„Sirenos” neabejotinai yra didžiausias ir svarbiausias tarptautinis teatro festivalis Lietuvoje - būtent į jį teatro gerbėjai deda didžiausias viltis, tikėdamiesi Vilniuje sulaukti stipriausių Europos teatro kūrėjų ir jų darbų. Kiek ir ko realu tikėtis, kas lemia tam tikrus režisierių ir trupių pasirinkimus, ko festivalyje niekada neteks pamatyti - apie visa tai kalbamės su festivalio meno vadove Audra Žukaityte.
Kokia buvo „Sirenų“ pradžia? Kaip keitėsi festivalio misija ir tikslai?
Mintis įkurti tarptautinį teatro festivalį susiformavo OKT branduolyje. Jei neklystu, pirmajam idėja kilo Oskarui Koršunovui, iš karto prisijungė ir tuometinis OKT direktorius Martynas Budraitis, šviesios atminties scenografė Jūratė Paulėkaitė, pakvietėme teatrologę Eloną Bajorinienę, kuri tapo „Sirenų” meno vadove, labai kūrybingai formavusia festivalio programą pirmuosius penkerius veiklos metus.
Poreikis atsirasti tokiam festivaliui brendo seniai, po festivalio LIFE liko tam tikras vakuumas ir jo neužpildė kad ir labai idomūs, bet daugiau teatro profesionalams skirti teatro renginiai. Su OKT trupe intensyviai gastroliuodami Europos ir pasaulio festivaliuose, matėme, kad atsirado labai idomi nauja teatro kūrėjų karta, jautėme, kad idėjų apykaitos labai trūksta Vilniaus kultūriniame gyvenime. Aplinkybės festivaliui kurti buvo gana palankios - OKT iniciatyva sulaukė atgarsio tuometinėje Vilniaus savivaldybėje ir 2004-aisiais įvyko pirmasis „Sirenų” festivalis, sėkmingai įsiliejęs į jau egzistavusios organizacijos „Vilniaus festivaliai” veiklą.
Jau rengdami pirmą festivalį norėjome parodyti tik šiuolaikišką teatrą, todėl sąmoningai atsisakėme kad ir labai garsių, bet tradicinį, konvencionalesnį teatrą reprezentuojančių vardų. Išsikėlėme pagrindinį tikslą - Lietuvos teatro publiką supažindinti su „kitokiu“ teatru, novatoriškais Europos scenos menininkų darbais, formuojančiais naują teatro realybę. Pirmiausia apsižvalgėme kaimyninėse šalyse, tad į pirmąsias „Sirenas” pakvietėme Krzysztofą Warlikowskį, Alvį Hermanį, Ivaną Vyrypajevą, tuo metu atsovavusius jaunajai Europos teatro kartai. Dėl įvairiausių aplinkybių kasmet šiek tiek koreguodavome festivalio formatą, bet visuomet buvo svarbu, kad pasirinkti spektakliai reprezentuotų pokyčius visuomenėje ir būtų nenuspėjami, netgi „pavojingi“ - kaip ir pačios „Sirenos”. Šios krypties stengėmės laikytis ir po to sekusiuose festivaliuose pristatėme Romeo Castelluccį, Janą Fabre, Krystianą Lupą, Heinerį Goebellsą, Kristianą Smedsą, Ivo van Hovę, tarptautines kūrėjų grupes „Rimini Protokoll”, „Gob Squad“, daugelį kitų idmių Europos teatro kūrėjų.
Užsiminėte apie pavojus. O ar yra spektaklių, kurie būtų „pavojingi”, nepatogūs pačiam festivaliui? Ar yra temų, kūrėjų kuriuos laikytumėte tabu?
Laikomės principo nevežti spektaklių, pastatytų komerciniais tikslais, net jei jie yra labai kokybiški. O nepatogių temų, tabu, manau, apskritai mene neturėtų būti, nes menininkai ir turi pirmiausiai kalbėti apie visuomenės skaudulius ir traumines patirtis. Menininkai negali ir neturi būti patogūs.
