Šių dienų disonansas, akivaizdus madų pažeidimas: visa situacija provokuoja teatrą ir jo kūrėjus įsiamžinti, o jie vis tiek nori laikinumo! Jiems nepatinka sustabdytą akimirką ir jos veikėjų mumifikaciją žadančios technologijos, scenos meistrai nenori lįsti į namudinę kino pramonę ir pasilikti vaizdų kapinyne. Jie trokšta to trumpo susitikimo akis į akį, reakcijos už reakciją - ir išnykti drauge su pasaka ar tikra istorija. Užmegzti su žiūrovu flirtą ne per filtrą, bučiuoti partnerį ne per kaukę, žvelgti į publiką ne per objektyvą. Teatre objektyvumo nėra, apsikeitimas žvilgsniais subjektyvus ir abipusis. Abi puses nurengianti erotika.
Neabsoliutinkime - tai paneigti bandymų būta. Buvo azarto iš ekrano mėginti „prisiglausti prie pečių tavų, įveikus pasipriešinimą stiklo“ (Patackas G., jeigu ką). Pačiai / pačiam atsidurti žiūrovo padėtyje ir susijaudinti nuo minties ir vilties, kad gal tave stebi, - ekshibicionizmas par excellence. Žiūrovai taip pat bandė pajusti, įsivaizduoti, „o kaip tai atrodytų gyvai“? Pornoseansas, kultūros institucijų palaimintas vojerizmas.
Kokie buvo pirminiai kūrėjų ketinimai, kas vertė paleisti karantino ir neaiškios ateities spaudžiamą spyruoklę, sunku atsakyti ir atsekti. Tikriausiai buvo visko - noro išlaikyti žiūrovus savajame traukos lauke, o save disciplinos rėmuose; buvo savitaigos užkalbėjimų „profesija mane dar maitina“, savireklamos būti pirmiems skaitmeninėje planetoje, nuolatinio priminimo, kad „viskas bus gerai“ (čia jau Masłowska). Net mėginimų paironizuoti skaitmenines „influenceres“ ir pačioms jomis tapti (tapote, Milda Noreikaite ir Elžbieta Latėnaite!)
Kelias nuo mums įprasto teatro iki bandymų sukurti naują meno rūšį savotiškai žymi atstumą tarp dviejų pažiūrų, išreikštų tekstuose, pasirodžiusiuose mūsų spaudoje pandemijos metu: Erin Sullivan bandyme nagrinėti pliusus teatre, ateinančiame „Tiesiai į jūsų svetainę“ ir Romeo Castelluccio reakcijoje į atsiradusius tokius bandymus. Tarp šių vertybinių pažiūrų - bedugnė, kurioje išsitenka visas pandemijos laikų teatras.
Sullivan rašė dar gerokai prieš pandemiją, Castelluccis reagavo į jau prasidėjusias transliacijas internete, bet istoriškai jie turėtų susikeisti vietomis: italų režisierius atsirėmė į ontologines teatro ištakas. Kurias šiandien bando kvestionuoti (ką ten kvestionuoti - tiesiog išrauti) ne tiek teatro menininkai, kiek politikai. Režisieriaus tekste svarbesni yra ne epitetai „vulgarybė“ ar „nesąmonė“, o žodis „valdininkiškas“: būtent nebylios ministerijų koridorių personos, pamačiusios bandymus sceną pakeisti ekranu, o salę - visu Žemės rutuliu, susiorientuoja, išleidžia keletą parėdymų - ir voilà! Idealūs neoliberalizmo epochos šūkiai apie lankstumą, rūpestį menininkais tiesia kelią į ateitį ir tikrą kūrėjų pasiuntimą į prekariato gretas (nors jie, freelanceriai, ten ir taip yra). Tokia menininkų aplodismentų sulaukianti parama rieda toliau, bet neplanuota kryptimi. Valdininkų, ypač savivaldos, smegenys pamažu pradeda formuoti klausimus, ar ne per daug mums tų teatrų, kodėl reikia remti trupes, jei jų nariai ir taip dirba iš namų? Ir ypač - ar ne per daug dabar tuščių erdvių, kurias galėtų užimti normalūs verslo žmonės, steigti savo habus, startuolius, ganyklas vienaragiams? Pagaliau - ir tai gali įvykti greičiausiai - ar nebūtų pelningiau tuos retus blackboxus paversti viešbučiais, butais ir kitu NT (čia nekilojamasis turtas, o ne nacionalinis teatras)?
