Festivalis „Jauno teatro dienos“ per keturis metus tapo pavasarine tradicija, ir Klaipėdos jaunimo teatras jos nutraukti nežada. Sėkmė, patvirtinusi organizatorių nuojautas, kad nereikia bijoti rizikos imtis darbų, kurių nesi daręs, ar sumanyti koncepcijos, kurios įgyvendinimo nenuspėsi, kitiems metams pamėtėjo motyvacijos, noro augti ir plėstis. O su idėjų iniciatoriais, planuotojais ir įgyvendintojais susipažinti galime net ir vidurvasarį. Pokalbiui Klaipėdoje susitikome su KJT trupės narėmis Justina Burakaite ir Asta Zacharovaite.
Kaip kilo „Jauno teatro dienų“ poreikis Klaipėdoje - susidėliojo aplinkybės, o gal tiesiog trūko kultūrinių iniciatyvų?
Justina: Festivaliu siekėme užmegzti ryšius tarp skirtingų teatro mokyklų ir trupių. Buvo svarbu pristatyti nepriklausomus, jaunus, kitaip dirbančius kūrėjus. Iki šių metų festivalį sudarė spektakliai, kuriuos pažiūrėdavome, pasišnekėdavome ir išsiskirdavome. Šiemet atsirado poreikis ne vien bendrauti, bet ir dirbti kartu.
Asta: Pabandėme ne tik stebėti vieni kitų darbus ir pristatyti juos Klaipėdai, kartu diskutuoti, bet pereiti ir prie bendrų kūrybinių procesų. Keturioms dienoms, vardan vieno kūrybinio tikslo susijungti su skirtingas teatrines patirtis turinčiais mūsų kartos žmonėmis ir pabandyti kartu dirbti. Taip pat norėjome pritraukti ir daugiau Klaipėdos žmonių ne tik žiūrėti, bet ir dalyvauti kultūriniame procese. Eis pro šalį - pamatys, pastebės, kitą dieną, galbūt, ateis ir į teatrą.
Festivalio ėmėtės labai jauni - jūs ne tik studijavote, formavote savo teatro repertuarą, bet ir patys organizavote „Jauno teatro dienas“: rūpinotės programa, maitinimu, apgyvendinimu, patys vaidinote. Negąsdino atsakomybės?
Asta: Nebijome nuo pirmo kurso. Tokios aplinkybės, tokia mokykla, o imtis reikšmingų darbų be galo įdomu ir svarbu. Iš to juk irgi mokaisi. Esame komanda ir galime kartu sukurti tokį festivalį, kokį mes jį įsivaizduojame, koks, mūsų galva, yra reikalingas, vertingas, įdomus ir smagus. Buvo daugiau noro nei baimės.
Justina: Per kelis festivalio metus susiformavo organizacinė grupė - pasiskirstome darbais, kas už ką atsakingas. Kievienas tiksliai žino, ką turėtų padaryti ir siūlo, ką naujo atnešti į festivalį. Atsakomybė negąsdina, kai yra abipusis pasitikėjimas, žinai, kad visi savo uždavinius įveiks ir padės vienas kitam.
Kaip formuojate programą - į ką kreipėt dėmesį anksčiau, ir kas tapo svarbu šiemet?
Justina: Pirmais metais akcentavome skirtingas teatrines mokyklas. Įvyko didžioji požiūrių diskusija, kurioje susitiko Aidas Giniotis, Valentinas Masalskis ir Vidas Bareikis. Kitąmet dėmesį atkreipėme į kritikus, kuriuos įtraukėme į programą, o trečiais metais akcentavome jaunąjį režisierių.
Asta: Spektaklius į programą renkamės intuityviai, remdamiesi asmenine patirtimi - kas ką matė ir supranta, kad verta atvežti į Klaipėdą. Žinoma, įtaką daro ir finansai. Ankstesnių metų festivaliai turėjo temas, o šiemet orientavomės į kūrybines dirbtuves.
Kas paskatino festivalį pasukti kūrybinio proceso linkme?
Asta: Pastebėjome, kad trejus metus festivalio akcentai buvo spektakliai. Susipažinome su gausybe teatro kūrėjų, mezgėsi nauji ryšiai, kūrybinės idėjos, tačiau jos dažniausiai ir užsilikdavo diskusijų „rateliuose“. Norėjosi jungtis su kitais teatrais ir pabandyti kurti kartu. Tokį festivalio formatą pasiūlė Valentinas Masalskis.
Justina: Festivalis augo ir atsirado poreikis plėstis. Todėl šiemet susijungė ir dvi skirtingos teatrinės mokyklos, Vidas Bareikis ir Valentinas Masalskis savaitei apsikeitė savo pirmakursiais. Į bendrą kūrybinį darbą įsitraukė ne tik aktoriai, režisieriai iš visos Lietuvos, bet ir kritikai.
Kaip pasiteisino naujasis festivalio formatas?
Asta: Manau, pasiteisino su kaupu. Nors organizacinis procesas buvo painiausias iš visų. Iki paskutinio momento jaudinomės, ar pavyks kasdien susibėgti, išgirsti temą ir dirbti kartu.
Gal žiūrovams kiekvieno vakaro rezultatai nebuvo tokie ypatingi, kokie jie buvo mums - proceso dalyviams, bet išėjus iš komforto zonos, pažįstamų žmonių aplinkos - viskas tapo nauja, gaivu, šviežia. Pamatėme, kiek daug per keturias valandas galima sukurti, sumanyti, pasiūlyti. Kūrybinėse dirbtuvėse šiemet dalyvavo apie penkiasdešimt žmonių, o jausmas toks, kad mūsų buvo milijonas.
