiečiai žiūrovai neturėjo „aukoti“ dviejų ar trijų dienų vien teatrui. Na, ir kiti festivalio pliusai: „nepadoriai“ pigūs bilietai į aukščiausio meninio lygio spektaklius; įdomūs, gyvi Akvilės Melkūnaitės interviu su festivalio svečiais bei rengėjais žiniasklaidoje ir t. t.
J.G. Sutinku, kad mėnesį besitęsiantis festivalis savo formatu labai patogus vietiniams žiūrovams. Tačiau nukenčia kituose miestuose gyvenantys teatro gerbėjai, teatro kritikai ir patys dalyviai. Jie neturi galimybės pabendrauti, užmegzti ryšius, pasidalyti patirtimi, pamatyti kolegų darbų ir kt. Susitraukia pati festivalio idėja.
S.S. Mirtingumo festivalyje buvo sočiai, o juokas, muzikos pjūklu pjaunantis nemirštantį norą būti kultūringu uostamiesčiu, užbaigė festivalį viltimi, kad ir kitais metais vidinis teatro kambarys su viršutiniu apšvietimu vienam mėnesiui bus pavadintas ATRIUM.
Parengė Jūratė Grigaitienė
Kultūros ir meno žurnalas DURYS, 2017 liepa Nr. 7(43)