Tai jau vyksta versle, kai darbo vieta pakeičiama darbu namuose, vadinasi, gal to ofiso ir nereikia? Net siūloma dirbantiems namuose, nepaisant jų asmeninių išlaidų darbui (elektra, ryšiai, laikas, erdvė), mokėti 5 proc. menkesnį atlygį - nes jiems juk nereikia eiti į darbą! Logiška: kaip dirbtinis intelektas nepakeis kūrybos, taip ir technologijos nepastūmėjo mūsų didžiojo verslo smegenų toliau gariūninio kapitalizmo, greito pelno ir net reketo - iš savų. Todėl epitetas „valdininkiškas“ veda į tolesnes erdves, ne tiek susijusias su meno kilme, kiek su menininko identiteto praradimu - nekalbant apie didžiavimąsi profesija, tapatinimąsi su ja, o juo labiau - būrimąsi draugėn, nes burtis dabar uždrausta.
Ray ´ us Bradbury ´ is savo fantazija „451° pagal Farenheitą“ nagrinėjo knygų, o reiškia, ir laisvo mąstymo draudimą. Pandemija yra puiki proga (kultūros) politikams paversti teatrus reiškiniais už įstatymo ribų. Ir jei tai regisi perspausta fantazija, - mažos trupės susirenka už miesto ir slapta vaidina prie laužo ar rūsiuose keliems žiūrovams, kritikai pasakoja apie kadaise matytus spektaklius, - Castelluccio pavartotas žodis ir reali finansinė parama, šiandien skiriama teatro pakaitalams, verčia suklusti.
xxx
Šiandienos priesaka „būti lanksčiam“ - to pandemija, lyg dar vienas verslo magnatas, pareikalavo iš visų. O tai iš esmės reiškia - likti be stuburo. Menininkai sutiko iššūkį entuziastingai ir net ėmė rungtyniauti. Suveikė išlavinto kūrybiškumo impulsai ir azartas įveikti problemas. Taip pat - noras dalintis, būti reikalingiems visuomenei: arijos daugiabučių kiemuose, cirko pasirodymai stebint juos iš balkonų. Įprastinė praktika, sugrįžimas prie atvirų erdvių, gatvės, mugių teatro.
Bet šuolis iš fizinės erdvės į skaitmeninę privertė menininkus (iš to paties azarto ir noro ieškoti) pačią meno esmę perlenkti tiek, kad būtų sulaužyta ar gerokai išlenkta jo ašis. Tęsiant šią metaforą, tuomet meno gaublys ima suktis visiškai neprognozuojamai, nukrypsta nuo savo trajektorijos ir nukeliauja negrįžtama linkme.
Kai Erin Sullivan savo tekste apie „The Globe“ teatro transliacijas internetu kalba pozityviai, atrasdama daug galimybių žiūrovams bendrauti internetu, čia pat dalintis vertinimais (žargonu kalbant - „multitaskinti“), taip drauge kuriant laikiną skaitmeninę bendruomenę, - ji visiškai neanalizuoja paties meno. Lyg jis būtų grąžtas „Senukų“ tinkle. Galimas daiktas, tai paaiškintų pati „The Globe“ produkcija, labiau skirta pažinčiai su Shakespeare ´ o laikų teatru, bet dažniausiai nepasižyminti didesniais meniniais atradimais. Bet net ir tokią - o iš esmės bet kokią - žiūrėti tinkle yra nesulyginama su tiesioginiu stebėjimu, kad ir kaip vienas profesorės apklaustų žiūrovų džiaugėsi: „Užjaučiu tuo metu „The Globe“ teatre sėdėjusius žiūrovus, nes tiesioginė transliacija atrodė tikras įvykis.“ Džiūgauti buvo galima nebent dėl to, kad po dešimties minučių nuobodybės gali ją nutraukti.
