|
|
 |
Jorge Luiso Borgeso apsakyme „Veidrodis ir kaukė“ Didysis Karalius užsako poetui šlovinančią giesmę. Praėjus epidemijų ir maištų paženklintiems metams poetas perskaito poemą, Karalius pavadina ją dar vieną pergale, patikina, kad jei staiga visa Airijos poezija žūtų, ją galima būtų atkurti iš poeto giesmės, ir priduria: „Viskas gerai, bet niekas nepasikeitė. Kraujas nepradėjo greičiau tekėti gyslomis, rankos nepasigedo lanko, žmonės neišblyško. Niekas nesušuko karo šūkio, neatstatė krūtinės vikingams atremti. Praėjus metams, mes plosime kitai tavo šlovinamajai giesmei, poete.”* Ir dovanoja jam sidabro veidrodį.
„Dėkoju ir suprantu“, – sako poetas.
Eimuntas Nekrošius nėra rūmų poetas, o žiūrovas – ne Airijos karalius. Nepaisant nugirstų teatrofilų tvirtinimų, kad Režisieriui žiūrovas apskritai nebereikalingas, kad Jis dirba sau, man atrodo – Nekrošius žiūrovą labai myli. Todėl man nepatogu, kad žiūrėdami „Faustą“ mes neišblyškom, kad nešaukėm „bravo!“ arba – „Režisierių – į sceną!“
Kad uždanga nusileido, ir mes išėjom namo. Atsiimdamas paltą būčiau galėjęs prisiekti – šalti.
Nekrošiaus spektakliuose sėdžiu ant laiptų daugybę kartų ir taip gyvenu. Kažin ko ten ieškau. To jausmo iš paskutinio „Kvadrato“ Jaunimo teatre, kai atrodo – publika moka kiekvieną frazę mintinai, kai niekas negalvoja apie paltus ir verkia pabaigoj kaip ne spektakliui, o žmogui mirus.
Žmogus, norėdamas pažinti, sukūrė Mokslą, todėl prarado Laiką – tai Fausto istorija, papasakota Nekrošiaus.
Skaičiau, kad ten skrenda planetos ir pasauliai, o man atrodo – mūsų sielos taip kyla į aukštį ir yra sudaužomos Mefisto savadarbio trumpavamzdžio, o komiškas Dievas, turėdamas laiko nuo Laiko rato sukimo, renka raudonas duženas, ir man įdomu – ar tikrai bus pajėgus surinkti suskaldytus ir nepakylančius mus, egzistencialistus? Ar Jis turės tam Laiko? Koks buvo tas Dievo Laikas, kol jo nesuardė mūsų noras pažinti pasaulį, užuot pažinus save?
Taip, jei aš noriu ir toliau vogčia ryti ašaras kaip po „Kvadrato“, turiu nusivilti – Nekrošius nebekuria sukrečiančių istorijų. Jis kuria ženklų sistemas. Tačiau kas pasakė, kad teatras nėra būtent tai? Čia aš, užaugintas romanų, televizijos ir tradicinio vaidybinio kino, įsivaizduoju, kad teatras yra istorijų pasakojimo vieta. Gerai, kad būtų pagrindinių herojų. Kad jie spektaklio metu pasikeistų – man reikia dinamikos. Taip įsivaizduoju ir savo tikrovę – kad ji, kaip televizijos laida, bus prasminga tik tada, jei turės pradžią, pabaigą, bus man suprantama.