Galbūt kartais kai kuriuos teatro reiškinius sąmoningai atvežėme kiek per anksti ir gal publika dar nebuvo tam pasiruošusi. Pavyzdžiui, antrosiose “Sirenose” režisierius Rodrigo Garcia spektaklyje „Ronaldo, McDonaldo klouno, istorija“ pastatė scenoje kone visą supermarketą su neįtikėtinu maisto pertekliumi, spektaklio metu traiškomu, taškomu, mėtomu, mindomu ir panašiai. Buvo ir pasipiktinusių bei įsižeidusių, ir tai natūralu - dar neturėjome tokios gausybės gigantiškų prekybos centrų. Šiandien turbūt spektaklis skambėtų visai kitaip. Taip pat ir pirmasis „Sirenų” festivalyje parodytas „Rimini Protokoll” spektaklis „Sabenation” toli gražu nesusilaukė tokio entuziastingos reakcijos, kaip pastaruosius du metus iš eilės rodytas tos pačios trupės „Remote Vilnius”, nors tikrai nemanau, kad pirmasis meniškai buvo silpnesnis. Tiesiog publika ir net kai kurie teatro kritikai dar nenorėjo scenoje matyti socialino teatro ir „tikrų” žmonių. Pamenu, dėl to ir kilo daugiausia priekaištų, o dabar tai nieko nestebintų.
Ryškiausiai atmintyje išliko skandalas dėl Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, nes spektaklis dar neįvykęs peržengė teatro ribas ir persikėlė tiesiai į seimo sceną, prie interneto sutraukęs nemažai žiūrovų. Vėliau pagal tuos dokumentinius įrašus, režsierė Yana Ross surengė „pjesės” skaitymą. Manau, šis Castelluccio darbas iš esmės buvo krikščioniškiausias „Sirenų“ istorijoje. Žinoma, daugelyje demokratinių valstybių toks politikų kišimasis į meno reikalus, būtų nesuvokiamas, bet mūsiškiai, metę į šoną visus darbus, rimtai svarstė, ką daryti su spektakliu, kurio patys nebuvo matę. Ir labai gaila, kad per šį išpūstą skandalą per mažai dėmesio susilaukė tais pačiais metais rodytas daug labiau šokiruojantis spektaklis Rodrigo Garcia´os „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“.
Programą sudarinėjate tik iš tų spektaklių, kuriuos pati esate mačiusi gyvai ar neretai užtenka įrašų, rekomendacijų?
Be abejo, visa festivalio komanda, kiek įmanoma stengiamės žiūrėti spektaklius gyvai. Anksčiau tai daryti buvo paprasčiau, nes kelionėms turėjome atskirą biudžetą. Pokriziniu laikotarpiu to netekome, tad dabar tenka keliones įtraukti į bendrą festivalio biudžetą, kuris, palyginti su daugumos kaimyninių šalių, yra nepalyginamai mažesnis. Sukamės kaip tik išmanome - palaikome ryšius su kolegomis kitose šalyse, dalinames įrašais. Aš pati visuomet stengiuosi išnaudoti ir gastroles su OKT, įvairių šalių festivaliuose visuomet bandau pamatyti kuo daugiau spektaklių.
Laimė, turime kad ir mažą, bet patikimą komandą - siūlome, dalinamės informacija, diskutuojame. Būna, kad spektaklį rekomenduoja ir teatro kritikai, tokia kolegiška pagalba visuomet džiugina.
Kodėl kai kurie režisieriai ar trupės kviečiami po keletą kartų?
Stengiamės pakviesti kuo daugiau naujų vardų ir kiekvienais metais nuosekliai tai darome. Tačiau, manau, kad svarbus ir net būtinas tam tikras tęstinumas, juk idomu stebėti anksčiau matytų menininkų kūrybinį kelią. Pavyzdžiui Romeo Castellucci „Sirenose” lankėsi net tris kartus ir tikiuosi, kad turėsime progos jį pakviesti ir ateityje, nes tai vienas įdomiausių Europos menininkų. Tai normali festivalių praktika, daugybė festivalių kviečia tuos pačius menininkus nuolatos. Pavyzdžiui, su Oskaro Koršunovo spektakliais taip pat labai dažnai grižtame į tuos pačius festivalius ir ne po tris, o daug daugiau kartų.
Kaip ilgai kartais tenka laukti atvykstančių režisierių?
Jei susiklosto palankios aplinkybės, režisieriai atvyksta ir po metų nuo pirmo kvietimo. Dažnai tenka laukti 2-3 metus, o kai o kartais ir gerokai ilgiau.
Kokios to priežastys?
Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių. Visų pirma, dažnai teatrų gastrolės planuojamos keliems metams į priekį ir ne visuomet norimo spektaklio gastrolių geografija sutampa su mūsų festivalio datomis.