Lygiai taip pat teigti, kad operos premjerą, kuri kaip tik dabar vyksta Niujorko „Metropolitan“, stebėti nuo kino teatro kėdės yra didžiulė laimė, - yra tokia pati saviapgaulė, grįsta tik žinojimu ar tikėjimu, kad viskas vyksta šiuo metu, bet ne operos poveikiu. Situacija galbūt kiek palyginama su sporto transliacijomis, tik yra viena sąlyga - būtini tos sporto šakos fanai. Man galbūt lygiai taip pat bus nuobodu stebėti primadonos pasirodymą scenoje kaip ir 50 km distancijos slidinėjimo varžybas Norvegijoje, tačiau jei aš būsiu šios srities žinovas ar fanas, viskas versis kitaip. Tačiau esminio skirtumo nebus, ar žiūrėsiu tai tiesiogiai, ar įrašą po 15 valandų. Apsiribojama rezultato žinojimu ir galbūt vizualia, tačiau vis tiek informacija, kaip primadona tą ariją atliko.
Užtat frazė „Žiūrėjau MET ´ e“ visiškai netolygi „Žiūrėjau kino teatre“. Pirmiausia tai pasigyrimas, bent žaviai akimirkai kilstelintis tavo statusą aukščiau kitų. Socialinis laiptas. Įvykis, liudijantis ir asmeninius pasiekimus (tai sau leidai, specialiai vykai, pasitaikė nueiti - bet tu galėjai!), ir įvairiopą sukauptą kapitalą (tuo domiesi, įgali nusipirkti, pakvietė pažįstamas). Patirtis taip pat bus nevienoda, pradedant fojė ir kitais ritualais. Ir galiausiai - atlikimas.
Kalbant apie pastarąjį - šiandien situacija tiek keista, kad atrodo, jog reikia grįžti prie pradžios ir pasikartoti. Bet vietoj įprastos retorikos būtų įdomiau teatro esmę pasiaiškinti kiek kitaip, artimiau technologijoms. Matematiškai teatro formulė galėtų būti suvesta į nesudėtingą lygtį T= E (I¹+I²), kur susitinkantys salės ir scenos informaciniai srautai (I¹+I²) yra padauginami iš abejomis kryptimis čia pat sklindančios energijos (E) kaip scenos veiksmo, salės atoveiksmio ir vėl scenos reakcijos į jį. Informaciniais srautais laikytume visas žiūrovų ir aktorių disponuojamas bei perduodamas intelektines žinias (prie jų priklauso ir gyvenimo būdas, išsilavinimas, patirtis, kultūrinė situacija) ir instinktus kaip genetiškai paveldėtą elgesį. Būtent karantininis teatras ir leido atmetimo būdu, via negativa, išryškinti tokią anksčiau ignoruotą sudėtinę teatro dalį kaip energija (prie jos tam tikrais atvejais gali prisidėti ir vietos energija, aura, net miesto, kuriame atliekama, situacija). Galima sukurti ir kitokias formules, bet šiuo atveju svarbu tai, kad šiuos du informacijos šaltinius (I) perskyrus filtru, nutrūksta energijos srautas, lygtyje panaikinama E ir lieka tik sceninės informacijos priėmimas pagal savo pasaulėvoką. O pagaliau net ir informaciją reikia dalinti iš nežinomo skaičiaus, nes ją žiūrovui riboja tiek operatoriaus kamera, tiek paties žiūrovo gerokai mažesnis įsitraukimas (todėl Sullivan ir gali kalbėti apie keitimąsi žinutėmis stebint transliacijas).