Nereikia skatinti tokių iliuzijų. Neatsimename gimimo, daugelis taip ir nesuvoksim savo mirties, kodėl teatras turėtų būti kitoks, negu gyvenimas, o gyvenimas yra juk nebloga pjesė; nėra ten kulminacijų apskaičiuotose vietose, ten vien ženklai ir simboliai, kurių neįmanoma perskaityti, metaforų raizgalynė, netikėtos masinės scenos, nemotyvuoti pareiškimai, pasikartojantys įvaizdžiai, bepročiai, kurie tokie neatrodo, žodžiai, tariami labai neaiškiai, frazės, neišjaustos ir neiškentėtos, akcentai, sudėlioti ne vietose, šūviai banalūs, logika neveikia, scenografija nyki, visi labai stengiasi, estetinio malonumo beveik nėra, absurdas veja absurdą, ir tik juokas padeda išlaikyti vienoje sistemoje šimtus nesuderinamų dalykų, kurie yra visi vienodai teisingi ir svarbūs.
Taip gyvenime, tai kodėl ne teatre?
Nekrošius teatran atveda vaizdo poeziją – liko tik žodžiai, garsai ir ženklai, čia nebėra istorijos, bet yra prasmės perteklius. Istoriją keičia ironija, ji daug geriau suriša ženklus į vieną tinklą – jis išlaikys, jei panorėsime kiek pasisupti virš skardžio.
Dievas ir Vagneris, Fausto mokinys, yra tas pats aktorius. Ar tai reiškia, kad Dievas nepalieka Fausto niekada, kad vaikšto mėgdžiodamas jo žingsnį, nutaisęs rimtu veidu, kartoja jo frazes ir leidžia pasidėti galvą ant peties snaudžiančiam Mokytojui?
Tikėtina, juk tai Vagneris kalba apie tai, kad gamta jo nedomina, o Gėtės laikais Gamta buvo Dvasios priešas, ją pančiojantis. Tik atsiradus Technikai, jos suartėjo.
Aš ir rytoj pas jus ateisiu, sako atkaklusis Povilo Budrio Vagneris. Tokį Dievą tikiu labiausiai.
Ką galvos Rusijos kritikai, galima buvo numanyti. Įdomiau, kaip suprastų šį spektaklį, tarkime, vokiečiai. Vlado Bagdono Faustas, Vakarų, o tai reiškia – veikiantis žmogus, čia neveikia nieko: jis ne tiek mokslininkas, kiek menininkas, toks tikras lietuvis, susirūpinęs ir susireikšminęs, impulsyvus, juokingas, vaikštinėja ir pliauškia. Mataruoja kojomis, išbėga nesulaukęs net starto signalo – juokingas kaip vabalas.
Tai nevakariečio režisieriaus spektaklis apie Vakarų žmogų.
Užsispyręs ir pastangų reikalaujantis pasaulio dalinimas į gėrį ir blogį, jo tyrinėjimas, sisteminimas ir mokslininko sugebėjimas išmokti tą ribą peršokti, padedant Mefistui ir Veiklos dvasiai, o vėliau ir visai jos nepaisyti, čia irgi išjuoktas. Kaip iliustracija tiktų Alberto Einsteino laiškai, kuriuose jis šlykštisi karais, niekina žmones, sutinkančius būti kareiviais, ir net nenujaučia, kad pirmas jo atradimų pritaikymas praktikoje bus atominė bomba. Laiko dvasia, mokslas, pažanga – viskas eina velniop Nekrošiaus rankose, mes matome, kaip pasiūtas veikiantis žmogus, ir mums jo gaila. Jei reikia spektaklio konferencijai apie žmogaus sukeltą klimato kaitą – „Faustas“ tiktų labiausiai.
 |
Dievas vargsta ir prakaituoja, bet Jis bejėgis, nes mąstydami save kaip pažangos siekiančias mašinas mes nebeįsivaizduojame Jo, anksčiau mums garantavusio amžinybę. Mes tapom baigtiniai, todėl neturime Laiko, bet turime laikrodžius ir galime pamatuoti tai, ko mums trūksta. Kas dar Vakarų žmogaus lagaminėly?
Meilė.