Pagrindinis laimėjimas - pamatėme, kiek daug susijungusi Lietuvos teatro bendruomenė gali padaryti kūrybiškų atradimų.
Justina: Tokia kūrybinių dirbtuvių koncepcija nepalieka laiko abejonėms, svarstymams ir ilgoms diskusijoms. Daug gražių dalykų atsirado spontaniškai - čia ir dabar. Įkritus į aplinkybes, reikia išgyventi ir judėti toliau. Man kaip aktorei tai galimybė išmokti greitai susikaupti ir orientuotis.
Įprastai festivalyje dauguma spektaklių mokami, o kai dirbi miesto erdvėse, spektaklius kuri tiesiog gatvėje. Praeiviai galėjo ne tik stebėti, bet ir prisijungti. Klaipėdoje trūksta tokių meninių akcijų ir reiškinių...
Asta: ...kurie plėstų žmonių akiratį ir supratimą apie įvykius ne tik muzikiniame, dramos ar kitame teatre - renginiai gali būti įvairūs.
Su kokiais sunkumais susidūrėte? Gal jie kaip nors pakeitė festivalį, iškėlė naujų minčių, kurios bus įgyvendintos kitame festivalyje?
Asta: Sunkumai festivalio metu tapo laimėjimais. Pavyzdžiui, aktorių grupės buvo suformuotos burtų keliu. Gal ne visiems pavyko surasti bendrus požiūrio taškus ir sklandžiai komunikuoti, bet ieškojimas, kaip per trumpą laiką sujungti požiūrius virto kūrybos dalimi. Tai nauja patirtis.
Justina: Vienas iš sunkumų, kad nesame profesionalūs vadybininkai, nemokame teisingai dirbti su reklama. Daug ką darome pagal nuojautą. Dirbame nuolat: gastrolių metu, kol kiti stato dekoracijas, bėgi su kompiuteriu ieškoti kavinės su internetu, atsakinėji į laiškus. Tai ir sunku, bet kartu ir žavinga.
Ką „Jauno teatro dienos“ reiškia teatrui?
Justina: Festivalis tampa ašimi aplink kurią, be visų kitų milijono darbų, sukiesi ir dirbi visus metus. Tai atskaitos taškas, nuo kurio pajudi toliau. Užsimezgę ryšiai niekur nedingsta. Po kiekvieno susitikimo, kartu rengiame spektaklius. Taip buvo su Karolina Žernyte, šiemet bus su Jean-Cyril Vadi, Gildu Aleksa, Vidu Bareikiu. Taigi, ne tik susipažįstame, bet ir pradedame dirbti kartu.
Asta: Jeigu šito festivalio sėkmę mato ir patiria visos Lietuvos teatro bendruomenė - vadinasi, teatras tai daro ne be reikalo. Kuriami ir nauji projektai.
Ką planuojate kitiems metams, ar jau galvojote, kokie akcentai išryškės?
Justina: Festivalis turėtų augti, juk laukia penkti metai, todėl norėtųsi plėsti galimybes. Priartėjus festivalio datai, iš dalies atsispirsime ir nuo to, kas tuomet bus aktualu mums, Lietuvoje, pasaulyje. Išlaikysime kūrybinių dirbtuvių formatą, toliau tęsime bendradarbiavimą su Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Programą norėtume papildyti naujomis paskaitomis. Valentinas Masalkis planuoja aptarti bendradarbiavimo galimybes ir su Krystianu Lupa.
Asta: Toliau bendrai dirbsime su kitais teatro kūrėjais, bet norėtųsi plėsti ir tarptautinį bendradarbiavimą. Nepaisant to, kad festivaliuose dalyvavo režisieriai iš užsienio, kol kas jie sudarė gana mažą dalį programos. Tam įtakos turi ir finansinės galimybės.
Tad ar Klaipėda turi erdvės ir potencialo plėsti savo kultūrinio gyvenimo ribas? Jūsų paminėta finansinė parama turi reikšmės idėjų įgyvendinimui - ar sulaukiate pakankamos paramos iš vietos bendruomenės, Klaipėdos miesto?
Asta: Per ketverius metus tapo akivaizdu, kad festivalis ne tik garsina miestą, bet jį aplanko ir nemažai žmonių. Jie skleidžia žinią ne tik apie mūsų teatrą, bet ir Klaipėdą. Kurdami judėjimą viešose Klaipėdos erdvėse, norėtume matyti didesnę iniciatyvą ir pagalbą iš miesto pusės. Būtų smagu, kad tai rūpėtų ne tik mūsų teatrui, su juo susijusiems žmonėms, bet ir tiems, kurie galėtų labiau prisidėti bei palaikyti finansiškai. Esame labai dėkingi Kultūros fabrikui, Laikrodžių muziejui, Geležinkelio stočiai, Senamiesčio turgui, Herkaus Manto galerijai - jie suteikė mums laisvę keturias dienas kurti jų erdvėse. Na, o daugiausiai paramos sulaukiame iš Lietuvos Kultūros Tarybos fondų.
Justina: Klaipėdoje yra dar daug įvairių, nestandartinių erdvių, kuriose galėtų kilti naujos idėjos ir iniciatyvos. Po truputį tai ir vyksta. Norėtųsi, kad jos būtų pastebėtos ir įvertintos. O festivaliui reikia rasti daugiau rėmėjų bei partnerių. Labai vertiname įvairiapusę pagalbą.