Atsirandantis „ekrano“ filtras nėra gerai ar blogai - jis tiesiog skiria šią meno rūšį nuo kitų. Paveikslo ar filmo atveju kūrinio skleidžiama energija sutinka auditorijos informaciją, tačiau energija jau lieka žiūrovų pusėje, grįžtamojo ryšio nėra; niekas nepakeičia ir kadaise užfiksuoto paveikslo, - todėl menas ir imtas skirstyti į live ir non-live art, kas reikštų ne tik gyvą ir negyvą meną, bet ir kadaise pabaigtą skirtų nuo čia pat atliekamo ir todėl kintančio. Nes šalia žiūrovų atsako atsiranda ir kiti kaitos šaltiniai - klaida, improvizacija, atsitiktinumas.
Ši fizika aiškiausia atlikėjams, nes buvo patiriama kas vakarą. Tačiau iššūkiai vilioja, ir Estijoje asociacija „MIMproject Space“ ryžosi kurti skaitmeninę platformą, iš esmės leisdama į virtualią erdvę žiūrovų avatarus, kurie teatrą „iš elitinio paverstų dalyvavimo teatru“. Laboratorija „Elektron.art“ ėmė rūpintis grįžtamuoju ryšiu: žiūrovų kompiuterių kameros bandys nuskaityti jų reakcijas iš tam tikrų veido taškų (lūpos, antakiai), informacija apibendrinama ir aktoriai gaus signalą, ar žiūrovus ta scena prajuokino, ar nužudė savo nuoboduliu. Žinoma, kelias sekundes vėluodama. Vis dėlto energijos tvermės dėsnis neteigia, kad energija gali ištverti viską ir, perėjusi skaičiukų nuliukų labirintus, padvelkti į mus iš ekrano. Matematika, tvirtina jos fanai, yra gražiausias mokslas. Bet kažin ar ji virsta erotiniu neapibrėžtumu. „Skaitmeninis teatras“ yra oksimoronas, paneigiantis pats save.
xxx
Tačiau jei svarbiausia yra visuomenė, kuri ir yra meno tikslas, tai koks būtų skirtumas, kaip reaguos į žiūrovus menininkai, vaidinantys čia ir dabar ar vakar ir kažkur? Energija, žiūrovų reakcijos lieka vienoje pusėje, - ir tegul, čia juk svarbus publikos išgyvenimas, dalijimasis juo.
Vis dėlto apsikeitimas energija yra tai, kas kuria spektaklio, to vakaro bendruomenę, kuri nėra paskaitos klausanti klasė. Teatras vis dar suprantamas kaip kolektyviai išgyvenamos patirties fenomenas, „kolektyvinės emocinės iškrovos vieta“ (labai tikslus Tomos Gudelytės apibūdinimas), net jei jis skirtas vienam žiūrovui. Kolektyviai išgyventi traumą yra kur kas stipriau ir svarbiau nei paskirai sėdintiems visuomenės / auditorijos nariams iš ekrano sklindančią informaciją susieti su sava patirtimi. Energija gali užglaistyti informacijos ir intencijų netikslumus, bendra salės atmosfera ją pačią koreguoja ir leidžia (verčia) prisijungti prie bendro emocinio-energetinio srauto (iš jo laisvanoriškai „iškrenta“ nebent atsiribojimo efektą dažniausiai prisitaikantys kritikai). Tai nesulyginama su SMS ar „čiatų“ žinutėmis vienas kitam, kai atsakymas ateina po minutės ar rytoj - scena jau baigėsi, jaustukai neatitinka laiko, nesuprantu, apie ką tu čia.
Stebėtina, bet net platformos, skirtos nuotoliniams susitikimams, konferencijoms, šiandien tapusios spektaklių transliavimo pamatais (zoom, teams ir kt.), nebetenkina ir mokslininkų, konferencijų dalyvių. Užsiminus apie ateitį, kuomet gal reikėtų atsižvelgti į ekologiją ir oro nebeteršti skrydžiais į pasaulinius simpoziumus, mokslo žmonės atkerta - niekas nepakeis užkulisinių pasisėdėjimų, bendravimų, kuomet kaip tik ir kyla nauji sumanymai, hipotezės, mezgasi naujos pažintys. Regis - pakaktų „pasičiatinti“ bet kuriame tinkle. Bet ne, tyrėjai patys pripažįsta poveikį to nepamatuojamo dalyko, kuris yra atmosfera, energija, aura. Ekrano skaidrumą iškeičia į tamsių barų paslaptį. Ko tada norėti iš teatro meno?