Čia man – sunkioji spektaklio dalis. Režisierius jau kuris laikas rodo moteris taip, lyg joms iš po kojų nuolatos slystų žemė. Tam reikės jaunų ir maksimaliai plastiškų aktorių arba teks būsimus spektaklius perkelti į čiuožyklą ir kviesti neprofesionales. Tegul jos blaškysis ir šoks, murmės nesuprantamus žodžius, daugių daugiausiai dainuos. Gal tai reiškia, kad moterys – paslaptis, gal kad kol nesutinka savo Fausto, jos pasmerktos kalbėti nerišliai. Faustas Margaritai uždeda akinius, ir iš pliuškės ji virsta studente. Meilė per žinias, meilė Mokytojui – dar vienas nesėkmingas sielos bandymas pakilti. Nelabai tuo tikiu. Man sunku perskaityti Margaritą, bet tai ne aktorės ir atviro mąstančio žmogaus Elžbietos Latėnaitės kaltė, čia greičiau režisieriaus sumanymas. Spektaklis ne apie Gretchen, ji čia tik kaip Juozo Zikaro „Laisvės“ skulptūra, moteris – simbolis, išmintis per meilę ir pasiaukojimą, gražu, tragiška ir schemiška, reikalinga dėl kontrasto. Ši juodoji komedija – apie Faustą, to užsimerkusio žmogaus pirštinės kruvinai raudonos, ir tolesnis jo pažinimo ieškojimas nėra toks nekaltas, kaip joks pažinimas nėra nekaltas – tą XXI amžiuje mes žinome geriau, negu Naujųjų laikų priešaušryje.
Girdėjau per pertrauką priekaištus Režisieriui, kad Jis silpnai baigė spektaklį, o man atrodo, Jis tik pasakė – norite trumpo, kad tilptų į formatą ir spėtumėte parvažiuoti troleibusu namo? Negalima šešių valandų vietoj pusketvirtos? Tai sugalvokite pabaigą patys, – po trečio veiksmo, sutartu laiku, aktoriai išeis jums nusilenkti.
Aš, žiūrovas ant laiptų, esu prieš. Noriu ilgo kuo ilgiausio to spektaklio. Laikas teatre apskritai neturi būti ribojamas. Gali būti kad ir aštuonios valandos. Neturėti laiko yra iliuzija, gyventi pagal laikrodį yra moksliška ir juokinga, toks mataravimas kojomis. Laikas – ne pinigai. Man, jei spektaklis – nieko nereikia. Paimčiau laisvą dieną darbe ir atsineščiau sumuštinių.
 |
Eilė rūbinėj. Gal Nekrošiaus „Faustui“ reikia laiko, kad išeičiau sukrėstas, kaip būdavo anksčiau. Gal net reikia ateiti to spektaklio žiūrėti visiškai tuščiam ir nuogam, bent jau be palto ir batų. Reikia ateiti nebanaliam, neapsinešusiam, ateiti dirbti. Neateiti į teatrą kasdieniniam turėtų būti taip savaime suprantama, kaip tai, jog nedera ateiti girtam. Čia ne tie spektakliai, kurie pataikys į jausmus ir lengvai katapultuos iš kasdienybės į mąstymą. Toks turėtų būti ateities teatras, kuriame reikės akademijų ne tik aktoriams ir režisieriams, bet ir žiūrovams.
O gal ir ne. Gal šis spektaklis ir yra ta antroji Didžiajam Karaliui poeto deklamuota giesmė, kurią jis po metų perskaito klupdamas ir klysdamas, ir kurios, kaip sako Borgesas, „neišmanėliai nėra verti, o žinovai – tuo labiau“?
Po jos poetas iš Karaliaus gauna auksinę kaukę. Ir gana. Trečiosios giesmės, tos tobulos vienos eilutės, po kurios dovanojamas durklas, tikrai būtų baisu.
* Citatos iš Jorge Luis Borges, Smėlio knyga, vert. L.Rybelis (Vilnius, LRS leidykla, 2006)
Iliustracijoms panaudoti Dmitrijaus Matvejevo nuotraukų fragmentai