Būkime atviri, nesame Europos kultūrinės traukos centras ir mūsų kultūros politikos formuotojai nieko nedaro, kad tai įvyktų. Gal esame ir „drąsi” šalis, bet negalvojame apie ateitį, kultūra jau seniai nebėra, o ir niekad nebuvo, valstybės prioritetų tarpe. Štai artėja rinkimai - kuri partija apskritai įtraukė kultūros reikmes į savo programą? Daugelis menininkų ir kūrėjų atvyksta senų pažinčių dėka, su sumažintais honorarais ir, žinoma, dėl teatrinės publikos, nes nepaisant visko, ją turime.
Be abejo, dažna kliūtis pakviesti norimą spektaklį yra mūsų finansinė situacija. Nuo 2009-ųjų finansavimas smarkiai krito, ir niekaip nepakyla iki prieškrizinio lygio. Tuo tarpu spektaklių kainos nesumažėjo, tad dauguma mums tapo tiesiog sunkiai įkandami. Pastaraisias metais galėjome pasikviesti tik 3-5 spektaklius per metus.
Palyginus su užsienio festivalių biudžetais, kurie siekia milijonus eurų, mūsų finansavimas yra labai mažas. Net, pavyzdžiui, regioniniai Lenkijos festivaliai turi žymiai didesnius biudžetus, nei mūsų tarptautinis. Seniai apie tai kalbame, tačiau niekas nepasikeitė.
Šįmet festivaliui skirta ženkliai didesnė suma nei pernai - gavote 115 tūkstančių eurų. Ar galima tikėtis platesnės programos?
Teigti, kad festivalio finansavimas ženkliai išaugo, turbūt būtų per drąsu. Tačiau mažą skirtumą pajutome: šiais metais esame pajėgūs parodyti net šešis užsienio spektaklius. „Sirenose“ po dvylikos metų pertraukos lankysis Krzysztofas Warlikowskis su spektakliu „Varšuvos kabaretas”, po dar didesnės pauzės į Lietuvą grįžta vienas Europos teatro korifėjų Christophas Marthaleris su spektakliu „Karališko dydžio”. Pirmą kartą festivalio istorijoje pamatysime ir jaunų Izraelio kūrėjų specialiai Vilniui pritaikytą tarpdisciplininį spektaklį „Ginkluotos merginos. Vilniaus atgavimas”. Šias metais „Sirenos” tapo tarptautinės programos „Europolis“, inicijuotos Goethe´s instituto ir Miuncheno „Kammerspiele”, dalimi. „Eurpolio“ programoje - ir jau sulaukęs didelio tarptautinio pripažinimo lietuviškas „Geros dienos”. Kituose spektakliuose menininkai iš Vokietijos, Graikijos, Portugalijos analizuoja postkrizinę Europą ir dokumentuoja Senojo pasaulio virsmą naujuoju.
Kiek laiko likus iki festivalio paaiškėja tiksli festivalio programa?
Įvairiai, kartais pavyksta programą patvirtinti ir beveik prieš metus, kartais galutinai susidėlioja tik prieš kelis mėnesius. Šįmet užsienio programą patvirtinome likus pusmečiui iki festivalio. Lietuvišką programą baigėme dėlioti vasaros pradžioje - negalime jos užbaigti, kol nepamatome visų sezono premjerų.
Kaip atrenkami lietuviškos programos spektakliai?
Lietuviškų spektaklių vitrina kaip atskira festivalio dalis atsirado prieš keletą metų. Kaip ir daugelis kitų programų: edukacinė programa, jaunųju kritikų konferencija, filmų peržiūros ir kiti renginiai, kuriuos organizuojame bendradarbiaudami su kitomis Lietuvos ir tarptautinėmis organizacijomis.
Už lietuvišką „Sirenų“ programą atsakinga programos koordinatorė teatrologė Viktorija Ivanova, tačiau ir visa „Sirenų“ komanda dalyvauja priimant galutinius sprendimus, esame maža, bet draugiška komanda. Lietuvos spektaklių vitrina vyksta tris-keturias dienas, per kurias parodome apie dešimt spektaklių užsienio svečiams - jų į „Sirenas“ paprastai atvyksta 30-50. Toks ir yra šios programos tikslas: užsienio teatrų vadovams, prodiuseriams, kritikams parodyti šiuolaikinį Lietuvos teatrą. Stengiamės pastebėti įdomius reiškinius mūsų teatre, pasitikime jaunais kūrėjais, taip pat jau keletą metų įtraukiame ir spektaklius vaikams.
Lietuviški spektakliai yra perkami ar teatrai savanoriškai derina repertuarą prie „Sirenų“ programos?