Prisimindamas pačius sėkmingiausius karantinų metu matytus skaitmeninius pavyzdžius, atseku ir patį procesą, kada tarp ekrano ir savęs dėjau dar vieną filtrą - tariamybės, t. y. bandžiau įsivaizduoti, „kas būtų jeigu sėdėčiau salėje“. Arba, darsyk žiūrėdamas Krzysztofo Warlikowskio „(A)Pollonios“ įrašą, jo keliamas emocijas susiejau su prisiminimais iš premjeros Varšuvoje, ir praeitis gerokai pastiprino patį vaizdo poveikį. Technologijos puikios susipažinti su archyviniais šedevrais, plėsti sampratą apie scenos menus. Pasiimti iš spektaklio bent dalinę informaciją negalintiems nuvykti į juos dėl sveikatos ar kitų priežasčių. Bet kaip spektaklį anuomet sutiko žiūrovai, koks buvo jų žvilgsnis, situacija šalyje? Štai tada į sceną turėtų žengti kritikai.
Tačiau vis tiek mes žiūrime visa tai kaip kiną ar jam artimą meną, nes jis turi daugiau bendro su ekranu nei scena. Šias dvi sferas bandydamas sujungti Kornélis Mundruczó pateikė vieną įdomiausių pandeminio ekrano patirčių - „TR Warszawa“ spektaklį „Moters dalys“. Režisierius greta paties spektaklio sukūrė stulbinančiai tikslią trijų operatorių choreografiją, kur vienos kameros darbas keitė kitą (sėdint salėje neabejotinai jų „šokis“ būtų buvusi dar viena svarbi spektaklio dalis). Tačiau namų ekrane iš esmės matėme kūrinį, idealiai nufilmuotą pagal „Dogmos“ manifestą, ir jei ne nusilenkimai ar pora akimirkų, kai kamera pagavo užkulisiuose stovinčią asistentę su kauke ant veido, - skirtumo tarp tiesioginės transliacijos ir įrašo nebuvo. Tik žinojimas vertė suprasti, kad žiūriu ne kino meną, o kažką kito, kurį artimesniu teatrui darė viena sąlyga: tai galbūt nebus užfiksuota ir išnyks su plojimais.
Regis, panašiais principais vadovaudamasi „Auksinių scenos kryžių“ komisija iš apdovanojimų eliminavo videošokį, kuris neabejotinai yra arčiau kino sferos, nes jį nusako rezultatas, fiksuojamas juostoje ar skaitmenoje (nebent vertintum su sąlyga žiūrėti tik į choreografiją ir atlikimą ir „nematyti“ operatoriaus, režisieriaus ir erdvės poveikio). Tačiau komisija nebuvo nuosekli, čia pat sukurdama kategoriją „Pandemijai atsparus teatras“ ir joje pristatydama darbus, verčiančius abejoti fundamentalia teatro samprata. Paradoksas, kad kategorija vadinasi „atspariu teatru“, nors ji kaip tik ir žymi pandemijos paveiktą sceną, išduodančią teatro meno savitumą.
Pandemijos teatras išgrynino dar vieną aspektą, ir čia vėl tinka atmetimo metodas: kai teatras tampa vienpusis (t. y. be atsakomojo ryšio), pasimato, kad viskas priklauso nuo pasakojimo, nuo to, kiek jis įdomus ir įtraukiantis. Jei teatro salė mus gali sulaikyti savo ritualais, energija, socialinėmis nuostatomis nepalikti jos po pusvalandžio, ekranas liberalus: jokio nepatogumo jį išjungti po 10 minučių. Ar perjungti į vizualiai ir dramaturgiškai kur kas patrauklesnę „Netflixo“ dramą. Bet: pasakoja visi menai, tik - nuobodžiai arba ne. Kuriantieji nuotolinę skaitmeninę sceną atmeta teatro meno privilegijas ir žengia į naują, kur kas aršesnę gladiatorių areną, kur jų baigtis neabejotina.
