Amžinybėn pasitraukė Rūta Staliliūnaitė, dar būdama gyva perėmusi iš Monikos Mironaitės mūsų scenos karalienės neformalų titulą... Sostas ištuštėjo...
Paradoksalu, bet Rūta Staliliūnaitė buvo vienintelė Lietuvos dramos teatro artistė, kuriai (tiksliau pasakius, labiausiai išaukštinusiam Ją vaidmeniui - vadinas, vis dėlto Jai) buvo sukurtas ir gana seniai pastatytas paminklas.
Paminklų mūsų dramos teatro aktoriams nėra daug. Tiksliau pasakius, išvis nėra. Buvo aktoriaus ir režisieriaus Boriso Dauguviečio biustas sostinės skvere netoli Nacionalinio teatro, bet pradingo. Panevėžyje po nemenkų visuomenės sukrėtimų prie teatro stojos Juozas Miltinis. Bet ir jis buvo pirmiausia režisierius, ne aktorius. Nidoje prie marių sėdi bronzinis Kernagis, bet jis labiau dainininkas...
O paminklas, kuriame nesunkiai atpažįstami Rūtos Staliliūnaitės, Ją išaukštinusio vaidmens, bruožai, nuo 1982 m. stovi Vilniuje, Vokiečių gatvės pradžioje, netoli nuo Vilniaus Rotušės. Ten prieš šimtmetį buvo miesto teatras, kuriame vaidino ir rusų teatro karalienė Vera Komisarževskaja. Paminklas - tai Vlado Vildžiūno „Barbora". Už penkių minučių kelio -Aušros vartai, šventas Dievo Motinos paveikslas. Būtent Jono Jurašo režisuotas spektaklis pagal Juozo Grušo istorinę dramą „Barbora Radvilaitė" sustiprino legendą, kad Aušros vartų paveikslas yra Barboros Radvilaitės portretas. Istorikai tokių sąsajų ieško ir neberanda. O legenda gyvuoja.
Vlado Vildžiūno „Barbora" neturi veido. Bet jos figūra, labai ekspresyvus, išraiškingas ir charakteringas klosčių derinys, siluetas ir stotas atspindi ne istorinę Barboros Radvilaitės asmenybę, kurios mes nepažįstame. Jis atspindi ir teatro dailininkės Janinos Malinauskaitės sukurtą Barboros Radvilaitės kostiumą, o ypač - Rūtą Staliliūnaitę Barboros Radvilaitės vaidmenyje.
Nieko keista. Juk ne bergždžiai Jonas Jurašas, uždraudus spektaklį „Barbora Radvilaitė" iki pat egzilio skaldė akmenis Vlado Vildžiūno dirbtuvėje. Įkvėpimas skulptoriui, kuriant „Barborą", galima sakyti - atkeliavo iš pirmų rankų. O kaip jis sugebėjo išdygti pačiame brežnevinio nuosmukio metais - tai jau paslaptis...
Bet ir be šio materialaus paminklo Rūta Staliliūnaitė, manyčiau, ypač nuosekliai ir sėkmingai kūrė savo scenos legendos monumentą. Aktorystės mokslų sėmėsi tuometėj Konservatorijoj, dabartinių teatrinių fundamentalistų siaubui - iš vokiečių kilmės Rusų dramos teatro aktorės Alisos Iljinos, kuri savo įgūdžiais skiepijo tradicinį Rusijos scenos amatą. Iš Alisos Rūta išmoko ir to ypatingo sceninės kalbos būdo, kuris bet kuriuo kitu atveju galėtų skambėti kaip erzinanti maniera (kas girdėjo vaidinant Alisą, supras, kas turima galvoj), jeigu nebūtų pripildytas to emocijų ir prasmių spektro, ką savo intonacijomis „pakraudavo" ir transliuodavo Staliliūnaitė.
Ji savo legendos monumentą kūrė labai paprastai: kaip ir Michelangelas, Ji tiesiog atsisakydavo visko, kas nereikalinga kūrybai, kas jai trukdo. Regis, taip pasielgė ir su savo asmeniniu gyvenimu. Ir, galiausiai - su savuoju teatru, kuriam atidavė visą gyvenimą ir kurio dėka sukūrė viską - taip pat.
Jos vaidmenys tapdavo lemtingais gyvenimo įvykiais, ir ne tik Jai. Turiu omenyje, pvz., Ūbienę Jono Vaikaus spektaklyje „Karalius Ūbas". Prisimenu begalinę nuostabą dar paaugliškoj savo galvoj: Staliliūnaitė - Ūbienė??? Iš Kauno scenos tuomet kaip bomba nuskambėjo žodis „šrūdas"! Nuskambėjo Jai esant scenoje, ir kažkieno ranka, pakilusi užsmaugti spektaklį, akivaizdžiai sustingo pusiaukelėj. Atrodo, kad Vaitkus žinojo, ką darė, kai Barboros atlikėjai pasiūlė suvaidinti Ūbienę. O Jos apsisprendimas daug ką nulėmė ir Vaitkaus tolesniame kelyje.
Iš visų labai stiprių ir didelių vaidmenų įsiminė mažas epizodinis grynuolis - teroristo motinos vaidmuo Vaitkaus legendiniuose Maksimo Gorkio „Paskutiniuosiuose". Nuteisto myriop teroristo motina (Staliliūnaitė) ateina pas žandarą (akt. Viktoras Valašinas) prašyti pasigailėti sūnaus. Yra posakis: moteris „privalo mokėti laikyti nugarą". Ir kaip ji ją „laikė"! Šiame vaidmenyje buvo akimirka, kai stiebas jau buvo belūžtąs - bet ne, išsilaikė! Trumpame epizode Ji suvaidino ir motiną, ir moterį, ir visas motinas ir moteris savo išdidybės ir grožio apogėjuje kartu. Buvo matyt, jog Ji vaidina taip, kad publika įsimintų. Ir štai - juk prisimenam!
Ir paskutinis Jos monologas, iš įrašo nuskambėjęs per šiųmetes Teatro dienos iškilmes - taip buvo atmestos paskutinės nereikalingos smulkmenos. Monumentas buvo užbaigtas. Kaip ir Barborai, po karūnavimo Jai buvo likę liko gyventi labai nedaug...
Dabar, jei prie „Barboros" paminklo sostinės Vokiečių gatvėje paklausčiau ten besibūriuojančio jaunimo, ar jie žino Rūtą Staliliūnaitę, legendinę aktorę, kuri yra suvaidinusi Barborą Radvilaitę - tikiu! - ne visi atsakytų neigiamai. Bent jau dabar, po šių gedulo dienų, ši prielaida jau nebus vien pasenusio idealisto svaičiojimai.
Ir tai yra tikras Jos šlovės paminklas. Exegi monumentum...