Deriname repertuarą kartu su pakviestais teatrais, tai akivaizdi abipusė nauda. Lietuviškus spektaklius pamato festivalio svečiai, kurie patinkantį spektaklį gali pakviesti į savo rengiamus festivalius, tai ne kartą ir įvyko. Be to, festivalyje vieši ir nemažai teatrų kritikų, kurie analizuoja matytus spektaklius savo šalių kultūrinėje spaudoje, o tai visuomet naudinga, ypač jaunoms, tarptautiniame kontekste dar nežinomoms trupėms. „Sirenos“ prisideda prie spektaklių vertimo į anglų kalbą, ruošia titrus, teikia techninę pagalbą. Bet mes neužsiimame prodiuserine veikla, neperkame spektaklių ir negauname pajamų už parduotus bilietus. Mūsų tikslas - suvesti abi puses, o kaip po to reikalai klostysis - jau kiekvieno teatro reikalas. Didžioji Lietuvos teatro kūrėjų dalis labai geranoriškai ir aktyviai žiūri į kvietimą pasirodyti vitrinoje - dar nė vienas pakviestasis neatsisakė, labai dažnai sulaukiame ir iniciatyvos iš teatrų.
Iš tiesų atrodo, kad viskas, išskyrus finansų sritį, „Sirenose“ vyksta pakankamai sklandžiai. Kokių problemų iškyla rengiant tarptautinį festivalį?
Visko būna, visuomet pasitaiko nenumatytų trikdžių, kuriems pasiruošti neįmanoma - pavyzdžiui, aktorių traumos. Porą kartų teko numatytiems spektakliams ieškoti skubios pamainos.
Taip pat labai jaučiamas teatro erdvių stygius Vilniuje. Po Nepriklausomybės atgavimo Vilniuje atsirado tik viena erdvė, tinkanti rodyti tarptautinius spektaklius - tai Menų spaustuvė. Kurį laiką galėjome nuomoti ir Teatro areną, galėjusią patenkinti tam tikrus poreikius, tačiau dabar jos nebeliko. Kai kurių spektaklių negalime atvežti tik todėl, kad jie fiziškai netelpa į nė vieną mūsų erdvę. Štai šių metų Warlikowskio spektaklis vos tilps į Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiąją salę, o šio kūrėjo spektaklio „ (A)pollonia” net nebūtų įmanoma parodyti Vilniuje - nėra tokios erdvės. Ieškome ir netradicinių teatro erdvių, pritaikome jas teatro reikmėms. Pavyzdžiui, šiais metais vieną spektaklį rodysime bažnyčioje.
Paprastai kviečiate naujus darbus ar renkatės tai, kas patikrinta laiko?
Dažniausiai renkamės naujesnius darbus, tačiau tai nėra esminis kriterijus, daug svarbiau kokybė. Pavyzdžiui, Ivo van Hove´s režisuoto spektaklio „The Fountainhead“ premjera įvyko tais pačiais metais Avinjono festivalyje, o jau trečias tarptautinis spektaklio vaidinimas vyko Vilniuje. Šiais metais bus izraeliečių spektaklio tarptautinė premjera. Tačiau būna, kad kai kurie spektakliai belaukiant ir „pasensta“ - tuomet galiausiai jų atsisakome.
Kokia yra festivalio geografija - orientuojatės išimtinai į europiečių kūrybą?
Festivalis buvo sumanytas kaip Europos teatro susitikimo vieta. Tam turi įtakos ir finansinės priežastys, nes atsivežti trupę ir dekoracijas, kurios dažniausiai, skirtingai nuo kitų meno sričių, būna didelės apimties, gan brangus sumanymas. Tačiau palankiai susiklosčius aplinkybėms yra buvę ir išimčių - prieš keletą metų buvome pasikvietę japonų režisieriaus Tadashi Suzuki spektaklį. Nors jis jau garbaus amžiaus, tačiau jo idėjos - šiuolaikiškos ir progresyvios. Šįmet pirmą kartą, kaip jau minėjau, atvyks kūrėjai ir iš Izraelio. Taigi, geografija plečiasi.
Kokias trupes ar režisierius labiausiai norėtumėte atvežti ateityje?
Jau keletas metų bandome prisikviesti prancūzų enfant terrible, aktorių ir režisierių Vincentą Macaigne. Atrodo, reikalai jau pajudėjo ir artimiausiais metais galime tikėtis pamatyti vieną jo spektaklių Lietuvoje. Planuose ir Janas Lauwersas bei jo „Needcompany” iš Belgijos, slovėnas Jernej Lorenzi, „She She Pop“ trupė iš Vokietijos bei daugelis kitų. Visus bijau ir vardinti, kad neprisikalbėčiau...
